Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuviškojo šiukšlių verslo ypatumai

Lietuviško šiukšlių verslo užkulisiais besidomintis žurnalistas Virginijus Savukynas Autoriaus nuotrauka

Žurnalisto Virginijaus Savukyno tikriausiai nereikia pristatyti. Visi jį pažįstame kaip aktualių, prasmingų laidų vedėją, sumanytoją, organizatorių. Tačiau šiandien su juo mes kalbamės apie... šiukšles. Mes klausiame V. Savukyno, kodėl toks pelningas Lietuvoje šiukšlių tvarkymo verslas ir  ar teisingai skaičiuojami šiuo verslu užsiimančių firmų viršpelniai. Su žurnalistu Virginijumi SAVUKYNU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Tikriausiai niekas iš mūsų vaikystėje nesvajojome tapti šiukšlių surinkėjais ar sąvartynų savininkais. Tokia nuostata ypač gaji buvo sovietmečiu. Tačiau šiandien, regis, padėtis kardinaliai pasikeitusi – šiukšlių tvarkymas ne prestižinis, bet itin pelningas verslas.

Iš tiesų šiukšlių tvarkymas yra labai pelningas užsiėmimas. Tikra aukso gysla. Nuo Niujorko iki Tokijo šį verslą kontroliuoja mafija ir nusikalstamos grupuotės. Jei šis verslas nebūtų toks pelningas, mafija čia tikrai nebūtų prikišusi savo nagų, tikrai jo nekontroliuotų. Visame pasaulyje dėl šio verslo esama negerų dalykų, ir Lietuvoje esama neskaidrių sprendimų.

Daugelis Lietuvos įmonių, kurios rūpinasi šiukšlių išvežimu ar rūšiavimu, gauna pakankamai įspūdingus pelnus. Schema, pagal kurią veikia šiukšlių išvežimo bei sandėliavimo verslu užsiimančios įmonės, nėra sudėtinga. Ne veltui kaip grybai po lietaus kuriasi šiukšlių tvarkymu besiverčiančios monopolijos. Kai kurios mūsų savivaldybės priima būtent tokias šiukšlių tvarkymo taisykles, kurios naudingesnės šiukšlių surinkėjams, o ne mums, eiliniams piliečiams. Šiuo atveju savivaldybės dažnai palaiko ne visuomenės, bet šiukšlių verslo magnatų interesus. Lietuvoje susiklostė tokia padėtis, kad visi nori užsiimti tokia veikla, nors ji, iš pirmo žvilgsnio, tikrai nėra prestižinė. Kad norima verstis šiukšlių tvarkymo bizniu – nieko blogo. Bloga yra tai, kad čia itin daug neskaidrumo. Pagrindinis įtarimas kyla dėl to, kad šiukšlių išvežėjai skaičiuoja šiukšles ne pagal realų tūrį.

Kaip šiandien skaičiuojama, kiek išvežta į sąvartynus šiukšlių, kiek kas privalo mokėti pinigų už šiukšlių išvežimo paslaugas?

Skaičiuoja pagal namo ar buto, kuriame gyvena žmogus, gyvenamąjį plotą, o ne pagal tai, kiek tame name ar bute gyvenantis žmogus per mėnesį sukaupė šiukšlių konteineryje. Visiškai neatsižvelgiama į tai, kad dideliame name gyvenanti šeima per mėnesį gali sukaupti žymiai mažiau šiukšlių už šeimyną, gyvenančią ankštame vieno kambario bute. Neatsižvelgiama ir į tai, kad dideliame name gali gyventi tik vienas asmuo, kuris, vadovaujantis sveiku protu, prišiukšlins žymiai mažiau nei trijų asmenų šeimyna, gyvenanti vieno kambario bute. Bet pagal nūnai galiojančius nutarimus daugiau mokės tas, kuris gyvena dviejų aukštų kotedže. Ši nuostata tikrai nėra teisinga – juk šiukšlina ne namas, o žmogus.

Tokia logika tikrai nesuprantama...

Man irgi nesuprantama, kodėl Lietuva negalėtų pasirinkti tokios tvarkos, kuri egzistuoja, pavyzdžiui, Šveicarijoje. Šios šalies piliečiai perka įvairios talpos maišelius ir šiukšlių išvežėjai nesunkiai ir, svarbiausia, tiksliai suskaičiuoja, kiek šiukšlių ta ar kita šeimyna sukaupė per savaitę, mėnesį ar metus. Ant maišelių užrašyti skaičiai – 5, 10, 20 ar 50 litrų – todėl Šveicarijos gyventojai moka tik už realiai sukauptas šiukšles. O Lietuvoje galiojanti tvarka leidžia imti mokesčius ir ... už orą.

Čia dar esama ir kita, ne mažiau svarbi sritis – turiu galvoje antrines atliekas. Egzistuoja daug firmų, kurios iš gyventojų surenka plastmasinę tarą ir už šią paslaugą yra atleidžiamos nuo įvairių mokesčių – mat jos atlieka visuomenei naudingą darbą. Plastmasiniai buteliai, indeliai, maišeliai neišmėtomi pamiškėse, paežerėse, o surenkami į konteinerius ir išvežami į sąvartynus. Tačiau kas skaičiuoja, kiek kuri firma iš tiesų surinko plastmasinės taros? Šiuose reikaluose dar labai trūksta viešumo. Štai į Latviją iš Lietuvos buvo neva išvežta 10 tonų šiukšlių, o pasidomėjus paaiškėjo, jog ta įmonė, kuriai buvo pristatyta dešimt tonų šiukšlių, iš tikrųjų pajėgi perdirbti tik vieną toną šiukšlių. Vadinasi, čia galimas sukčiavimo atvejis. Kyla įtarimas, kad lietuvių firma į kaimyninę šalį perdirbimui gabeno ne šiukšles, bet „orą“, ir gavo solidų uždarbį.

Taigi kokia šiukšlių surinkimo tvarka dabar galioja Lietuvoje?

Skirtingose savivaldybėse įdiegta skirtinga tvarka. Vilniaus, Lazdijų savivaldybėse, Alytaus regione, Klaipėdoje mokama ne už konkretų šiukšlių kiekį, o už buto ar namo plotą. Šiandien šalyje yra 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų, veikiančių apskrityse, ir turima 10 sąvartynų. Į sąvartynus šiandien investuojamos milžiniškos Europos Sąjungos lėšos. Maždaug penkerius metus jų nebus galima privatizuoti, bet paskui jie gali atsidurti privačiose rankose. Ir tada sąvartynų savininkai savivaldybėms gali pasakyti: šiukšles priimsime tik už didesnę kainą. Būkime ramūs: jie savo sprendimą pagrįs labai konkrečiais ekonominiais, matematiniais ar finansiniais paskaičiavimais. Jie mokės įrodyti, kodėl priversti kelti kainas. Ir jei savivaldybė nesutiks mokėti didesnių pinigų, gali atsidurti tokioje situacijoje, kokioje atsidūręs, sakykim, Italijos miestas Neapolis – sąvartynai nepriima šiukšlių už valdžios siūlomą kainą, o miestas dūsta nuo šiukšlių smarvės, nes nėra kur jų dėti.

Įmonės, kurios iš žmonių surenka šiukšles, yra privačios?

Būtent kuriai įmonei bus leista tvarkyti vienos ar kitos savivaldybės šiukšles, sprendžiama konkurso tvarka. Jei konkursai yra skaidrūs, sąžiningi – labai puiku. Tačiau tos privačios įmonės, bent dalis jų akcijų, priklauso ir kai kuriems savivaldybių tarybų nariams. O savivaldybių tarybų nariai juk priima nutarimus, kurie toms įmonėms arba naudingi, arba nenaudingi. Štai čia įžvelgiu viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Kai pradėjau ieškoti, kas atsakingas už vieną ar kitą nutarimą, sulaukdavau abstrakčių paaiškinimų, girdi, kaltų nėra ir negali būti, nes tai kolektyvinis sprendimas. Štai tik vienas nedidelis pavyzdys. Lazdijų rajone konkursą laimėjo „Lazdijų komunalininkas“, kurio savininkas kartu su Druskininkų meru kartu važiavo poilsiauti ar žvejoti į Norvegiją. Be abejo, Druskininkų ir Lazdijų rajonai – skirtingi, bet įtarimų dėl neskaidrumo yra. Ir didelių įtarimų. Juk Lazdijai ir Druskininkai – greta.

Jūs norite pasakyti, jog savivaldybės nekontroliuoja tų įmonių, kurios užsiima šiukšlių išvežimo verslu?

Savivaldybės gali ir privalo kontroliuoti tas įmones. Bet tik tuo atveju, jei turi politinės valios ir noro jas kontroliuoti. Jau minėjau, kad kai kurių savivaldybių tarybų nariai ar jų giminaičiai tose įmonėse turi akcijų. Todėl nenuostabu, kad kai kurios savivaldybės priima sprendimus, kurie palankūs būtent šiukšlių išvežiojimo verslu užsiimančioms įmonėms, o ne visuomenei. Tiksliau sakant, šiuo keliu pasuko dauguma savivaldybių. Dėl tokių jų sprendimų kenčia dauguma gyventojų.

Esama net absurdiškų atvejų. Štai rajone stovi negyvenamas namas: jo  šeimininkai mirė, o vaikai išsikėlė gyventi į miestą. Per metus vaikai du–tris kartus atvažiuoja į sodybą kelioms valandoms pasižiūrėti, ar namas neišplėštas, ar nesudegęs. Vadinasi, to apleisto namo gyventojai per metus nesukaupia jokių šiukšlių, bet pagal savivaldybių tarybų priimtus sprendimus jie vis tiek privalo mokėti užmokestį už išvežamas šiukšles.

Kokios šiukšlių surinkimo ir išvežimo kainos?

Įvairiose savivaldybėse kainos – skirtingos. Štai Lazdijų savivaldybės gyventojai moka po 16 centų už kiekvieną kvadratinį gyvenamojo ploto metrą. Jei namas – 100 kvadratinių metrų, vadinasi, kas mėnesį šiukšlių surinkėjams namo savininkai privalo mokėti po 16 litų. Net tuo atveju, jei jie tame name negyvena.

Naudodamasis proga noriu paminėti ir daugiau absurdų. Savivaldybės nustatė net tokią keistą tvarką: pats gyventojas šiukšlių konteinerį privalo atstumti iki važiuojamojo kelio, kad šiukšlių surinkėjams būtų patogiau. Apie už paslaugą mokančio asmens interesus nė nepagalvota. O juk Lazdijų rajone – daug vienkiemių, kuriuose gyvena pensininkai, neturintys nei jėgų, nei sveikatos stumti konteinerį iki kelio. Tas atstumas iki važiuojamojo kelio kartais ne toks jau mažas – ir 100, ir 500, ir net 1000 metrų. Tokiais atvejais dažniausiai pensininkai nepajėgia atstumti konteinerio iki kelio, ir šiukšlių išvežimo reikalais užsiimanti įmonė, žinoma, šiukšlių neišveža, bet sąskaitą už paslaugą atsiunčia kiekvieną mėnesį. Tokios savivaldybių nustatytos taisyklės – nei logiškos, nei teisingos. Ir vis dėlto jos daug kur galioja.

Panaši bėda – ir dėl stambaus gabarito, statybinių šiukšlių išvežimo. Remiantis dabartinėmis taisyklėmis, pats žmogus privalo stambaus gabarito šiukšles atvežti į savivaldybės nurodytas vietas, ir tik tokiu atveju jas į sąvartyną išgabens šiukšlių surinkimu užsiimanti firma. Vadinasi, stambaus gabarito šiukšlių sukaupę gyventojai verčiami mokėti du kartus: samdyti specialųjį transportą, kuris atvežtų šiukšles į savivaldybių nustatytas vietas, o paskui dar mokėti šiukšlių išvežimu užsiimančioms įmonėms, kad šios tas šiukšles išgabentų į sąvartyną.

Nepaisant šių keistų sprendimų, Lazdijų meras ir kai kurie kiti su šiuo verslu susiję pareigūnai ne sykį viešai pareiškė, esą ši jų nustatyta tvarka – pati protingiausia, racionaliausia ir veiksmingiausia. Kalbėdami apie šias problemas jie ne sykį pareiškė, kad mokestis už šiukšlių išvežimo paslaugas gali kilti. Suprask, jei skųsitės, tai tą mokestį dar labiau pakelsime, ir vis tiek būsite priversti mokėti. Niekur nesidėsite. Štai maždaug prieš metus beveik trys šimtai Seirijų gyventojų pasirašė peticiją, kurioje teigiama, kad savivaldybės nustatyta tvarka neteisinga. Savivaldybės tarnautojai demagogiškai pareiškė, esą tokia tvarka nepatenkinti tik turtingi miestiečiai.

O kas šiuo atveju galėtų sudrausminti neteisingai besielgiančias savivaldybes?

Kai aš pradėjau domėtis šia tema, paaiškėjo, kad savivaldybės gali elgtis kaip joms šauna į galvą. Joms negali daryti įtakos nė viena šalies ministerija. Ir kai kurių savivaldybių vadovai akivaizdžiai piktnaudžiauja jiems suteiktomis teisėmis. Beje, pastebėjau, kad ten, kur daugiau viešumo, ten savivaldybės elgiasi padoriau, sąžiningiau. Štai kad ir Vilniaus pavyzdys. Čia, lyginant su provincija, mano supratimu, kur kas daugiau tvarkos. O daugiau tvarkos dėl to, kad daugiau viešumo.

O koks čia Seimo vaidmuo? Seimas – bejėgis?

Savivaldybes gali pažaboti Seimas. Gali pažaboti ne tiesiogiai, kišdamasis į savivaldos reikalus, o kurdamas teisingus, logiškus įstatymus. Bet čia taip pat gali pasitaikyti įvairiausių keblumų, nesąžiningo lobizmo ir politinio spaudimo. Tad mano pozicija vienareikšmė: tokiais atvejais gelbsti tik viešumas, žiniasklaidoje pasirodančios publikacijos ir gyventojų aktyvumas.

O ar pats nesusilaukei spaudimo, bauginimo?

Spaudimo būta. Būta ir bauginimų. Štai kai kurie tarnautojai pasipiktinę skambino mano vadovybei į LRT ir kaltino, kad neva aš, rengdamas kai kurias laidas, supainiojau privačius ir viešus interesus. Mano tėvai gyvena Lazdijų rajone, taigi kai kurie šios savivaldybės atstovai buvo įsitikinę, jog aš negaliu jų kritikuoti, negaliu domėtis tuo, kas dedasi Lazdijų krašte. Vadovaujantis jų logika, negaliu domėtis ir padėtimi Vilniuje, nes čia gyvenu ir, suprask, esu suinteresuotas asmuo. Mano supratimu, aš ginu viešąjį interesą, o kai kurios savivaldybės, kurioms taip pat privalu ginti viešąjį interesą, iš tikrųjų gina privačių įmonių interesus, ignoruodamos visuomenės interesus.

Pasitaikė ir tokių atvejų, kai savivaldybių vadovai ar nariai neatsakydavo į mano telefono skambučius, nesutikdavo dalyvauti mano vadovaujamose televizijos, radijo laidose, nesutikdavo duoti interviu. Tokius atsisakymo atvejus aš visuomet paviešinu, pridurdamas, jog visi valdininkai, tarnautojai ar politikai, atsisakantys bendrauti su žiniasklaida, kelia didelių įtarimų.

© 2009 „XXI amžius“