2009 m. liepos 17 d.
Nr. 55
(1747)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Atviras kreipimasis į Prezidentę Dalią Grybauskaitę

„Esu sujaudinta Lietuvos žmonių pasitikėjimo, į mane sudėtų lūkesčių. Bet noriu ir pati paraginti, ypač tuos, kurie mano, jog nieko pakeisti neįmanoma: būkite aktyvūs savo valstybės piliečiai! Kritikuokite valdžią – ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia! Bet nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nė vienos problemos.“ (Iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos kalbos, pasakytos iškilmingame Seimo posėdyje liepos 12 dieną.)

Esu aktyvi ir neabejinga Lietuvos pilietė ir Jūsų, gerbiamoji Prezidente, dar kartą paskatinta tokia būti, drįstu kreiptis į Jus pirmąją Jūsų darbo Lietuvos Respublikos Prezidente dieną ir pasakyti Jums, mano manymu, svarbias ne tik man, bet ir Lietuvos valstybei mintis.

Jūs pati, dar būdama kandidate į Prezidentus, prieš rinkimus važinėdama po Lietuvą, viename susitikime su studentais raginote juos apsispręsti savo žinias, gebėjimus atiduoti Lietuvai, neišvežti viso to į kitas šalis, o kelti Lietuvą, dirbti jai ir gyventi Lietuvoje. Tada sakėte, kad jie galėtų sekti Jūsų pačios pavyzdžiu – Jūs, atsisakydama geros darbo vietos ir puikaus atlyginimo už darbą Briuselyje, grįžtate į Lietuvą, nors metas nėra dėkingas, nors žinote, kokie sunkumai, kokie išbandymai Jūsų lauktų, tapus Lietuvos Prezidente. Puikus, pagirtinas ir sektinas Jūsų pavyzdys. Bet juk visi prezidentais nebūsime (jų Lietuvai tiek ir nereikia), negalime visi ir Seimo nariais būti, kaip nebūsime visi ir profesoriai ar kokie kitokie išskirtiniai žmonės Lietuvoje. Bet negi Lietuvai tik tokių žmonių reikia? Negi Lietuvai nereikia nei sąžiningo darbininko, nei doro tarnautojo, nei kitų paprastų, bet kasdien savo pareigas šeimoje, darbovietėje puikiai atliekančių žmonių? Negi nenorime, kad Tėvynę Lietuvą mylintys lietuviai gyventų Lietuvoje, o ne nelaimingi blaškytųsi po svetimas šalis?

Todėl labai viliuosi ir Jūsų, gerbiamoji Lietuvos Prezidente, prašau, kad Jūs pagaliau susitelkę imtumėtės aktyvių veiksmų rasti kelius lietuviams grįžti namo, į Lietuvą. Padarykite viską, kas įmanoma, ir net tai, kas neįmanoma, kad daugiau niekam dėl vargo ir nevilties skaudama širdimi nereikėtų palikti Lietuvos. Tai būtų labai didelis indėlis Lietuvos ir dabarčiai, ir ateičiai, stiprus garantas, kad Lietuva gyvuos dar ne vieną tūkstantmetį.

Kai valstybė aiškiai ir nedviprasmiškai sudarys visas sąlygas žmogui išgyventi Lietuvoje, kai sąžiningai ir veiksmais, o ne žodžiais pakvies lietuvius grįžti į Lietuvą ir joje dirbti, gyventi, sudarys galimybes Lietuvoje išgyventi, tada turėsime pagrindo tuos, kurie gyvena ne Lietuvoje, vadinti ir išeiviais, ir emigrantais, ir netgi galbūt ne patriotais. Bet tik ne dabar, kai išeiviu pavadinami net į užsienį išvykusieji studijuoti arba pasitobulinti savo profesinėje veikloje, kai emigrantais vadinami tie, kurie išvyko uždirbti Lietuvoje paliktai šeimai duonos, kurie iš Lietuvos išvažiavo šeimomis, kaip kokie tremtiniai iš savo Tėvynės, nes ten jam, jo vaikams neliko kur galvą priglausti, iš ko prasimaitinti. Visiems tiems žmonėms girdėti, kad jie yra ne patriotai, kad jie yra savo pilvo vergai, palikę Tėvynę dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, yra ne tik labai skaudu, bet ir nesąžininga, neteisinga, nepelnyta ir neleistina. Jie to nenusipelnė. Tas pusė milijono lietuvių tikrai niekada negrįš į Lietuvą, nes didelė jų dalis ten, ne Lietuvoje, rado savo laimę, jie jaučiasi ten laimingesni, nei gyvendami Lietuvoje, ta kita šalis tapo ne tik jų naująja tėvyne, bet ir gimtąja šalimi jų vaikams. Pasidžiaukime kartu su jais, jų laime, jų sugebėjimu įgyvendinti savo svajonę, jų sėkme. Pasidžiaukime kartu su jais, kad jie puoselėja lietuviškas tradicijas, kad vaikus stengiasi išmokyti lietuvių kalbos, kad juos kai kurie netgi pavadina lietuviškais vardais, nebando ištrinti iš savo ir savo vaikų atminties savo kilmės ir Lietuvos vardo. Jeigu Lietuva turi galimybių, tai labai gražu, kad palaiko su jais ryšį, pakviečia juos į Lietuvą švenčių švęsti, domisi jų lietuviška veikla užsienyje.  Bet ne daugiau.

Tačiau visas Lietuvos valstybės dėmesys, finansavimas turėtų būti skirtas tiems lietuviams, kurie nori dirbti, gyventi, vaikus auginti Lietuvoje ir Lietuvai, o ne kur nors kitur. Kas iš to, kad užsienyje gyvenantys lietuviai kalbės lietuviškai, bet negyvens Lietuvoj? Kas iš to, jei iš Lietuvos lietuviai tik išvyks, bet negrįš? Kas iš to, jei remsim užsienio lietuvių lietuvišką veiklą, švietimą, o pačioje Lietuvoje skurs švietimas – lietuvių kalba nyksta, nelabai kas kreipia dėmesį į jos taisyklingą vartojimą. Lietuvos garantas – Lietuvoje gyvenantys lietuviai. Ir Lietuvos valdžios svarbiausia užduotis turėtų būti, kad lietuvis norėtų, GALĖTŲ gyventi ir išgyventi, būti lietuviu LIETUVOJE. O ne tik užsienyje.

Juk svarbiausia, kad Lietuvoj gyventų tie, kurie NORI joje gyventi ir kurie Lietuvą tikrai myli net ir iš tolo, bet norėtų ją mylėti bei jai dirbti pačioje Lietuvoje.

LEISKIME LIETUVIUI GYVENTI LIE-TUVOJE, nes tik jie yra šalies išlikimo garantas, jie kuria ją šiandien, tiesia kelius jos ateičiai. Visa užsienio lietuvių veikla – tik jiems patiems reikalingas jų laisvalaikio praleidimo būdas, duoklė savo puikybei palaikyti ir tikimybė, kad kada nors, kaip aktyvus užsienio „lietuvybės puoselėtojas“, jis galės pretenduoti tapti tų „neišmanėlių“ lietuvių, gyvenančių nuolat Lietuvoje, Prezidentu, Seimo nariu ar kitu įtakingu asmeniu. Juk lietuviai dar neprarado savybės pataikauti kiekvienam, iš kitur parvykusiam, laukia, kad štai parvažiuos iš užsienių ir atgaivins Lietuvą. NE! Lietuvą atgaiviname KASDIEN joje gyvendami, su ja džiaugdamiesi ir kentėdami – kaip ištikima mama, kuri nebėga į užsienį, palikusi savo vaikus Lietuvoje augti be mamos, kad jiems uždirbtų pinigų. Vaikams reikia NUOLAT mamos šalia, ne vien jos pinigų. Taip ir Lietuvai – reikia NUOLAT joje gyvenančių žmonių, o ne tik retkarčiais čia atvažiuojančių, nors ir su pinigais, su savo patarimais, kritika.

Iš Sibiro ir kitų tremties vietų tikrai nėra lengva ir šiandien į Lietuvą sugrįžti. Daugumai be Lietuvos paramos tai yra neįmanoma, nes Rusija, Sibiras ir šiandien yra kur kas skurdesnė šalis nei Lietuva, ten žmonių sutaupytas turtelis Lietuvoje yra beveik nieko nevertas, už tai čia neįsigysi nei namelio, nei butelio.

Sugrįžti iš „amerikų“, be abejo, yra lengviau, nes ten gyvenantieji, ypač jei jie ar jų tėvai ten gyvena nuo pokario laikų, yra turtingesni ir gali nusipirkti būstą Lietuvoj, gali rasti darbą (jei dar nėra pensininkai). Bet tie naujieji išeiviai, kurie išvyko, nes Lietuvoj prarado darbą arba namus (gyvenamąjį plotą), arba tokio iš viso Lietuvoj neturėjo ir neturi, o užsienyje tegalėjo užsidirbti tik tiek, kiek reikia išgyventi svetimoje šalyje, o sutaupyti butui Lietuvoj nėra iš ko, darbo irgi nėra, o jei ir būtų, tai atlyginimas irgi ne toks, kad galėtų mokėti išpūstas buto nuomos ar pirkimo kainas, tai tie irgi be Lietuvos valstybės paramos tikrai negali grįžti.

Klausimas tik toks – kiek tokių yra? Gal jų tik vienas kitas? Tai kodėl jiems neleisti pasinaudoti ta parama, nesudaryti tokių pat arba panašių sąlygų, kurios buvo numatytos grįžtantiems tremtiniams, bet šie nepasinaudojo, nes grįžti arba nenori, arba dėl kokių nors priežasčių negali?

Gerbiamoji Prezidente, kreipiuosi į Jus tik todėl, jog tikiu Jumis. Jei neturėčiau vilties būti išgirsta, tikrai to nedaryčiau. Tikiu Jumis ir linkiu Jums išminties, sveikatos, būkite Prezidente pagal Dievo širdį. Telaimina Jus, Jūsų mintis ir darbus gerasis Dievas.

Pagarbiai,

Elena Aronštamienė
(Vokietija)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija