2009 m. gegužės 20 d.
Nr. 39
(1731)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Prasmingas gyvenimas

Juozo Gražio 100-osioms gimimo metinėms

Aleksandras SAKAS

Juozas Gražys

Juozo Gražio laiško Aleksandui Sakui
(1906–1998) fragmentas su parašu

Juozo Gražio rinkto ir spausdinto
„Lietuvos Judo“ Nr. 2 fragmentas

Gegužės 22 dieną sukanka 100 metų nuo Juozo Gražio – spaudos darbuotojo, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio gimimo. Gražiausi jo gyvenimo metai prabėgo lageriuose ir „spausdinimo lizdeliuose“.

Juozo Gražio man neteko pažinti, bet mano tėvas Aleksandras Sakas (1908–1998) su didele pagarba minėdavo savo seną bičiulį. Jie susipažino apie 1932 metus Kaune, kur tėvas, žemaitis iš Papilės, ir Juozas, aukštaitis nuo Anykščių, mokslo siekė toje pačioje suaugusiųjų gimnazijoje (dr. J. Tumėno brandos kursuose), abu dalyvavo tuo metu draudžiamoje ateitininkų veikloje. Vėliau juos gyvenimo keliai ir veikla ne kartą buvo suvedusi. Ir vienas, ir kitas tik skirtingu metu dirbo Katalikų veikimo draugijos laikraščio „Darbininkas“ redakcijoje, abu buvo Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos nariai (Juozas buvo sąjungos centro valdybos narys).

Sovietams okupavus Lietuvą, J. Gražys nedvejodamas ėmėsi pasipriešinimo veiklos – 1940–1941 metais talkino J. Jablonskiui,  P. Malinauskui,  K. Grigalavičiui, V. Telksniui ir kitiems, spausdino pogrindžio laikraštį „Laisvoji Lietuva“. Prasidėjus suėmimams, slapstėsi Užpalių apylinkėse.

Vokiečių okupacijos metais J. Gražiui atiteko didžiausia Lietuvių fronto pogrindinės spaudos, dažnai spausdinamos daugiatūkstantiniais tiražais, našta. Mano tėvas taip pat prisidėjo prie frontininkų – buvo pogrindinio leidinio „Lietuvos Judas“ pirmasis redaktorius ir leidėjas. Prisimindamas tuos laikus ir „Lietuvos Judą“ 1993 09 16 Juozas laiške tėvui rašė: „Pamenu, kad jį prašei pagaminti, ir jis buvo atliktas. Rinkimas buvo mano, o spausdinti padėjo Povilas (Povilas Malinauskas – A. S.). Mūsų akimis, tai buvo smulkus darbelis ir mums sunkumų nesudarė. Platinti mes jo nesiėmėme, bet manau, kad Povilas šiek tiek kai kam išdalijo. (…) Mūsų anų laikų tame spausdinimo lizdely pagrindinis uždavinys buvo laiku išleisti „Į laisvę“ (Lietuvių fronto laikraštis – A. S.) 10 tūkst. tiražu du kartu į mėnesį. Ir tai buvo ištesėta“.

Sovietų reokupacijoje abu ėjo Gulago kančių keliais. Tačiau tėvas, dar 1954 metais grįžęs iš tremties, dirbo agronomu kolūkiuose, pogrindine veikla nebeužsiėmė, o Juozas kietai laikėsi savo principų. Grįžęs iš lagerio, nėjo jokion valdiškon tarnybon, nekūrė šeimos. Tęsdamas pasipriešinimo veiklą, pogrindyje leido religinę ir antisovietinę literatūrą. Savo bute Kaune kartu su bendraminčiais disidentais kopijavimo aparatu daugino ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, slaptųjų Molotovo–Ribentropo susitarimų tekstus ir kitus leidinius. 1974 metais vėl buvo suimtas ir nuteistas trejiems metams laisvės atėmimo.

Atgavęs laisvę, toliau aktyviai dirbo pogrindyje – šįkart Vytauto Andziulio slaptoje spaustuvėje ab. J. Gražys per metus įrišdavo ir išplatindavo tiesos žodžio ištroškusiems žmonėms per 4 tūkst. knygų.

Kai 1991 metais laikraštis „Klaipėda“ (Nr. 112) paskelbė interviu su mano tėvu, ten, be kita ko, buvo pasakyta, kad Juozas Gražys „(...) keturis kartus buvo teistas – prie Smetonos sėdėjo kalėjime, įtariant, kad jis komunistas, o paskui jau bolševikai triskart įgrūdo jį į lagerius“. Ta proga J. Gražys 1991 06 24 laiške tėvui taip komentavo savo kalinimų epopėją: „Paminėjai mano pavardę „Klaipėdos“ laikraštyje, bet padarei ir klaidelių. Pirmiausia aš Lietuvos laikais sėdėjau ir buvau teisiamas, bet nenuteistas, ne kaip komunistas, tikras ar tariamas, o už pas mane rastus kelis lapelius, kurie prieš pusę ar daugiau metų buvo platinami tarp streikuojančių ūkininkų. Aš, kaip žinai, priklausiau Krikščionių darbininkų sąjungai, kuri buvo visai priešinga komunistams, ir net buvau paskutinio tos sąjungos suvažiavimo Vilniuje 1940 m. pavasarį aktyvus dalyvis – suvažiavimo sekretorius. O antrą kartą grįžus sovietinei valdžiai buvau be teismo uždarytas į lagerį (…). Kitus du kartus buvau teistas ir nuteistas (…)“.

Tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Juozas priėmė tam tikrą valstybės paramą – nuo 1992 metų gegužės, kai J. Gražys jau buvo sulaukęs 83 metų, jam pradėta mokėti pensija.

Kai tėvas laiške savo bičiuliui užsiminė apie pelnytą poilsį, Juozas Gražys atrašė: „Dėkui už patarimą dėl sanatorijos. Per visą savo netrumpą gyvenimą nė kartą nebuvau nei sanatorijoj, nei kurorte, nei kokioj nors poilsinėj. (…) Tik lageryje ilgesnį laiką ligoninėje buvau, nes sunkiai davėsi užgydyti atsiradusią kojos opą. Taigi, manau, kad ir dabar apsieisiu be šio malonumo“.

Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotų asmenų duomenų bazėje yra įrašas apie Juozo Gražio apdovanojimą Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m. dekretas Nr. 929), bet nėra datos, kada apdovanojimas įteiktas. Nežinau, ar tuomet Juozas kartu su kitais žinomais disidentais atsisakė apdovanojimų, kuriuos buvę komunistai Lietuvos valstybės vardu dalijo į kairę ir dešinę, tarp jų net buvusiems TSKP veikėjams ir KGB darbuotojams. Aišku tikėk, kad medalio Juozas nepaėmė. Tais pačiais 2000-aisias jis mirė.

Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvės 44-ame name Juozas Gražys gyveno paskutinį savo sunkaus, bet prasmingo gyvenimo etapą. Jei ten ant sienos vis dar nėra atminimo lentos, bylojančios mums apie šį nepalaužiamos dvasios žmogų, tai jo vardą įrašykime savo ir tautos atmintyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija