2009 m. liepos 17 d.
Nr. 55
(1747)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kodėl rašytojas daromas antibažnytininku?

Valstybės dienai ir Lietuvos tūkstantmečiui prie Kauno pilies buvo parodyta Balio Sruogos drama „Milžino paunksmė“. Gražus kūrinys, deramai aukštinantis mūsų didįjį kunigaikštį Vytautą, parodantis senąją epochą ir tų laikų Lietuvos galybę. Tačiau spektaklis kartu tapo ir neskania parodija iš krikščionybės. Du spektaklyje parodyti vyskupai po sceną lakstė tarsi pajacai, o Krokuvos vyskupas (aktorius Evaldas Jaras) gašliai elgėsi su moterimis, ypač su karaliene. Jis nuolat riaumojo galingu balsu, lyg viskuo gyvenime persisotinęs didikas, lyg koks eržilas, o ne vyskupas. Atrodo, kad tokias nesąmones sugalvojo režisierius Vytautas Rumšas, nes B. Sruogos veikale tokio tyčiojimosi iš personažų, ypač vyskupų, nėra. Rašytojas, kad ir būdamas indiferentas tikėjimo atžvilgiu, buvo tolerantiškas.

Panašu, kad šiais laikais tarp vadinamųjų intelektualų įsivyrauja liguistas antibažnytiškumas. Stengiamasi Bažnyčios žmones parodyti kuo bjauriau, atstumiančiai. Tą galima pasakyti ir apie visai neseniai per Lietuvos TV rodytą Vaižganto spektaklį „Nebylys“. Kad ir kaip keista būtų, sovietiniais laikais pastatyto spektaklio pabaigoje pasirodęs kunigo Vaižganto personažas buvo parodytas kaip šviesi asmenybė, taurus dvasininkas. Kiek prisimenu, tai buvo Klaipėdos teatro pastatymas. Dabartiniame pastatyme dvasininkų paveikslai sumenkinti, netgi sukarikatūrinti. Vietoj dvasininko Vaižganto naujojo pastatymo spektaklio pabaigoje pasirodo kažkoks kostiumuotas pasaulietis. Matyt, dabar „madingas“ antireligiškumas. Bet ar toli mes nueisime, rodydami tokius pavyzdžius?..

Julija Petrauskienė

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija