2009 m. birželio 12 d.
Nr. 46
(1738)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Priekaištai seniūnui už žmogiškumą tęsiasi

Gintaras VISOCKAS

Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius,
gavo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą
už tai, kad savo nuosavu katafalku
į paskutinę kelionę veždavo velionius
ir už tai neimdavo jokio atlygio

Įsivaizduokime situaciją, kuri gali nutikti kiekvienam pačiu netikėčiausiu, nepalankiausiu metu. Miršta artimas žmogus. Jo karsto su palaikais nugabenimas į bažnyčią, o paskui ir į kapines specialiuoju automobiliu kaštuoja apie 300 litų (bent jau taip kalba miroslaviškiai). Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius tokį automobilį turi ir laiko jį savo sodybos kieme, nes tai – jo asmeninė nuosavybė. Prieš 25-erius metus pagamintą „Cadillac Royale“ nesenai jam iš Amerikos pargabeno sūnus. Pagalvokite, kaip privalo elgtis seniūnas, jei jo seniūnijos teritorijoje rengiamos laidotuvės? Doras, sąžiningas, pareigingas seniūnas privalėtų pagelbėti bėdos ištiktai šeimynai. Tačiau pagelbėti gali tik dviem atvejais: arba pats seniūnas J. Juravičius laidotuvėse vairuoja specialųjį automobilį, arba tą automobilį paskolina nelaimės ištiktai šeimai, kad jai nereikėtų samdytis „katafalku“ vadinamo automobilio iš Alytaus.

Laidotuvėse patarnavo nesavanaudiškai

Miroslavo seniūnas J. Juravičius būtent taip ir pasielgė. Būdamas taktiškas, supratingas žmogus už šias paslaugas seniūnas iš nelaimės ištiktos šeimos nepaėmė nė vieno lito, nė vieno cento. Nors degalus specialusis automobilis labai ryja. Automobilis – didelis, sunkus. Tačiau šiuo atveju Miroslavo seniūnas vadovaujasi bendražmogiškaisiais, ne biznieriškais principais. Galų gale jis – seniūnas. Jei nebūtų seniūnas, gal ir imtų už šį patarnavimą iš miroslaviškių vieną kitą litą. Bet tol, kol eina šias pareigas, J. Juravičius įsitikinęs, jog ne žmonės jam, o jis žmonėms privalo tarnauti.

Užuot padėkoję pranešė apie nusižengimą

Tačiau atspėkite, kaip šį J. Juravičiaus poelgį įvertino Alytaus rajono savivaldybė?! Padėkojo, pagyrė, premiją paskyrė? Ne, atvirkščiai. Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Aurimas Truncė sudarė specialiąją komisiją, kuri pareiškė įtarianti, esą šių metų gegužės 25-ąją dieną J. Juravičius pažeidė Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisykles. Pranešimas „apie tarnybinį nusižengimą“ parašytas 2005 metų gegužės 29-ąją (jį pasirašė Margarita Jonikienė, Virginija Mačiulienė, Indrė Sinkevičiūtė). Pranešime rašoma: „Yra duomenų, jog esate įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą – buvo gauta oficiali informacija, kurioje nustatyta, kad 2009-05-25 apie 11 valandą 35 minutes – 11 valandą 55 minutes Alytaus rajono savivaldybės Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius atvyko katafalku iki Miroslavo bažnyčios, o pajudėjus laidotuvių procesijai, įsėdo į katafalką ir vairavo šį automobilį, veždamas mirusįjį į kapines. Atsižvelgiant į tai, Jūs įtariamas pažeidęs Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3 punktą „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funcijas ir laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikydamasis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų...“

Kam privalo tarnauti

Viso pranešimo dėl vietos stokos necituosiu. Pabrėšiu tik patį svarbiausią jo punktą. Alytaus rajono savivaldybės administracija J. Juravičių kaltina tuo, kad savo tarnybos (darbo) laiką jis naudojo kitiems, su pareigomis nesusijusiems reikalams (įstatyme taip ir nurodyta: „nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, dirbamą turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą“. Ši nuostata – labai svarbi ir labai reikalinga. Seniūnui darbo metu tikrai negalima žvejoti, girtuokliauti, statytis namo arba degintis prie ežero. Visa tai – suprantama. Bet ar seniūnas neturi dalyvauti savo seniūnijos gyventojo laidotuvių ceremonijoje?.. Nejaugi be Alytaus rajono savivaldybės administracijos raštiško ar žodinio leidimo Miroslavo seniūnas negali sunkią valandą nesavanaudiškai patarnauti mirusio miroslaviškio šeimai? Juk vadovaujantis sveiku protu, tikro valstybės tarnautojo veiklos etikos taisyklės reikalauja, kad seniūnai visur elgtųsi taip, kad „didintų visuomenės pasitikėjimą jais“. Regis, Miroslavo seniūnas taip ir pasielgė – tarnavo savo seniūnijos žmonėms.

Manė, kad katafalkas – valdiškas

Prieš keletą dienų specialiai viešėjau Miroslave ir kalbėjausi su J. Juravičiumi, kuris seniūnu čia tarnauja jau beveik dešimtmetį. Pasak seniūno J. Juravičiaus, sveiku protu nesuvokiami priekaištai dėl pagelbėjimo laidotuvėse prasidėjo praėjusių metų rugpjūtį, kai ligota 82 metų Ona Janulevičiūtė atėjo į seniūniją užregistruoti sesers mirties ir pasiskundė nežinanti, iš kur, kaip gauti katafalką. Štai tada seniūnui J. Juravičiui ir kilo mintis sūnaus iš JAV pargabentą kadilaką panaudoti miroslaviškių labui. Beje, miroslaviškiai greitai priprato nebeieškoti valdiško katafalko. Juk šiais laikais taip malonu gauti kokybišką ir tuo pačiu nemokamą paslaugą. Seniūnas tai atlikdavo nemokamai, nuoširdžiai, paslaugiai, kaip ir dera tikram seniūnui. Tačiau, kai kas iš miroslaviškių ėmė manyti, jog katafalkas yra valdiškas, todėl seniūnas kiekvieną kartą privaląs nuvežti velionį, kad ši nuostata konkrečiai įrašyta į jo pareigų sąrašą. Pats J. Juravičius papasakojo ir juokingą istoriją. Vienas miroslaviškis, įsitikinęs, jog katafalkas – valdiškas, J. Juravičiui įsakmiu tonu liepė po valandos su specialiuoju automobiliu prisistatyti prie šarvojimo salės.

Paklausite: ar tikrai seniūnas už šį patarnavimą neima pinigų. „Nė karto nepaėmiau nė vieno lito. Jei išeisiu į pensiją, gal ir imsiuosi teikti šią paslaugą mokamai. Juk laidotuvių seniūnijoje kur kas daugiau, nei vestuvių. Bet dabar kategoriškai atsisakau. Paprašau tik vieno dalyko – tegul miroslaviškiai pasimeldžia už mane. Tiesa, vieną kartą puslitrio medaus neatsisakiau. Tačiau nemanau, kad tai būtų itin didelis nusižengimas“, – apie savo „nuodėmes“ pasakojo Miroslavo seniūnas J. Juravičius.

Šventa seniūno pareiga

Į nebe pirmą kartą pateikiamą klausimą, kodėl Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas ir administracijos direktorius Aurimas Truncė taip nemėgsta Miroslavo seniūno, J. Juravičius atsakė itin vaizdžiai. „Visomis išgalėmis siekiu įtikti ne merui ar administracijos vadovui, o seniūnijos gyventojams. Kaip bebūtų gaila, šias dvi nuostatas kartais itin sunku suderinti. Kai kada keliai išsiskiria. Jei susidaro dviprasmiška padėtis, aš visuomet palaikau seniūnijos gyventojų interesus. Pažadėjau žmonėms pagelbėti visais įmanomais būdais ir tol, kol eisiu seniūno pareigas, tarnausiu žmonėms. Jei valdžia nori, jog Balkasodyje ir naktimis būtų prekiaujama degtine, alumi ir kitais alkoholiniais gėrimais, o balkasodiškiai tam priešinasi, aš nedvejodamas ginu balkasodiškių interesus. Jei valdžia draudžia man rašyti straipsnius, kuriuose pagarsinu Miroslavo seniūnijos gyventojams aktualius klausimus, aš vis tiek rašau ir rašysiu. Nes tai – seniūno pareiga. Šia taisykle vadovaujuosi jau dešimt metų, nes būtent tiek metų dirbu seniūnu. Jei Alytaus rajono valdžia įsitikinusi, jog seniūnas darbo metu negali nuvežti mirusiojo į kapines, jei mano, jog šis mano žestas – tai pravaikšta, tegul atleidžia iš tarnybos“, – taip kalbėjo seniūnas J. Juravičius.

Įvykiai – panašūs, vertinimai – skirtingi

Besišnekant su Miroslavo seniūnu man buvo parodytas laikraščio „Alytaus naujienos“ gegužės 15-osios numeris, kuriame išsamiai pasakojama, kaip Alytaus rajono meras A. Vrubliauskas ir administracijos direktorius A. Truncė aplankė garbaus amžiaus sulaukusią Alovės gyventoją Marijoną Micevičienę. Iš pirmo žvilgsnio, tai – gražus, sveikintinas Alytaus rajono valdžios žingsnis. Valdžia parodo didelį dėmesį 88-erių metų sulaukusiai senoliai ir jos artimiesiems. Bet ar nuoširdų? Galų gale – ar turėjo teisę Alytaus rajono valdžia darbo metu tarnybiniu transportu važiuot jos aplankyti? Juo labiau, galima prikibti prie paties Aurimo Truncės, nes jis pats ne tik kilęs iš Alovės ir yra buvusio kolūkio pirmininko sūnus, bet ten ir dabar visai netoli gyvena ir ūkininkauja jo tėvai, tad neaišku ar tikslas buvo tik senolę pasveikinti, o gal ir tėvus valdišku automobiliu aplankyti? Ir ar visa tai – nesusiję su jų tiesioginėmis pareigomis?.. Galų gale ir gėles senolei greičiausiai pirktos buvo ne už nuosavus, bet už valdiškus pinigus... Šį klausimą keliu specialiai. Juk Alytaus rajono mero A. Vrubliausko ir administracijos direktoriaus A. Truncės elgesys aplankant beveik 90-ies metų amžiaus sulaukusią aloviškę kaip du vandens lašai panašus į Miroslavo seniūno J. Juravičiaus pagalbą laidotuvių metu. Ir meras A.Vrubliauskas, ir Miroslavo seniūnas J. Juravičius šiais konkrečiais atvejais tarnavo žmonėms. Tarnavo savo gera valia. Juk pareigybiniuose nuostatuose niekur neparašyta, jog meras privalo įteikti gėlių kiekvienam rajono ilgaamžiui, o seniūnas – savo nuosavu katafalku mirusiuosius vežioti į bažnyčią, kapines. Bet kodėl tada tokie skirtingi vertinimai. Alytaus rajono merui ir administracijos vadovui – garbė, pagyrimai rajoniniame laikraštyje, didžiulės nuotraukos pirmąjame laikraščio puslapyje, o Miroslavo seniūnui – pranešimas apie tarnybinį nusižengimą…

Panašus Lazdijų MGB agento pranešimas

Miroslavo seniūnas J. Juravičius turi savo paaiškinimą. Šiuose dviejuose atvejuose jis įžvelgia esminį skirtumą. Mirusieji nebalsuoja. Mirusieji rinkimuose nedalyvauja. O štai minėta senolė turi vaikų, artimųjų, kurie merui ir ypač iš to kaimo kilusiam direktoriui A. Truncei, labai reikalingi kaip būsimi rinkėjai, kaip potencialūs gerbėjai. Šių eilučių autoriui taip pat buvo parodyta vieno Lazdijų MGB agento agentūrinis pranešimas (jį rasite Broniaus Kašelionio knygoje „Dainavos partizanai“. Sovietų valdžios pakaliko raštas skamba taip: „Agentūrinis pranešimas. 1951- 07-19 d. Vakar dirbau pas Šlapikų k. gyventoją J. Brazicką. Maždaug 11 valandą dienos per Brazicko ūkį keliuku į Živulciškių mišką praėjo Šlapikų kaimo gyventojas Vladas Levulis, kuris buvo lengvai apsirengęs, basas ir rankoje laikė kažkokį ryšulį. Maždaug po valandos ar pusantros Levulis grįžo iš miško...“. O dabar palyginkimę MGB agento pranešimą su Alytaus rajono savivaldybės administracijos pranešimu: „Buvo gauta oficiali informacija, kurioje nustatyta, kad 2009-05-25 apie 11.35 – 11.55 val. Alytaus rajono savivaldybės Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius atvyko katafalku...“ Sutikite. Panašumų – labai daug. Akivaizdu, kad Miroslavo seniūnas J. Juravičius akylai stebimas, kad kažkas seka kiekvieną seniūno žingsnį, skaičiuoja kiekvieną jo darbe praleistą minutę. Jei darbe seniūno nebūtų buvę pusę dienos, jei seniūnas neatsilieptų į mobiliojo telefono skambučius, jei tuo metu būtų įvykęs žemės drebėjimas, – gal tada ir reikėtų griežtai paklausti seniūno, kur buvo, kodėl neatsiliepė į skambučius. Dabar gi savo apylinkės laidotuvėse seniūnas J. Juravičius užtruko vos pusvalandį. Ne daugiau. Nuvežė, parvežė, paskolino katafalką.

Pasiūlė sutaupyti 2000 litų

Tiesa, 2009 metų gegužės 21-ąją seniūnas J. Juravičius gavo dar vieną tarnybinį pranešimą. Šį kartą – dėl viršyto limito kalbant tarnybiniu mobiliuoju telefonu ir skambučių į Lenkiją bei Baltarusiją, kurie „galimai buvo ne tarnybiniais tikslais“. Seniūnas J. Juravičius neneigia, kad vieną mėnesį limitą viršijo 70-čia litų ir kad skambino į Lenkiją ir Baltarusiją. Tačiau jis stebisi visai dėl kitų dalykų. Kartą jis oficialiai, viešai pasiūlė rajono valdžiai kaip sutaupyti 2000 litų. Raštas su pasiūlymu, kaip tai padaryti buvo nusiųstas šių metų balandžio 6-ąją. Jo esmė tokia: J. Juravičius ragina net 70 proc. sumažinti kasmet skiriamas seniūnijai reprezentacines lėšas. O už likusius 30 proc. leisti įsigyti būtiniausių darbo įrankių, reikalingų viešųjų darbų darbininkams. Pasak J. Juravičiaus, „geriausia reprezentacija – darbas“. Seniūnas taip pat ragino rajono valdžią neskirti lėšų kasmetiniam gėlių pirkimui, kurios sodinamos prie seniūnijų administracinių ar visuomeninių pastatų. Seniūno J. Juravičiaus įsitikinimu, gėlių sodinukų seniūnijos puošimui galima gauti ir nemokamai iš seniūnijos gyventojus. Deja, į tokį pasiūlymą buvo šitaip sureaguota – maždaug po kelių dienų atvyko savivaldybės darbuotojos ir paprašė parodyti, kur seniūnas sodins 70 seniūnijai skirtų lelijų gumbų. Šiuo metu seniūnijoms skirta po 1300 litų gėlėms pirkti. Seniūnas J. Juravičius pasiūlė sutaupyti net du tūkstančius litų, bet į jo sumanymą niekas rimtai nesureagavo. O štai kai seniūnas viršijo pokalbiams mobiliuoju telefonu skirtą limitą 70-čia litų, buvo apkaltintas dideliu nusižengimu. Tuo tarpu Dzūkijos gaisrininkai, tokio prasižengimo nelaiko jokiu nusižengimu. Savivaldybės priešgaisrinės apsaugos tarnybos buhalterija įvedė protingą tvarką – už viršytą skambinimo limitą apmoka patys gaisrinių darbuotojai. Tai tenkina visus ir administracijai nereikia švaistytis tarnybiniais nusižengimais.

Ar užteks Miroslavo seniūnui J. Juravičiui jėgų atlaikyti tebesitęsiantį nepagrįstą, nepamatuotą Alytaus rajono savivaldybės administracijos spaudimą, kuris labai panašus į paprasčiausią pasityčiojimą iš sąžiningai pareigas atliekančio seniūno, parodys laikas.

Alytaus rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija