| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Saugokime nuostabųjį Dievo kūrinį
Nors valandėlei sustokime ir apsidarykime kokia nuostabi Dzūkijos žemė, dainose apdainuota, menininkų paveiksluose išaukštinta tiesiog rojaus kampelis. Gamta tai nuostabi Dievo kūryba, bet reikia protingai naudotis jos dovanomis, gerbti žemę ir jos turtus miškus, laukus ir pievas. Nedeginkime pernykštės žolės, atsargiai elkimės miške su ugnimi, užgesinkime laužą miške palikdami stovyklavietę. Atšilus orams jau buvo matyti pilkų dūmų debesys dega miškai, jau kelios dešimtys hektarų išdegė, žuvo ir žmonės (Alytaus rajone), sudegė pastatai, žūsta vabalėliai, smulkučiai gyvūnėliai, o žemė virsta juoda suanglėjusia pluta. Senovėje žmonės sakydavo, kad upės tai Dzievulio matomi keliai mūsų žemėje. Dievas visur praeina taip ir upės, vingiuodamos nori savo vaga prisiglausti prie žmogaus. Prasidėjo baidarininkų plaukiojimo sezonas, bet vaizdas toli gražu nedžiugina. Baidarininkai plaukdami Merkiu užkandžiauja ir šiukšles meta į Merkį. Upės posūkiuose išvirtę medžiai tarsi gerosios motinos šukos juos sugrėbia ir tos visos šiukšlės pūva ir teršia upę o juk ten upėtakiai gyvena. Ar tai, ką po to matome, neprimena suakmenėjusios mūsų sąžinės?... Atsisakykime pagundos mesti degtuką į sausą žolę ar mišką, pastebėję gaisrą praneškime apie tai spec. tarnyboms, bet ir patys nelikime abejingi kuo skubiau gesinkime. Nelikime sustabarėjusiais kaip tie dziedai 1992 metais, kai degė Čepkeliai palei Baltarusijos kaimą A garyt puščiaj garyt (Ai dega tegul dega).
Kun. Valentinas Virvičius,
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |