2009 m. liepos 3 d.
Nr. 51
(1743)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Valstybės raidos kelias

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Greitai vėl minėsime Valstybės dieną. Šiemet minime ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Šiam jubiliejui skirti renginiai vyko gegužės, birželio mėnesiais. Per artimiausias dvi savaites bus dar daugiau renginių.

Didžiuodamiesi savo istorija, galime pastebėti, kad XIII amžiuje, kai Lietuvos valstybė žengė pirmuosius žingsnius, daugelis tautų išgyveno apsisprendimo periodą. Tuo metu Europoje vienos tautos sėkmingai kūrė savo valstybes, kitoms (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) to padaryti nepavyko. Pavyzdžiui, kaimynai latviai, estai, suomiai galimybes sukurti savo valstybes įgijo daug vėliau, tik XX amžiaus pradžioje. Tuo tarpu kunigaikštis Mindaugas anksti suvienijo Lietuvą, todėl Lietuvos valstybė egzistavo jau apie 1236 metus. Istoriko Dariaus Barono teigimu, tvirtas charakteris ir sumanumas padėjo Mindaugui suvienyti Lietuvą. Įtvirtinęs savo valdžią ir apsigynęs nuo priešų antpuolių, Mindaugas ryžosi krikštui ir 1253 metais buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tačiau karalystės pamatai pradėjo eižėti, kai prasidėjo Livonijos ordino antpuoliai ir tautiečių intrigos. Trumparegiai sąmokslininkai Treniota ir Daumantas organizavo karaliaus Mindaugo nužudymą ir vos nesužlugdė valstybės.

Ir nors šiandien mūsų šalis nėra taip žinoma, kaip, pavyzdžiui, Švedija ar Belgija, visgi mitai, kad neva apie Lietuvą ir lietuvius Europoje mažai žinoma, nėra pagrįsti. Daug Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, Airijos gyventojų neblogai žino mūsų valstybę, tačiau yra jos nežinančių Vokietijoje. Bet jei pradėtume Lietuvos gatvėse klausinėti, sakysime, apie Bulgariją, Makedoniją, Kiprą ar kitas toliau esančias valstybes, tai irgi sulauktume įvairių, kartais net komiškų atsakymų.

Daugelyje Vakarų Europos kraštų ir Šiaurės bei Lotynų Amerikos šalyse išleidžiamose enciklopedijose minimi: poetas Adomas Mickevičius, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kalbininkas Julius Greimas, žymus mokslininkas geologas Ignas Domeika. Kai kuriose enciklopedijose minimas ir Oskaras Milašius bei dar keli lietuviai.

Lietuvos istorija pasižymi tam tikrais valstybės vystymosi periodais. Pažvelgę į valstybės raidą nuo jos susikūrimo, regime tam tikrus ciklus. Esminės permainos dažniausiai vykdavo kas 170-200 metų. Valstybė sukuriama 1236 metais, vėliau po permainingų periodų Lietuvos valstybė ypač didelę galią įgyja 1410-1430 metais. Du šimtmečius Lietuva išsilaikė viena stipriausiųjų Europos valstybių. 1620-1630 metais tapo bendra Lietuvos – Lenkijos valstybė ir gerokai nusilpo. Ypač didelis nuosmukis pasireiškė po karų su Švedija ir Rusija, apie 1650-1667 metus. Vėliau tęsėsi dar gilesnio nuosmukio periodas. XVIII amžiaus viduryje bendra Lietuvos – Lenkijos valstybė faktiškai buvo tik Rusijos protektoratas. Galiausiai 1795 metais, po III Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo, valstybė žlugo. Tačiau XIX amžiaus viduryje ir ypač po 1863 metų sukilimo prasidėjo lietuvių moderniosios tautos formavimasis. Tuometinės bajorijos, praradusios vyraujančias pozicijas krašto visuomenėje (caro valdžia daug bajorų represavo), vietą užėmė iš valstietijos ar iš smulkiųjų bajorų kilę inteligentai. Tokie buvo V. Kudirka, J. Basanavičius, Maironis, Žemaitė, P. Višinskis, J. Baltrušaitis, M. K. Čiurlionis ir kiti žymūs švietėjai, literatai, menininkai.

Dabar dažnai pasitaiko įvairių svarstymų, kad Lietuvą – maža ir neįtakinga valstybė, todėl jai sunku. Tačiau mažesnės valstybės turi galimybių greičiau pakilti iš krizių, pasiekti gerovę ir išlaikyti autentišką kultūrą. Tai rodo Suomijos, Švedijos ir kitų Skandinavijos valstybių pavyzdžiai. Ir Europos centrinėje dalyje esančios nedidelės klestinčios valstybės – Belgija, Austrija, Slovėnija – išlaikiusios autentišką kultūrą, tai – socialiai stabilios valstybės.

Mūsų valstybė jau du dešimtmečius yra nepriklausoma, tačiau ilgą laiką egzistavo kaip silpna, butaforinė valstybė. Ir dabar esame tam tiktoje kryžkelėje. Kas nugalės aršioje kovoje – stiprios, demokratinės valstybės šalininkai ar demagogai liberalai, faktiškai remiantys išnaudotojišką monopolinį kapitalizmą – kol kas nėra aišku. Kol kas Lietuvoje egzistuoja tik pilietinės visuomenės užuomazgos, ir yra susiformavusi suskaidyta luominė visuomenė. O ar dauguma piliečių yra laisvi? Žvelgiant į mūsų krašte vykstančius procesus, galima tuo suabejoti. Asmens laisvė dar per mažai įtvirtinta, ir šioje srityje dar teks nueiti nemažą kelią.

Kunigas Antanas Saulaitis teigia: „Lietuvoje gilias šaknis yra įleidęs laukinis kapitalizmas, kurio pagrindinis principas yra išnaudojimas, o ne ilgalaikis planavimas ir nauda visiems dirbantiesiems. Žinoma, yra ir gerų ženklų. <...> Pagrindinį dėmesį vertėtų skirti ne vien įstatymų kūrimui, bet atkreipti dėmesį į žmones, į tikrą, realų gyvenimą. O mums, katalikams, reikia būti savimi, tikruoju savimi, o ne kauke, kuria prisidengiame prieš kitus, ir kartais paslepiame save net nuo Dievo... Žmogus, ieškantis tikrosios prasmės, ją ir suranda“.

Lietuvoje demokratinė, katalikiška spauda išgyvena sunkius laikus. Jei tokia situacija tęsis dar kurį laiką, tai tokie spaudos leidiniai gali ir žlugti.Tada susiklostytų paradoksali situacija, kad katalikiška spauda galėtų egzistuoti nebent pogrindžio sąlygomis. Jei neatsilaikysime prieš biurokratijos liūną, tai pateksime į aklavietę. O jei pasiduosime viską šluojančiai bulvarinės kultūros bangai, tai mums gresia dar didesnis nuosmukis. Šios ,,akropolių kultūros“ plitimas yra palankus nomenklatūrai ir iš jos išaugusiam monopolinio kapitalizmo elitui. Kunigas Alfonsas Svarinskas 1990-1992 metais buvo teisus, sakydamas, kad komunistų propaguotas ,,buldozerinis ateizmas“ paliko mūsų krašte gilų pėdsaką, ir kad prieš komunistinę nomenklatūrą reikia imtis tam tikrų priemonių ir pažaboti nomenklatūros veiklą. Į jo teiginius tuo metu buvo mažai atsižvelgta, bet dabar tenka pripažinti, kad kunigo A. Svarinsko žodžiai buvo tikra tiesa. Lietuvos valstybei lemiami gali būti artimiausi keleri metai. Nuo to kokiu keliu pasuksime, priklausys ir mūsų, ir mūsų vaikų ateitis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija