2009 m. birželio 26 d.
Nr. 49
(1741)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dėl Kalnų Karabacho tragedijos kalčiausias Kremlius

Karo korespondentas Ričardas Lapaitis
(kairėje) svečiuojasi pas Lietuvos
azerbaidžaniečių draugijos
pirmininką Mahirą Gamzajevą
Autoriaus nuotrauka

Su karo korespondentu Ričardu Lapaičiu seniai norėjome susitikti ir pasikalbėti apie tai, ką jis patyrė važinėdamas po Kaukazą, gyvendamas Azerbaidžane, Armėnijoje, regėdamas karinius konfliktus Kalnų Karabache, Čečėnijoje ar bendraudamas su žymiuoju čečėnų karo lauko vadu Šamiliu Basajevu. Tačiau mūsų keliai vis prasilenkdavo... Proga pasitaikė birželio mėnesį.  R. Lapaitis mielai sutiko atsakyti į keletą „XXI amžiaus“ korespondento Gintaro Visocko klausimų.

Kaip atsidūrėte Kalnų Karabache? Kodėl važiavote į šią karo zoną, kodėl susidomėjote šiuo konfliktu?

Specialiai į Kalnų Karabachą nevažiavau: tuo metu keliavau, o keliaudamas fotografavau ir užsirašydavau į sąsiuvinį patirtus įspūdžius. Keliavau ne kaip žurnalistas, o kaip eilinis turistas, ištroškęs kuo daugiau pamatyti. Klajodamas pamilau Kaukazą, daug fotografavau. Beje, pirmiausiai atsidūriau Armėnijoje, čia teko ilgokai gyventi. Taigi mačiau abi konfliktuojančias puses. Po ilgokos viešnagės Armėnijoje iškeliavau į Azerbaidžaną. Tąsyk ryžtis tokiam žingsniui reikėjo didelės drąsos ir pasiryžimo, nes Armėnijoje man buvo pasakojama, kad krikščioniui svečiuotis musulmoniškame Azerbaidžane yra pavojinga. Man buvo peršama nuomonė, esą azerbaidžaniečiai geriausiu atveju manęs nepriims į savo tarpą, manimi nepasitikės, o blogiausiu atveju – nužudys. Prisipažįstu, belstis į Azerbaidžaną tuomet buvo nedrąsu.

Kada atvykote į Azerbaidžaną?

Tai atsitiko 1992-ųjų vasarį. Pakliuvau į patį karinio konflikto sūkurį. Mano atvykimas sutapo su Chodžaly tragedija. Pirmiausiai apsistojau Agdamo mieste, į kurį atveždavo žuvusių azerbaidžaniečių kūnus – sužalotų, nukankintų, išniekintų žmonių kūnus. Tarp žuvusiųjų buvo ne tik kariai, bet ir moterys, vaikai, seneliai. Kūnus kuriam laikui paguldydavo prie Agdamo mečetės. Tuo metu, kai gyvenau Agdame, miestas buvo nuolat apšaudomas iš Armėnijos pusės. Viešbutyje, kuriame apsistojau, nebuvo nei elektros, nei vandens. Kartą itin ištroškęs pakėliau vazonėlį su gėlėmis nuo padėklo ir išgėriau padėkle susikaupusius vandens lašus. Bet baisiausia man buvo ne buitiniai nepatogumai, su kuriais susidurdavau kiekviename žingsnyje, o tai, ką pamačiau savo akimis. Juolab kad tokiems vaizdams nebuvau pasiruošęs nei psichologiškai, nei morališkai.

Jūs galite viešai pasakyti, jog prie Agdamo mečetės guldomi azerbaidžaniečių kūnai turėjo aiškius kankinimo požymius? Jūs tuos kūnus fotografavote? Jūs išsaugojote tas nuotraukas?

Taip. Azerbaidžaniečių kūnai buvo su akivaizdžiausiomis kankinimų žymėmis. Be abejo, tas nuotraukas esu išsaugojęs ir daug kur paskelbęs. Matydamas tuos žiaurius vaizdus patyriau baisų šoką. Lietuvoje buvo eskaluojama mintis, esą musulmonai azerbaidžaniečiai kankina krikščionis armėnus. O aš išvydau visai priešingą vaizdą. Aš surinkau dešimtis konkrečių įrodymų, kad etninį valymą ir kankinimus vykdo ne azerbaidžaniečiai. Rinkti nusikaltimo žmoniškumui pavyzdžius nebuvo lengva, paprasta, saugu, bet ilgainiui šis tikslas tapo mano pagrindiniu užsiėmimu.

Daug kas Jums gali papriekaištauti, jog esate tendencingas – kaip tokia nedidelė valstybė kaip Armėnija gali skriausti didįjį Azerbaidžaną? Ar tai įmanoma?

Toks klausimas – logiškas, bet į jį labai lengva atsakyti. Armėnija viena tikrai negalėjo nieko blogo padaryti azerbaidžaniečiams. Bet armėnų nacionalistus rėmė reguliarios Rusijos kariuomenės pajėgos. Tiksliau tariant, pirmuoju smuiku čia grojo ne armėnai, o Rusijos kariškiai. Užimant azerbaidžaniečiams tūkstančius metų priklausiusį Kalnų Karabachą koviniuose veiksmuose betarpiškai dalyvavo Rusijos Federacijos pulkai. Armėnai tik sekė rusų kariškiams iš paskos. Be rusų kariškių armėnai nieko nebūtų padarę. Nors Maskva visais jai prieinamais būdais neigė savo dalyvavimą išstumiant iš Kalnų Karabacho azerbaidžaniečius, rusų kariškių vaidmuo šiame konflikte buvo akivaizdus. Aš buvau liudininkas, nes tame konflikte praleidau beveik dvejus metus. Taigi Karabachas – ne armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktas, jo tikrasis kurstytojas ir puoselėtojas – Rusija. Omenyje pirmiausiai turiu 366-ąjį rusų pulką.

Kokia politinė, ekonominė ir kultūrinė padėtis tuo metu buvo šioje buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje?

Azerbaidžanas tada buvo silpnas tiek ekonominiu, tiek kariniu požiūriais ir neturėjo politinių draugų. Niekas nenorėjo pyktis su Rusija. Ypač Europa nenorėjo kivirčytis su Rusija dėl musulmoniško Azerbaidžano. Daugelio simpatijos kažkodėl krypdavo armėnų naudai. Azerbaidžaniečių kariai tuo metu buvo jaunučiai, menkai apmokyti, jiems trūko ginklų, amunicijos, medikamentų. Esu savo akimis regėjęs, kaip du azerbaidžaniečių kariai dalijasi vienu Kalašnikovo automatu. Trūko šovinių, šiltų drabužių. Nepamirškite, kad žiemos ten – šaltos, atšiaurios. Oficialusis Baku šiam karui buvo visiškai nepasiruošęs. Azerbaidžaniečiai niekaip negalėjo suprasti, kaip XX amžiaus pabaigoje galima iš savo namų išvyti šimtus tūkstančių žmonių? Jie niekaip nesuprato, kodėl visa civilizuota Europa tyli ir jų neužtaria. Jie niekaip nesuprato, kuo asmeniškai nusikalto armėnams ar rusams.

Esate minėjęs, jog azerbaidžaniečiai nėra karinga tauta.

Pasitaikydavo net tokių atvejų, kai azerbaidžaniečių karininkai atsisakydavo šaudyti į armėnų pusę, aiškindami, kad negali šaudyti į tuos, su kuriais dar vakar kartu gėrė arbatą, kad negali šaudyti į bet kokios tautybės ir tikėjimo žmones, nes taip elgtis draudžia tikėjimas. Tokiomis akimirkomis azerbaidžaniečių kariai patirdavo didžiausią asmeninę tragediją. Jie suprato, kad privalo gintis, bet šaudyti vis tiek negalėdavo. Jie verkdavo, nežinodami, kaip elgtis. Nors, pabrėžiu, tuo metu Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, buvo pasakojama, kokie sadistai yra azerbaidžaniečių kariai. Esą jie pjausto galvas, ausis, lupa skalpus, prievartauja moteris. Per dvejus metus, praleistus Azerbaidžane, nemačiau nė vieno žiaurumo protrūkio iš azerbaidžaniečių pusės.

Kaip Kalnų Karabacho konflikto metu buvo elgiamasi su civiliais?

Tai labai svarbus klausimas. Kalnų Karabacho konflikto metu nebūdavo sudaromi saugūs koridoriai pasitraukti azerbaidžaniečių civiliams. Besitraukiančias moterų, vaikų ir senelių vilkstines persekiodavo rusų kariškiai ir armėnų kariai. Kodėl taip buvo elgiamasi su civiliais, man sunku pasakyti. Esu tikras, kad tokius žiaurumus smerkė didžioji dalis padorių, sąžiningų armėnų ir rusų. Net neabejoju, kad dėl tokių karo nusikaltimų labai nukentėjo ir Armėnijos, ir Rusijos prestižas. Bet, matyt, Armėnijoje veikė kai kurios itin gausiai finansuojamos nacionalistinės organizacijos, kurios svajojo apie Didžiosios Armėnijos sukūrimą. Toms organizacijoms bet kokia kaina reikėjo atimti derlingąjį Kalnų Karabachą, reikėjo kuo daugiau kraujo ir bauginimų. Tų organizacijų nariai žudydavo net saviškius armėnus, kurie atsisakydavo šaudyti į Azerbaidžano pusę. O tokių armėnų buvo daug. Taigi karui pritarė toli gražu ne visa Armėnija ir ne visa Rusija. Bet aš savo akimis mačiau, kaip karinis sraigtasparnis, kurį pilotuoja, be abejo, rusų kariškiai, šaudo į civilių azerbaidžaniečių vilkstinę, siekiančią pasitraukti iš karo zonos.

Ar panašios tragedijos kartojosi ir kituose Azerbaidžano miestuose? Kokią taktiką naudojo rusų kariškiai?

Chodžaly – tik vienas atvejis. Azerbaidžaniečiai buvo žudomi ir kituose miestuose. Pavyzdžiui, Agdame, Sušoje. Visur rusai naudoja vienodą taktiką: iš pradžių bombarduoja, o paskui įžengia ir išžudo arba į nelaisvę paima visus likusius gyvus. Tačiau Kalnų Karabache, skirtingai nei Čečėnijoje, rusų kariai žudė ne atvirai, o visą bėdą versdami armėnams, visais įmanomais būdais slėpdami savo dalyvavimą. Štai kad ir Chodžaly. Tame nedideliame miestelyje tebuvo vos keli azerbaidžaniečių kariai, ginkluoti automatais. Visi kiti azerbaidžaniečiai turėjo tik medžioklinius šautuvus. Tą mėsmalę teko matyti savo akimis. Kartu su kitais azerbaidžaniečiais ir žurnalistais jų sraigtasparniu vargais negalais išskraidinome šešių vaikų su aiškiomis kankinimo žymėmis kūnelius. Mano pasakojimai ir nuotraukos buvo išsiųstos į Lietuvą, pasirodė kai kuriuose lietuviškuose leidiniuose, savo tekstus siunčiau į Vakarus. Netrukus kilo didelis politinis ažiotažas. Tada pasklido kalbos, kad rusų kariškiai ar armėnų nacionalistai mums tų publikacijų nedovanos. Mus pasiekė žinios, kad už mūsų galvas pažadėtos net premijos, o kai kurie žurnalistai snaiperių buvo nužudyti. Kokios tautybės tie snaiperiai buvo – nežinau, tačiau žurnalistas Čingizas Mustafajevas žuvo būtent nuo snaiperio kulkos. Kitų žuvusiųjų žurnalistų pavardžių neprisimenu. Beje, Čingizas buvo nužudytas karo veiksmuose naudoti draudžiama išcentrine kulka, kuri pataiko, sakykim, į koją, o išlenda per galvą. Žodžiu, išdarko visą kūną.

Jus kaltino, kad esate papirktas azerbaidžaniečių, kad rašote tendencingai, meluojate?

Tas laikotarpis buvo labai sunkus. Kai kurios mano publikacijos pasirodė „Nemune“, „Švyturyje“, „Respublikoje“, „Lietuvos ryte“. Aš buvau surengęs net spaudos konferenciją. Po tų rašinių pasirodymo kai kuriems redaktoriams buvo daromas spaudimas, kad nespausdintų mano straipsnių. Vienas Armėnijos deputatas net buvo atskridęs į Vilnių domėtis, kodėl spaudoje palaikoma Azerbaidžano, o ne Armėnijos pusė. Būsiu atviras. Kai kurie redaktoriai, kai ateidavau pasiimti honoraro, pareikšdavo daugiau nebespausdinsią mano rašinių, nes pas juos buvo atėjusios labai keistų žmonių delegacijos ir jiems beveik atvirai grasinusios. Stanislovas Balčiūnas net pasakė: „Tu labai jaunas, bet ilgai negyvensi, jei taip ir toliau elgsiesi“.

Teko girdėti, kad Kalnų Karabacho konflikte buvo panaudotas net cheminis ginklas...

Šią informaciją pasauliui pateikiau aš. Tas ginklas buvo panaudotas Nachičevanės teritorijoje. Iprito naudojimas nebuvo masinis reiškinys, tačiau kai kurie azerbaidžaniečių kariai tais metais mirė labai keista mirtimi, ant jų kūnų buvo rasta keistų išbėrimų, paraudimų. Atliktų tyrimų nuorašus parodžiau Lietuvos sveikatos ministerijai ir man oficialiai buvo pareikšta, kad tokia mirtis ištinka apsinuodijus ipritu. O juk ipritas – tai cheminis ginklas, kurį draudžia visos tarptautinės konvencijos.

Ar tiesa, kad azerbaidžaniečiai į Kalnų Karabachą prieš kelis šimtus metų atsikėlusius armėnus priėmė nuoširdžiai ir draugiškai?

Manau, kad tai tiesa. Azerbaidžaniečiai net paminklą pastatė įamžindami prieš 150 metų įvykusį armėnų atsikėlimą į Kalnų Karabachą. Ir iki Rusijos politinių intrigų čia azerbaidžaniečiai kuo puikiausiai sutarė su atvykusiais armėnais, draugavo šeimomis, kūrė mišrias šeimas. Iki Kremliaus įsikišimo čia nebūta nacionalinių, tautinių, rasinių nesutarimų bei priešiškumų.

Jūs ilgokai gyvenote tarp azerbaidžaniečių, armėnų, čečėnų. Kokį įspūdį Jums paliko azerbaidžaniečiai? Koks jų charakteris, mentalitetas? Mes įpratę juos laikyti karštakošiais, žiauriais, fanatiškais.

Azerbaidžaniečiai – draugiški, švelnūs, nuoširdūs. Jie nesukurti karui, jie prasti kariai. Jie labiau mėgsta priimti svečius, juos vaišinti savo nacionaliniais gėrimais ir valgiais nei siekti karjeros ginkluotosiose pajėgose. Jie labiau tinka būti poetais, filosofais. Karas dėl Kalnų Karabacho jiems buvo didžiausia kančia – ne fizinė, bet moralinė kančia.

Jūs tvirtinate, kad Kalnų Karabachas, jei vadovausimės moralės, teisingumo ir padorumo principais, turi priklausyti Azerbaidžanui. Ar tokias tiesas buvo paprasta paskelbti Lietuvos spaudoje?

Su sunkumais susidurdavau vos ne kiekviename žingsnyje. Kai kas iš lietuvių viešai tvirtino, esą aš net nesu buvęs Kalnų Karabache, kad dirbu azerbaidžaniečiams už labai didelius pinigus. Beje, tuo metu už savo straipsnius gaudavau tokius mažus honorarus, kad jų neužtekdavo net kelionės išlaidoms. Man tokie kaltinimai, be abejo, labai skaudūs. Juk aš ten ne tik vargau, bet ir rizikavau gyvybe, sveikata. Rizikavau ne tam, kad meluočiau, ne tam, kad fiksuočiau nusikaltimus, padarytus azerbaidžaniečiams. Aš fiksavau nusikaltimus, padarytus žmoniškumui. Aš ieškojau tiesos ir teisybės. Ir dėl to košmaro nekaltinu nei visos Armėnijos, nei visos armėnų tautos. Aš visuomet pabrėždavau ir dabar noriu pabrėžti, jog dėl Kalnų Karabacho konflikto kalčiausia tuometinė Kremliaus vadovybė – ne Rusija, net ne Maskva, o tuometinė Kremliaus vadovybė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija