2009 m. liepos 8 d.
Nr. 52
(1744)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Badmečio akivaizdoje

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Dmitrijaus Goičenkos knyga „Per išbuožinimą ir badmetį“ yra unikalus rašytinis šaltinis, pristatantis XX amžius ketvirtajame dešimtmetyje Ukrainą nusiaubusio bado, prievartos ir represijų laikotarpį, istorijoje minimą kaip badmetį (holodomorą). Ukrainoje bolševikų sukeltas masinis badas truko nuo 1932 iki 1934 metų pradžios. Per šį laiką mirė apie 7 milijonai Ukrainos gyventojų. Badas apėmė dabartinės Ukrainos teritoriją, išskyrus Vakarų Ukrainą, kuri tuo laikotarpiu priklausė Lenkijai.

Knygos autorius tuo metu buvo Ukrainos kompartijos funkcionierius. Iš pradžių jis dirbo jaunimo brigadose, kurios buvo siuntinėjamos po kaimus ieškoti pas ūkininkus užsilikusių maisto produktų, juos konfiskuoti ir pristatyti į miestus. Taip D. Goičenko tapo ukrainiečių tautos genocido liudininku. Tai, ką Dmitrijui teko savo akimis matyti ir patirti, kėlė jaunuoliui siaubą. Jis nepritarė valdžios atstovų veiksmams, abejojo tokių priemonių teisėtumu ir nauda, todėl buvo persekiojamas NKVD darbuotojų ir 1937 metais įkalintas. 1938 metais Goičenko buvo nuteistas, bet 1939 metų pabaigoje, peržiūrėjus bylą, paleistas. Tačiau saugiai sovietų valdomoje šalyje jis niekada nesijautė. Po klajonių ir slapstymosi metų jis lengviau atsikvėpė tik vokiečiams užėmus Ukrainą, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pabėgo į Vakarus ir 1950 metais apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, San Francisko mieste ir, dirbo stačiatikių bažnyčios raštinės vedėju. Tada ir parašė atsiminimus apie badmetį ir gyvenimą Ukrainoje iki Antrojo pasaulinio karo. Pagal tuos užrašus ir buvo parengta ši knyga. Goičenko mirė 1993 metais, sulaukęs Sovietų Sąjungos žlugimo.

Knygoje pasakojama, kaip D. Goičenko buvo įtrauktas į tokį darbą. „1930 metų spalio 11 dieną per paskutinę paskaitą aš ir dar keletas mūsų kurso studentų buvome įspėti, kad po paskaitos turime eiti į instituto salę, kur vyks svarbus susirinkimas. Salėje susirinko apie du šimtus studentų ir daug dėstytojų. Prie stalo sėdėjo instituto rektorius, instituto partinės organizacijos sekretorius ir miesto partijos komiteto instruktorius. Rektorius paskelbė, kad visi čia dalyvaujantys studentai mobilizuojami į jaunimo brigadas, kurios vyks į kaimus. Po to pradėjo kalbėti partkomo instruktorius. „Padėtis yra kritiška, labai trūksta maisto, tad jei į kaimus nebus siunčiamos papildomos pajėgos, miestuose prasidės tikras badas. Vadovaudamiesi Centro komiteto direktyva, siunčiame į kaimus būrius, kurie turės užtikrinti maisto tiekimą į miestus. Kiekvienas, kuris bando slėpti maistą, yra priešas. Neturi būti atsižvelgiama į tai, kiek jis turi vaikų, kaip jie apsirengę ir kuo maitinasi. Jums svarbu paimti maisto produktus. Mes, kovodami už maisto tiekimą, kovojame už komunizmą ir mūsų veiksmai moralūs. Kiekvienas, kuris atsisakys vykti, bus pašalintas iš instituto kaip sabotuotojas ir liaudies priešų šalininkas.“

1991–2000 metais, žlungant Sovietų Sąjungai ir Rusijoje į valdžią atėjus demokratinei B. Jelcino vyriausybei, badmečio tema buvo dažnai minima, o tuometinės Rusijos valdžios atstovai pripažino tai buvus žiauraus stalininio teroro apraišką. Dabar Rusijos vyriausybė užima visai kitokią poziciją – ji  neigia badmetį ir teisina Katynės įvykius, pateisina Stalino ir jo bendražygių vykdytus nusikaltimus, teigdama, kad žiaurūs nusikaltimai buvo būtini valstybės išlikimui. Nuo 2000 metų, keičiantis užsienio politikos kursui, iš esmės peržiūrimas ir praeities įvykių vertinimas. Žymus Rusijos istorikas Levas Kleinas teigia, kad V. Putinas ir kiti valdančiojo režimo lyderiai nenori pripažinti, kad Ukrainos badmetis  buvo genocidas. Dalis Rusijos istorikų palaiko Kremliaus požiūrį, nes užimti postus moksliniuose institutuose gali tik valdžios pozicijai pritariantys asmenys.

D. Goičenko atskleidžia ir kitas to laikotarpio realijas. Žiaurios represijos sukeldavo kaimo gyventojų nepasitenkinimą, kai kurie į kaimus atsiųsti aktyvistai buvo nužudyti: „Atvykome į Stepanovką, pamačiau, kad žmonės chaotiškai bėgioja. Paklausiau, kas vyksta. Man atsakė, kad už dviejų šimtų metrų nuo kaimo nužudytas komjaunimo organizacijos sekretorius Dubovojus. Kitą dieną įvyko jo laidotuvės. Daugelis kompartijos aktyvistų iš Stepanovkos išvyko. Liko tik GPU operatyvinis įgaliotinis Surikovas su bendradarbiais, tyrę Dubovojaus nužudymą. Kaime jie suėmė 40 žmonių, vėliau 18 buvo paleista, o kiti išvežti į kalėjimą. Po kelių mėnesių įvyko teismas. Septyni žmonės buvo nuteisti mirties bausme, o kiti nubausti įkalinti 8–10 metų“.

Šis pavyzdys liudija apie tuo metu įsigalėjusį bylų falsifikavimą. Jei prie kokio nors nusikaltimo prisidėdavo keli žmonės, tai į kaltinamųjų ratą būdavo įtraukiama dar bent 10–20 ar daugiau žmonių. Vėliau tai buvo panaudojama sovietinės propagandos skleidimui apie tariamai didelį liaudies priešų skaičių. Tai leido pateisinti tokį žvėrišką diktatūros siautėjimą. Nors tam tikra dalis nuteistųjų būdavo amnestuojama, tačiau pranešimų žiniasklaidoje beveik nepasirodydavo.

Autorius pasakoja ir apie tai, kaip susidarė kritinė situacija: „Nuo 1929 metų Odesoje buvo jaučiamas maisto produktų ir kitų būtiniausių prekių trūkumas. Dar ryškiau prievartinės kolektyvizacijos pasekmės pasireiškė 1930 metais, o 1931 metų pradžioje dviejų kilogramų juodos duonos kepalas jau kainavo 40 rublių. Nors bolševikai džiaugėsi socialistine pertvarka žemės ūkyje, bet tuo metu atsirado kortelių sistema. 1932 metais padėtis pasidarė dar prastesnė. Pagal korteles buvo išduodama tik duona. 1932 metų rudenį daugelyje kaimo mokyklų mokslo metai neprasidėjo, nes daug mokytojų išvyko iš kaimo ir įsidarbino mieste sargais, geležinkelio darbuotojais, darbininkais įvairiose įmonėse. Mieste buvo jaučiamas nerimas dėl didėjančio produktų stygiaus. Trūko ne tik duonos, kartais parduotuvėse nebuvo ir druskos, muilo. Kitaip gyveno valdžios pareigūnai: uždarose spec.parduotuvėse trūko nebent paukščių pieno. Šios parduotuvės aptarnavo miesto kompartijos pareigūnus, GPU (sovietinį saugumą) ir Raudonosios armijos vadus. Spec.parduotuvėse buvo galima gauti visko – ne tik geriausių maisto produktų, bet ir geros kokybės rūbų, avalynės, patefonų, prestižinių laikrodžių. Ir visa tai buvo galima nusipirkti už itin mažas kainas. O tuo metu kaimuose, per kuriuos važiavome, buvo visiškas nuosmukis: niekur nebuvo tvorų, nes visos tvoros buvo sukūrentos, daugelis sodybų buvo visiškai apleistos. Visuose kaimuose matėme žmonių lavonų – kiemuose, pakelėse ir grioviuose“.

1930–1936 metais, kai visoje Sovietų Sąjungoje ėmė katastrofiškai trūkti maisto produktų ir kitų prekių, o Ukrainoje įsivyravo tikras badmetis, padėtis buvo gana keista, nes tiek pietų Rusijoje, tiek Ukrainoje žemės yra derlingos. Kur kas geresnė padėtis buvo carinėje Rusijoje: 1910–1914 metais maisto produktų šalyje užteko ir didelė jų dalis buvo eksportuojama į užsienį. Sugriovus dvarus ir sužlugdžius pramonę, Sovietų Sąjungoje prasidėjo ekonomikos nuosmukis. Gerai gyveno tik komunistinė nomenklatūra, saugumiečiai ir kariuomenės vadai.

Autorius pasakoja ir apie bendravimą su bolševikų valdžiai nepritariančiais žmonėmis: „Mano bendradarbis Miša man pasakė: „Niekas pasaulyje neišnaudoja žmonių taip, kaip bolševikai. Tai jie daro gudriai. Kodėl bolševikams 1917 metais pavyko užgrobti valdžią? Jie savo šūkiais sugebėjo sukurstyti daug savo šalininkų ir pasitelkti pakankamai kareivių ir darbininkų tam, kad užgrobtų valdžią ir ją išlaikytų. Jie puikiai panaudojo savo tikslams kairiuosius eserus tam, kad įgytų įtaką tarp valstietijos. 1917–1920 metais jie pasitelkė daug buvusių caro armijos karininkų tam, kad būtų sukurta didelė Raudonoji armija. Vėliau su daugeliu šių karininkų buvo susidorota“.

1937 metais po arešto D. Goičenkai teko daug sunkių išbandymų. „120 valandų mėsmalėje“ – taip autorius prisimena šį laikotarpį: „Liepos 7 dieną mane išvedė į tardymą. Pasodinęs ant kėdės NKVD seržantas Nagaikinas paklausė: „Kelinta šiandien tavo apklausa?“ Aš atsakiau – aštuoniasdešimt pirma. Tada Nagaikinas man tarė – tai bus paskutinė tavo apklausa, tau teks prisipažinti arba būsi išneštas“. Kelias paras mane mušė, negavau maisto, tik du–tris kartus per parą duodavo atsigerti. Iš manęs reikalavo išduoti tariamus bendrininkus, su kuriais kartu skleidėme antisovietinę propagandą. Paskui visiškai iškankintą išgabeno į kalėjimo kamerą“.

Represijų banga palietė tiek partijos funkcionierių ratą, tiek kultūros, meno ir mokslinius darbuotojus. Dalis jų buvo sušaudyti, dalis ilgą klaiką kalėjo lageriuose. Bet net amnestuotųjų laukė sunkus likimas. Kaip pavyzdį galima pateikti istoriko Nikolajaus Gorbanio likimą. 1931 metais Ukrainoje suimtas istorikas N. Gorbanis buvo apkaltintas antisovietinės propagandos skleidimu. 1932 metais jis nuteisiamas ir įkalinamas lageryje Omsko srityje. 1937 metais istorikas amnestuotas ir paleistas iš lagerio, bet jam nebuvo leista grįžti į Ukrainą. Tad N. Gorbanis dar ilgai, iki pat 1960 metų gyveno Sibire.

Ir D. Goičenko patyrė, kad paleidimas iš kalėjimo neužtikrina saugumo: „Praėjo vos du mėnesiai po mano paleidimo, kai sužinojau, kad vėl sudarinėjami „liaudies priešų“ sąrašai. Man teko bėgti į kitą sritį. Aš dirbau ir išeiti iš darbo fabrike buvo neįmanoma. Teko bėgti naktį ir pereiti į nelegalų gyvenimą. Mes klaidžiojome, gyvenome labai vargingai, nuolat trūko maisto. Manyje degė keršto troškimas, nekenčiau piktadarių, kurie atsakingi už daugelio žmonių kančias. Tik tada, kai prasidėjo karas ir atėjo vokiečiai, išėjau iš pogrindžio. Padėtis krašte buvo kritiška. Dešimtys kaimų ir daugelis cerkvių visiškai sugriauta. Viena cerkvė išliko tik todėl, kad joje buvo įrengti sandėliai“.

SSRS istorijos vadovėliuose apie badmetį ir daugelį kitų sovietmečio nusikaltimų nebuvo rašoma. Glebas Jakuninas ir kiti disidentai buvo persekiojami ir už tai, kad bandė atskleisti istorinę tiesą.

2008 m. gruodžio 19 dieną posėdyje Jungtinėse Tautose Ukraina pateikė rezoliucijos projektą, kad XX amžius ketvirtajame dešimtmetyje dirbtinai sukeltas badas būtų pripažintas genocidu prieš ukrainiečių tautą. Rusijos atstovai blokavo šį projektą. Rusijos ambasadorius prie JT Vitalijus Čiurkinas džiaugėsi, kad Maskvai pavyko užblokuoti Ukrainos pateiktą rezoliucijos projektą. Dabartinė Rusijos valdžia teigia, kad badmetis nebuvo prieš ukrainiečių tautą nukreiptas genocidas – neva žuvo ne tik ukrainiečiai, bet ir kitų tautybių žmonės. Žinoma, tarp mirusių iš bado buvo ir kitų tautybių žmonių – rusų, lenkų, graikų, tačiau absoliuti dauguma žuvusiųjų buvo ukrainiečiai. Gana keisti Kremliaus argumentai, kai aiškinama, kad Rusija dėl to nekalta. Niekas nekaltina Rusijos ar rusų tautos, tačiau jei badmetis būtų pripažintas genocidu Jungtinėse Tautose, tai būtų buvęs istorinio teisingumo aktas. Per 20 valstybių pripažino, kad Ukrainos badmetis buvo genocidas. 1988 metais tai pripažino JAV, 1993 metais Estija, o Argentina, Australija, Lenkija Lietuva, Vengrija, Gruzija, Čekija bei kitos valstybės pripažino kiek vėliau – nuo 2003 metų. Šiuo metu kai kurios šalys dar svarsto šį klausimą.

Dabar Ukrainoje dėl badmečio tarp politikų, visuomenės veikėjų ir istorikų atsirado susipriešinimas. Kai kurie politikai ir istorikai teigia, kad šia tema spekuliuojama. Didžioji Ukrainos istorikų dalis laikosi požiūrio, kad badmetis buvo sovietinės valdžios suplanuotas genocidas. 1990 metais Ukrainoje išleista Kanadoje gyvenančio ukrainiečių kilmės istoriko O. Subtelno knyga, kurioje išsamiai aptarta badmečio tema. Ši knyga Ukrainoje labai populiari. Beje, remiasi ir kitų šalių tyrinėtojais, kurie išsamiai nagrinėjo šią temą. Lenkijos istorikas L. Hasas svarstydamas badmečio klausimą pastebi, kad stalininė valdžia ne tik sukėlė masinį badą, bet dėl tariamo produktų stygiaus Ukrainoje kaltino niekuo dėtus žmones, susidorodavo su buvusiais eserais, menševikais ir kitais kairiųjų pažiūrų žmonėmis, neįtikusiais bolševikams. Ukrainiečių istorikas A. Jefimenka teigia, kad badmečio pripažinti nenori tie, kurių tėvai ir seneliai dalyvavo vykdant represijas ir prisidėjo prie badmečio. Jo nuomone, nepaisant trukdymų, tiesa apie tragiškus Ukrainai įvykius atskleista ir vis labiau pripažįstama tarptautiniu mastu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija