Atnaujintas 2009 m. birželio 5 d.
Nr. 44
(1736)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dievas ir šeimos tėvas  

Katalikų katekizmas krikščionišką šeimą sugretina su pačia Švč. Trejybe: „Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės ženklas ir atvaizdas. Vaikų gimdyme ir auklėjime atsispindi kūrybinis Tėvo veikimas. Šeima yra pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima evangelizuoja ir yra misionierė“.  

Tai prasmingi žodžiai, bet kai žvelgiam į šiuolaikines šeimas, matome, kad mūsuose tik nedaugelyje šeimų puoselėjama gyvo tikėjimo dvasia, įkvepianti visus šeimyniškius – tėvą, motiną ir vaikus evangelizuoti kitus. Daugeliu atvejų pačioms šeimoms reikia atsivertimo į Kristų, ir ypač – šeimų tėvams. Kai tėvas, teisindamasis, jog yra užverstas įvairiausiais darbais nuolatos vengia bendrauti su savo vaikais, daro sunkiai pataisomą klaidą: kaip tos šakelės, atsiskyrusios nuo  vynmedžio kamieno, taip panašiai vaikų sielos džiūsta, nes nepatiria savo gimdytojo dėmesingumo. Dar daugiau. Kai paaugę vaikai pradeda kaltinti ir teisti savo tėvus už jų ydas, tada bumerangu tėvų blogybės grįžta vaikams. Apie šį pavojų įspėja Dievo žodis: „Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris mėgsti smerkti kitus. Juk smerkdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi“ (Rom 2, 1).

Džonas Sandorfas, turintis didelę krikščioniškos pedagogikos patirtį, rašo: „Jei vaikas sukils prieš smerktiną, nepakenčiamą tėvo elgesį, jis kentės dėl savo polinkio teisti kitus, kol neims atgailauti už tėvo teisimą. Bet koks tėvų teismas vaikystėje atsiliepia mūsų pačių gyvenime vėliau. Jėzus vaiką, kuris keikia tėvą ar motiną, siunčia myriop (Mt 15, 4; Mk 7, 10), ši mirtis nėra fizinė – šitaip mirštant prarandama gyvenimo pilnatvė ir laimė“.

Šis sekmadienis – ne tik Tėvo diena, bet ir Švč. Trejybės šventė. Nors didi vieno Dievo esančio trijuose Asmenyse paslaptis, tačiau, pasak Katalikų katekizmo, šie trys dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas. Šv. Grigalius Nazienzietis sako: „Dievas – tie Trys, suvokiami išvien... Vos tik pradedu mąstyti apie Vieną, tuoj visam spindesy prieš mane išnyra Trys. Vos tik pradedu išskirti Tris, vėl esu grąžinamas prie Vieno...“

Panašiai esti ir su mūsų žmogyste. Pavyzdžiui, trys šeimos nariai tarpusavyje nesidalija viena žmogyste, nes visi trys yra suverenūs žmonės, turintys tą pačią žmogišką prigimtį. Tačiau kai prisimename kurį nors vieną savo namiškį, ar tuo pačiu metu mes mažiau mylime kitą šeimos narį, apie kurį šiuo metu negalvojame?  Deja, mūsų meilė tik daugiau ar mažiau panaši į Trivienio Dievo meilę, kuri yra Trijų Asmenų nedalomas ir niekuo kitu nepakeičiamas pamatas. Iš iki galo nesuvokiamos meilės Dievas Tėvas siuntė vienatinį Sūnų į mirtį, kad mes amžinai gyventume, o Dievo Sūnaus pažado ištesėjimas – Šventosios Dvasios atsiuntimas buvo mums neapsakomos dieviškos meilės dovana, kad ir mes visi Dievą taip stengtumės mylėti, kaip Jis mus pamilo (1 Jn 4, 10).  

Tad kaip svarbu šeimų tėvams veidu ir širdimi atsigręžti į patį Dievą, kuris tik ir laukia nors mažiausio pozityvaus judesio, vedančio į žmogaus vidinių nuostatų pasikeitimą. Daug ką lemia toks ar panašus prisipažinimas sau: „Vienas gyvenimo kovoje esu per silpnas karys...“ Nuo šio suvokimo, kad būtina ieškoti kito, stipresnio už mane ir tave, gali prasidėti sąmoninga kelionė pas Kristų ir su Juo, kuris vienintelis geriausiai žino, kaip reikia anksčiau klydusiam tėvui susitaikyti su Dievu, savimi ir artimaisiais.

Verta apmąstyti rašytojo Williamo Gurnallio žodžius, skirtus tėvams ir jų šeimoms: „Būdamas Kristaus kariuomenės karys, žygiuoji narsiųjų gretose... Kai kurie, tokie kaip tu, yra pačiame mūšio įkarštyje, iš visų pusių apgulti pagundų. Kiti po daugybės jų tikėjimo antpuolių (...) jau stovi ant Dangaus sienų, būdami nugalėtojai. Iš ten jie žvelgia žemyn ir ragina jus (...): „Kovok iki mirties ir Miestas bus tavo, kaip jau yra mūsų!“

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija