2009 m. birželio 19 d.
Nr. 48
(1740)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Rekviem“ atliks jungtinis choras

Rimantas KLEVEČKA

Italų operos genijus
Džiuzepė Verdis (1813–1901)

Šiemet Vilnius – 2009-ųjų metų Europos kultūros sostinė – miestiečius ir miesto svečius iš visos Lietuvos bei užsienio šalių džiugina išskirtinėmis muzikos šventėmis, pristatydamas žymiausių Europos muzikos genijų kūrinius. Tokių renginių ypač gausiai bus šį savaitgalį.

Birželio 21 dieną, 19 val., naujoje Vilniaus miesto „Teatro arenoje“ (Olimpiečių g. 3) koncertuos jungtinis „World Festival Choir“ (Pasaulio festivalių choras), kuris kartu su Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant maestro Modestui Pitrėnui, atliks Džiuzepės Verdžio „Rekviem“ (Giussepe’s Verdi „Requiem“).

Proga išgirsti šį didingą muzikos šedevrą visuomet yra išskirtinis ir giliai jaudinantis įvykis, o juo labiau šįkart, kai įspūdingo masto jungtinius projektus įgyvendinantis „World Festival Choir“ į Vilnių sukvies daugiau kaip 200 choristų iš Skandinavijos šalių, Vokietijos, Šveicarijos, JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Japonijos. Gausias svečių iš užsienio jėgas sustiprins Kauno valstybinis choras, puikiai susipažinęs su sudėtinga ir aukšto atlikėjų profesionalumo reikalaujančia kūrinio partitūra. Pirmą kartą Dž. Verdžio „Messa da Requiem“ choras atliko 1973 metais Maskvoje.

Pasak Kauno valstybinio choro chormeisterės Raimondos Navickienės: „Verdžio „Requiem“ tarsi sukurtas mūsų chorui; tai – tarsi spalvinga drobė su aistringomis kulminacijomis, su ryškiai pabrėžtu dramos elementu.<...>. Šiame kūrinyje mums nereikia ieškoti tam tikro stiliaus, atlikimo manieros, braižo. Jis tiesiog mums sukurtas“.

Gedulingas Mišias – „Requiem“ didysis italų operos genijus parašė pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, jau po to, kai pasaulį išvydo tokie jo operinio meno perlai kaip operos „Traviata“, „Aida“, „Rigoletas“, „Trubadūras“. Nors neabejotinai didžiausią ir reikšmingiausią Verdžio kūrybinio palikimo dalį sudaro operos, o oratorijos bei kantatos žanrai užima tik nedidelę dalį, būtent „Requiem“ liudija kompozitorių pasiekus savo kūrybinio meistriškumo apogėjų.

Gedulingų Mišių sukūrimo istorija glaudžiai susijusi su dviem iškiliais XIX a. Italijos menininkais. 1868 metais mirus kompozitoriui Gioacchini Rossini, žymiausiems to meto Italijos kompozitoriams Verdis pasiūlė bendromis jėgomis sukurti jo atminimui gedulo Mišias ir pats 1869 metais parašė baigiamąją Mišių dalį – „Libera me“. Deja, tuomet visam kompozitoriaus sumanymui nebuvo lemta išsipildyti – „Requiem“ nebuvo parašytas. Antroji asmenybė, kurios atminimui pagerbti ir buvo sukurtas „Requiem“ – italų rašytojas, novelistas Alessandro Manzoni. Laiške grafienei Cl. Maffci, kartą padėjusiai iš prigimties kukliam Verdžiui pasimatyti su šiuo plunksnos virtuozu, kompozitorius rašė: „Jei tik būtų leista atiduoti šiam žmogui dievišką garbę, nedvejodamas pulčiau prieš jį ant kelių.“ 1874 m. gegužės 22 dieną, minint pirmąsias Alessandro Manzoni mirties metines, klausą ir mintį prikaustantis „Requiem“, diriguojant pačiam Verdžiui, buvo atliekamas 100 dainininkų choro ir 120 muzikantų orkestro. Jis suskambo Milano Šventojo Morkaus bažnyčioje. Sakralią erdvę kūrinio atlikimui parinko pats kompozitorius, būdamas įsitikinęs, kad nei teatras, nei jokia kita vieta nepajėgtų kūrinio premjerai suteikti reikiamos rimties ir iškilmingumo.

Kūrinį kritikai vertino labai įvairiai. Įtakos tam turėjo ir gana subjektyvaus pobūdžio faktoriai, kaip antai, aplinkybė, jog pats Verdis nebuvo religingas, todėl esą nepajėgus kurti tikros sakralinės muzikos. Daugelis kompozitorių jį kaltino operinę muziką įvilkus į liturginės muzikos rūbą. Tačiau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytoja Raimonda Navickienė mano kitaip: „Requiem“ iš tiesų daug kuo panašus į operą. Kitaip ir būti negali – juk tai vienintelė kalba, kurią Verdi geriausiai mokėjo. Tokį neįtikėtiną žmogaus balsų ir orkestro derinį, tokią išraiškingą žodžių prasmės ir garso paletę galėjo išgauti tik genijus. Čia nėra nė vienos šabloniškos vietos, nė vienos betikslės pauzės – viskas tikslinga. Šauksmas, lamentacija, nuolankus pasidavimas likimui, sielvartinga invokacija į Dievą ir trapų žmogų – viskas vyksta iš karto, be atokvėpių ar sustojimų.“

Taigi sekmadienio vakarą programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ suteiks nepakartojamą galimybę po šią vasarą dažnai apniukusiu ir lietingu Lietuvos dangumi, skambant tauriems muzikos garsams, mintimis persikelti į Europos kultūros lopšį, saulėtąją operos tėvynę – Italiją, o drauge prisiminti vieną įspūdingiausių Europos liturginės muzikos formų – „Requiem“, skatinančią susimąstyti apie žmogaus būties trapumą ir stiprinantį tikėjimą sielos nemarumu.

Tai simboliška ir prasminga, todėl suskubkime nepraleisti šios unikalios galimybės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija