Atnaujintas 2009 m. birželio 5 d.
Nr. 44
(1736)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežiaus paskatos Italijos episkopato nariams

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas dalyvauja
Italijos vyskupų konferencijos
plenarinėje sesijoje

Religinio švietimo prioriteto patvirtinimas

Pavasarį, užbaigiant atsakingo Velykų liturginio laikotarpio šventimą, įvairiose šalyse susirinkę nacionalinių episkopatų nariai svarstė aktualius vietinės ir visuotinės Bažnyčios gyvenimo klausimus, sudarinėjo pastoracinius planus ateičiai. Gegužės pabaigoje Romoje į savo 59-ąją generalinę asamblėją rinkosi ir Europoje didžiausia Italijos vyskupų konferencija, kuriai šiuo metu vadovauja pirmininkas Genujos arkivyskupas kardinolas Andželas Banjaskas. Susitikime, vykusiame Vatikano Sinodų salėje, dalyvavo ir popiežius Benediktas XVI, kuris gegužės 28 dieną keliems šimtams Italijos Bažnyčios hierarchų pasakė kalbą, sutelkdamas dėmesį į svarbiuosius ganytojiškos veiklos uždavinius.

Pirmiausia Šventasis Tėvas kalbėjo apie religinį švietimą, svarstytą šioje Italijos episkopato asamblėjoje. Kaip ir neseniai vykusiame susitikime su keliais tūkstančiais Italijos tikybos mokytojų, suvažiavimo dalyvių, jis pabrėžė, kad religinis, moralinis ir intelektualinis ugdymas yra vienas svarbiausių pastoracinių uždavinių, paliečiančių praktiškai kiekvieną Bažnyčios narį. Nė vienas krikštytas asmuo negali „nusišalinti nuo pareigos rūpintis savo paties ir kitų ugdymu“, sakė Popiežius, ypač pabrėždamas sielovadininkų atsakomybę šioje srityje. Bažnyčios „auklėjimo projektas, kuris kyla iš darnios ir išbaigtos žmogaus vizijos“, savo tobulą realizavimą turi paties Jėzaus Kristaus asmenyje ir veikloje. „Jis yra Mokytojas, kurio mokykloje galime atrasti švietimo uždavinį – kaip aukščiausią pašaukimą, į kurį yra pakviestas kiekvienas tikintysis“, – pabrėžė Benediktas XVI.

Ypač dabartiniu metu, kai žavimasi išorėje patraukliomis „reliatyvistinėmis ir nihilistinėmis gyvenimo koncepcijomis“ ir kai keliamos abejonės ne tik dėl auklėjimo privalomumo, bet netgi ginčijamas pats jo teisėtumas, religinio mokymo srityje yra privalu paliudyti „mūsų pasitikėjimą gyvenimu ir žmogumi, jo protu ir gebėjimu mylėti“, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pripažino, kad dabartinėmis sekuliarizmo sąlygomis yra nelengva išugdyti autentiškus krikščionis, bet tas pat pasakytina apie kiekvieno jauno žmogaus brandžios ir atsakingos asmenybės formaciją. Kaip tik dėl to Bažnyčios švietėjiškajame projekte pirmaeilis uždavinys yra išugdyti „tiesos ir gėrio supratimą“ bei jaunųjų kartų laisvą vertybinį pasirinkimą visose gyvenimo aplinkybėse.

Dėl šios priežasties reikia ne tik gerai parengtos tikybos mokymo programos, bet ir „autoritetingų auklėtojų“, kuriais jauni žmonės galėtų pasitikėti ir kurie savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu galėtų liudyti tai, ko jie stengiasi išmokyti. Popiežius priminė, kad Šv. Pauliaus metų šventimas pasaulio vyskupijose leido nurodyti į vertingą paties apaštalo paraginimą: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristų“ (1 Kor 11, 1). Taigi, tikrasis švietėjas pats visuomet yra „pirmoje gyvenimo fronto linijoje“ ir žino, kaip suderinti savo turimą autoritetą su pavyzdiniu liudijimu tiems, kurių globai yra paskirtas. „Mes patys tai suvokiame, savo gautuoju Dievo Tautos vadovų vaidmeniu, vadovų, kuriuos apaštalas šv. Petras kviečia būti „pavyzdžiu kaimenei“ (plg 1 Pt 5, 3)“, – sakė Šventasis Tėvas vyskupams.

Solidarumo raiška skatina atsivertimą

Aptardamas kitus dabartinio bažnytinio gyvenimo klausimus, popiežius Benediktas XVI nurodė į netrukus pradedamus celebruoti Kunigų metus, kurių metu vyskupai su kunigais „yra pakviesti iš naujo atrasti presbiteriškosios tarnystės malonę ir pareigas“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tarnystė Bažnyčiai ir tikinčiųjų bendruomenei „reikalauja gilaus dvasingumo“, kuris yra palaikomas „malda ir intensyvia asmenine vienybe su Viešpačiu“. Jis priminė, kad kunigiškoje veikloje skelbiant Evangeliją, aprūpinant tikėjimo brolius ir seseris sakramentais, užtikrinant bendruomeniškumą parapijinėje aplinkoje, rūpinantis vargšais, labai svarbus yra „švietėjiškas ir ugdomasis aspektas“. Iš tikrųjų kunigo mokymas ir asmeninio gyvenimo liudijimas gali daug prisidėti prie atsakingų, brandžių ir sąmoningų krikščionių formavimo.

Priminęs Italijos Katalikų Bažnyčios rūpinimąsi neseniai nuo žemės drebėjimo Abrucų regione nukentėjusiais žmonėmis, Popiežius pabrėžė, kad ši solidarumo raiška rodo „krikščioniškosios dvasios gyvybingumą, įsišaknijusį italų tautoje“.

Šventasis Tėvas sakė, kad jis pats, lankydamas Abrucų regioną, skatindamas įvairias Italijos vyskupų konferencijos karitatyvines iniciatyvas, rinkliavų skelbimą parapijose, norėjo paliudyti savo artumą stichinės nelaimės ištiktiesiems. Tai yra svarbu ir atsižvelgiant į globalinę ekonomikos krizę, kuri skaudžiai sukrėtė beveik kiekvieną pasaulio šalį.

„Nepaisant visų pastangų, kurių imamasi įvairiose plotmėse, socialinės krizės poveikis vis dar skaudžiai jaučiamas, ypač visuomenės silpnosiose grandyse ir šeimose“, pripažino popiežius Benediktas XVI. Jis pagyrė Italijos vyskupus už jų pradedamą „Vilties paskolos“ projektą, kurio pagrindu Bažnyčios sukurtas fondas garantuos nedideles bankų paskolas, kurias galės paimti vargstančios, daugiavaikės šeimos, turinčios sunkiai sergančių vaikų ar dėl krizės praradusios turėtas pajamas.

Praėjusį sekmadienį, gegužės 31 dieną, visose šalies parapijose buvo paskelbtos specialios rinkliavos „Vilties paskolos“ fondo sudarymui, kuriam vyskupai planuoja sukaupti iki 30 milijonų eurų lėšų. Naujasis projektas yra „iškalbingas pasidalijimo sunkumų našta su kitais liudijimas“, rodantis, kaip Evangelija skatina vidinį atsivertimą bažnytinėje bendruomenėje.

Kalbos pabaigoje Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į ypatingą artimo meilės formą, „intelektualinę“ meilę, kuri suprantama kaip skleidimas tokių nuostatų, kurios gintų gyvybę kiekvienu jos vystymosi momentu – nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Tai liečia tiek negimusios gyvybės apsaugą, tiek ir sunkių bei nepagydomų ligonių globą, kas yra aktualu, nes vis dar legalūs abortai ir bandoma įteisinti eutanaziją. Neseniai Italijos katalikiškų organizacijų paskelbtas manifestas „Laisvai gyventi mylimą gyvenimą iki pabaigos“, kuriam pritarė ir vyskupai, rodo, jog „pasauliečiai gali vieningai darbuotis, kad šalyje nepritrūktų supratimo apie tai, kas yra pilnutinė tiesa ir gėris žmogaus ir visuomenės gyvenime“.

Kaip tik šie dalykai ir patvirtina religinio švietimo ir auklėjimo svarbą, kuriame turi būti suderintas Dievo Žodyje įsišaknijusių vertybių mokymas, dvasinis ir kultūrinis ugdymas, socialinių programų įgyvendinimas ir asmeninio liudijimo paskata. Sveikindamas Bažnyčios hierarchus, popiežius Benediktas XVI taip pat dėkojo jiems už bendrystę su apaštalo Petro įpėdiniu ir jo magisteriumo neginčytinu palaikymu. Jis pasidžiaugė, kad italų vyskupai vis labiau skatina pasauliečių bendradarbiavimą bei atsakomybę Bažnyčios misijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija