2009 m. birželio 12 d.
Nr. 46
(1738)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Panevėžio vyskupijoje

Rokiškio dekanate

Paminėjo XIX amžiaus Aukštaitijos švietėją

Kun. Jonas Katelė. Apie 1890

PANEMUNĖLIS. Gegužės 16 dieną čia vyko renginys „Jie kūrė Lietuvą“, skirtas pirmosios parapijinės lietuviškos mokyklos 155-mečiui ir kanauninko Jono Katelės 101-osioms mirties metinėms. Minėjime dalyvavo Panemunėlio miestelio ir Panemunėlio pagrindinės mokyklos bendruomenės ir  garbūs svečiai: Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Seimo narys Algis Kazulėnas, Rokiškio krašto muziejaus darbuotoja Onutė Mackevičienė, kanauninko giminės, kunigai, atvykę iš Panevėžio, Naujamiesčio, Rokiškio ir Juodupės, Panemunėlio seniūnas Anicetas Bytautas.

Minėjimas prasidėjo mokinių eisena per Panemunėlio miestelį, kurią pasitiko vyskupas Jonas Kauneckas su lydinčiais kunigais ir tautiškai apsirengusiomis merginomis. Šv. Mišias aukojo vyskupas su kunigais. Per homiliją vyskupas priminė visiems susirinkusiems J. Katelės nuopelnus pastoracinėje, švietimo ir kultūros srityse, kvietė jaunimą sekti kanauninko pavyzdžiu, siekti tikėjimo, mokslo šviesos, džiaugtis ir dėkoti už Panemunėlio parapijos švietimą bei garsinimą.

Po šv. Mišių šventoriuje prie garbės kanauninko J. Katelės kapo buvo padėti vainikai, sugiedotas „Viešpaties Angelas“. Kalbėjo vyskupas, Seimo narys A. Kazulėnas, atminimo žvakes uždegė Panemunėlio bendruomenės pirmininkas J. Mažeikis ir jo pavaduotoja Onutė Levandavičiūtė.

Paskui minėjimo dalyvių eisena patraukė prie senosios mokyklos. Kol pradinukai pristatė savo globėjus arkangelus Gabrielių, Mykolą ir Rapolą, mergaitės išdėliojo iš gėlių žiedų skaičių 155 – pirmosios lietuviškos parapijinės mokyklos sukaktį. Senąją mokyklą simboliškai atidaręs Panemunėlio pagrindinės mokyklos direktorius A. Tigrūdis pakvietė visus į istorijos pamoką „Jie kūrė Lietuvą“.

Pamoka prasidėjo Maironio daina „Graži tu mano...“  Pirmokai sudėjo žodį Lietuva, kurį visi linksniavome pamokos vedėjai Onutei užduodant klausimus, susijusius su J. Katele. Po to visos klasės pristatė savo projektus.

Po mokinių pranešimų susirungė dvi komandos: Panemunėlio stoties „Šetekšnos“ ir Panemunėlio miestelio „Nemunėlio“. Kiekviena komanda gavo po 10 užduočių, kurias pateikė Rokiškio krašto muziejaus darbuotoja Onutė, bibliotekos vedėja Dalia ir pamokos vedėja Onutė. Nugalėjo Panemunėlio miestelio „Nemunėlio“ komanda.

Po varžytuvių visi vaišinosi kareiviška koše bei linksminosi grojant Panemunėlio seniūnijos kaimo kapelijai. Labai norisi, kad apie kunigo J. Katelės troškimą šviesti žmones, apie Jo širdimi neštą tikėjimą, raidę, knygą, kultūrą būtų žinoma visoje Lietuvoje.

Laiminga Panemunėlio parapija, kurioje nė akimirką neabejodamas savo darbo šventumu ir reikalingumu triūsė kunigas Jonas Katelė. Jo 36 metų (1872–1908 m.) nenuilstamo darbo rezultatas stulbinantis – ši parapija, anot kunigo S. Mečiaus, dar 1905 metais buvo vienintelė Lietuvoje, kurioje beveik visi mokėjo rašyti ir skaityti. Negana to, daugelis buvo baigę net dvi mokyklas – rusišką ir slaptą lietuvišką.

Lietuvių tautinio atgimimo žadintojas ir švietėjas Jonas Katelė gimė 1831 m. sausio 13 dieną Suvainių kaime, dab. Kupiškio rajone. Būdamas 13 metų pradėjo lankyti Kupiškio pradinę mokyklą, paskui mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje. Penkerius metus pasimokęs Panevėžyje, įstojo į Varnių kunigų seminariją. Vyskupas M. Valančius 1855 m. rudenį įšventino jį kunigu. Dirbo Naujamiestyje, Jūžintuose, Dusetose, Zarasuose. Nuo 1872 metų iki mirties – 1908 metų – Panemunėlyje.

Kunigo J. Katelės atvykimas į Panemunėlį sutapo su lietuviškos mokyklos uždarymu ir rusiškos mokyklos atkėlimu į Panemunėlį iš Rokiškio. Vos atvykęs į Panemunėlį, kunigas sukvietė jaunimą, paprašė padainuoti ir pats uždainavo... Radęs Panemunėlyje kelis raštingus žmones, jis ėmė steigti atokiausiuose parapijos kaimuose slaptas mokyklas, ieškodamas bendraminčių. Pirmieji jo pagalbininkai buvo suaugę parapijiečiai,  dažniausiai mergaitės, kurias pačias pirmiausiai reikėjo išmokyti rašto. Kunigas tvirtai ėjo lietuvybės keliu ir kartu mokinius juo vedė. Pats aprūpindavo sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, reikiama medžiaga, kiek pats galėjo gauti iš knygnešių. Vadovėlius perrašinėdavo pats, padėdavo kiti, savo lėšomis išleido užsienyje J. Gailučio parašytą „Užduotyną“ ir nemokamai dalijo mokiniams. Jau maždaug antrais Katelės kunigystės metais visi didesni parapijos kaimai (Tindžiuliai, Naujikai, Viliai, Moškėnai, Šetekšnos) turėjo savo mokyklas. Mokyklas steigdavo pas patikimus, nebijojusius rizikuoti, suprantančius kunigą ūkininkus. O rizika buvo didelė – tremtis į Sibirą. Amžininkai J. Katelę prisimena kaip nepailstantį keliautoją iš sodžiaus į sodžių, visada trykštantį energija. Visur jis buvo laukiamas ir mylimas, vadinamas Geradariu, nes neturtingus veltui tuokdavo, kalėdodamas iš turtingesnio atiduodavo vargšui, vaikams dalydavo riestainius, saldainius, paveikslėlius.

Pasiryžęs išmokyti rašto visą parapijos jaunimą, palaikė ryšius su knygnešiais J. Bieliniu, K. Bulavu, K. Ūdra, gaudavo draudžiamų lietuviškų leidinių, spausdintų Tilžėje. Klebonijoje po grindimis, pirtyse, miškininko namelyje, dviguboje akmeninėje sienoje, Nemunėlio pakrantėje, netgi po mėšlo krūva buvo įrengtos knygų slėptuvės. Panemunėlis tapo ne tik slaptų mokyklų centru, bet ir knygnešių susibūrimo vieta – ir klebonijoje, ir dvaro kumetyne pas knygnešį J. Gylį. Iš čia lietuviški laikraščiai, kalendoriai, maldaknygės, giesmynai, vadovėliai, grožinės literatūros knygos keliaudavo į Rokiškį, Kupiškį. Mokėjo bendrauti su nuolat jo veikla besidominčiu žandaru, todėl nepavyko jam rasti nei lietuviškų knygų slėptuvių, nei slaptų mokyklų kaimuose.

Taip nepailsdamas kunigas vaikščiojo Panemunėlio apylinkių keliais ir takeliais, prie balanos ar spingsulės mokė rašto kaimiečius, dalijo jiems knygas. Švietimas davė gerų rezultatų: ištuštėjo smuklės, sumažėjo girtavimas, vakarais pradėjo skambėti A. Strazdelio, A. Vienažindžio, A. Baranausko ir kitų poetų dainos. Panemunėlio miestelis tapo tikru kultūros centru, kur šventadieniais po gražių pamokslų šventoriuje buvo skaitomos religinės knygos, špitolėje vykdavo giedojimo ir dainavimo repeticijos, o klebonijoje ar sode vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti. „Valandos“ imtos giedoti lietuviškai, pradėtos laikyti gegužinės pamaldos.

Ypač suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, kai buvo įsteigta „Žvaigždės“ draugija, kurios nariai įkūrė knygynėlį, platino lietuviškas knygas, rinko tautosaką, organizavo slaptus lietuviškus vaidinimus. J. Katelė, kaip vyriausias režisierius ir rėmėjas, kartu su J. Kubiliumi, J. Širvydu, P. Šarkausku telkė vaidintojus, repetavo, rengė pasirodymus.

Pas J. Katelę lankydavosi šviesiausi to meto žmonės: Maironis, Vaižgantas, J. Basanavičius, J. Jablonskis, M. Romeris. Jie lankėsi J. Katelės režisuotuose spektakliuose ir gerai apie juos atsiliepė. Trilogijos „Kęstučio mirtis“ pirmąją dalį Maironis pradėjo rašyti svečiuodamasis pas J. Katelę. Manoma, kad 1893 metais Naujikuose suvaidinta J. Tumo-Vaižganto komedija „Nepadėjus nėr ko kasti“ galėjo būti pirmas lietuviškas vaidinimas Lietuvoje. Vėliau šis klojimo teatras suvaidino daugiau pjesių kitose parapijos vietose, o panaikinus spaudos draudimą gastroliavo Kamajuose, Rokiškyje, Subačiuje, Panevėžyje, Gryvoje, Daugpilyje.

Kun. J. Katelė buvo plačios erudicijos ir nepaprasto darbštumo žmogus, mokėjo keturias kalbas: vokiečių, rusų, lenkų, lotynų, turėjo per 3000 pasaulinės klasikos knygų. Gabius mokinius jis savo lėšomis siųsdavo mokytis į užsienį, jauną menininkę Pivoriūnaitę pasiuntė į Čekoslovakiją ir rėmė materialiai. Taip iš parapijos išklydę būsimi garsūs veikėjai kūrė nepriklausomą Lietuvą. Tai viltininkas J. Kubilius, žvalgė M. Kubiliūtė, rašytojas ir istorikas P. Ruseckas, ministras pirmininkas J. Tūbelis, pirmoji Lietuvoje teisėja moteris Elena Jackevičiūtė.

Kan. J. Katelė savo žemišką kelionę baigė 1908 metais, nespėjęs pastatyti naujos bažnyčios, bet tvirta ir nesugriaunama dvasios bažnyčia jau stovėjo parapijiečių širdyse. Dėkingas jaunimas ant mylimo kunigo kapo pastatė kryžių, kuriame užrašė žodžius: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, Jojo atmintis palaiminta“ (Ekl. 45, 1).

Virginija Mikalauskienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija