2009 m. rugpjūčio 19 d.
Nr. 57
(1749)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčios socialinio mokymo paskirtis

Kardinolas P. Kordesas vertina encikliką „Caritas in Veritate“

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos
pirmininku kardinolu Pauliumi Jozefu
Kordesu

Doktrinos ištakų istorija

Popiežiaus Benedikto XVI trečioji enciklika „Caritas in Veritate“ susilaukė daugybės tarptautinių vertinimų ir komentarų. Pratęsiant šią temą („XXI amžiuje“ jau spausdinome paties Šventojo Tėvo savosios enciklikos įvertinimą, išsakytą per liepos 8 dienos bendrąją audienciją) supažindiname su jo artimiausio bendradarbio karitatyvinėje veikloje, Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininko vokiečio kardinolo Pauliaus Jozefo Kordeso publikuota dokumento apžvalga. Jos pradžioje primenama, kad popiežius Benediktas XVI socialinius klausimus palietė jau pirmojoje savo enciklikoje „Deus caritas est“, paskelbtoje 2005 metų gruodį, kur teisingai apibrėžiamas naujosios Bažnyčios doktrinos vystymosi kontekstas. Šventasis Tėvas nurodo, kad popiežiškąjį Magisteriumą socialinėje srityje pradėjo Leonas XIII, 1897 metais paskelbęs encikliką „Rerum Novarum“, kurioje atsiliepia į XIX amžiaus pabaigos industrializacijos iššūkius ir polemizuoja su marksizmo teorija. Tada, atsiradus naujajai pramoninei gamybai ir „darbininkų masei iš pagrindų pakeičiant visuomenės struktūrą“, esminiu socialiniu klausimu tapo darbo ir kapitalo santykis. Gamybos priemonių ir struktūrų nuosavybės sutelkimas į „nedaugelio rankas padarė darbininkų mases beteises, ir tam reikėjo priešintis“ siekiant išvengti sunkių išnaudojimo pasekmių, pripažįsta popiežius Benediktas XVI. Jis nurodo, kad „marksizmas socialinio klausimo sprendimu laikė pasaulinę revoliuciją ir rengimąsi jai: įvykdžius revoliuciją ir po to suvisuomeninus gamybos priemones, kaip buvo mokoma, viskas staiga turėjo pasikeisti į gera“. Bažnyčia, pripažindama teisingos visuomeninės ir valstybinės santvarkos poreikį bei kritikuodama „tarptautinį pinigų imperializmą“, savo socialinį mokymą grindžia ne „revoliucine teorija“, bet tikėjimo, proto ir žmogaus prigimties sąveika. „Teisingos socialinės ir valstybinės santvarkos, kurioje kiekvienam atitektų tai, kas priklauso, kūrimas yra esminė užduotis, kurios iš naujo turi imtis kiekviena karta“, – rašoma popiežiaus Benedikto XVI pirmojoje enciklikoje „Deus caritas est“. Bažnyčios užduotis šioje srityje yra ne tiesiogiai „griebtis politinės kovos kuo teisingesnei visuomenei sukurti“, bet „padėti politikoje ugdyti sąžines, geriau įžiūrėti tikruosius teisingumo reikalavimus ir didinti pasirengimą pagal juos elgtis, net jei tai prieštarautų esminei naudai“. Taigi Bažnyčia, be užuolankų pripažindama, šv. Augustino žodžiais tariant, kad valstybė, kuri nėra valdoma teisingumo, tėra didelė plėšikų gauja (remota itaque institia quid sunt regna nisi magna latrocinia), skatina šį teisingumą per tikėjimą atverdama protą bei valią gėrio reikalavimams. „Laikydamasis Dievo perspektyvos, jis (tikėjimas) išlaisvina protą iš apakimo ir padeda jam geriau būti pačiu savimi“, kas yra atsakingos politikos pagrindas.

Žlugęs marksizmas – ne konkurentas

Minėta Bažnyčios socialinio mokymo ir marksizmo teorijos netiesioginė polemika dėl industrinės visuomenės problemų (turtinės nelygybės, skurdo, beteisiškumo ir išnaudojimo) faktiškai tęsėsi per daugelį XX amžiuje paskelbtų popiežių socialinių enciklikų. Galima sakyti ši polemika buvo užbaigta popiežiaus Benedikto XVI pirmtako Jono Pauliaus II paskelbtų socialinių enciklikų trilogija: „Laborem exercens“ (1987), „Sollicitudo rei socialis“ (1987) ir „Centesimus annus“ (1991).

Marksizmo utopinė „svajonė“ apie teisingos santvarkos kūrimą vien tik struktūrinėmis permainomis ir per išnaudotojų turto prievartinę „ekspropriaciją“ galutinai išsisklaidė dėl „realaus socializmo“ fatališkų pasekmių ir žlugimo Rytų Europoje. Netgi dabar, sunkiausios ekonominės krizės akivaizdoje, visos prognozės apie „marksizmo atgaivą“ pasirodė tuščiais svaičiojimais, ką patvirtino praėjusių rinkimų į Europos parlamentą rezultatai bei sumaištis Vokietijos, Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos kairiųjų politinių jėgų stovykloje. Tos permainos atsispindi ir popiežiaus Benedikto XVI naujojoje enciklikoje „Caritas in Veritate“, kurioje pirmą kartą bandoma išvengti diskusijos su „mirusiu“ marksizmu ir kurioje netgi nė karto nepavartota kontroversiška „kapitalizmo“ sąvoka.

Senosios ideologijos žlugo, tačiau visuomeninių klausimų aštrumas išliko ir todėl Bažnyčios socialinio mokymo svarba netgi yra padidėjusi. „Esant sunkiai šiandieninei padėčiai, į kurią patekome ir dėl ekonomikos globalizacijos, Bažnyčios socialinis mokymas tapo pagrindiniu kelrodžiu, siūlančiu gaires, galiojančias ir už Bažnyčios ribų; tolesnės plėtros akivaizdoje šios gairės aptartinos kalbantis su visais, kuriems tikrai rūpi žmogus ir jo pasaulis“, – pranašiškai pažymi Šventasis Tėvas savo pirmojoje enciklikoje „Deus caritas est“. Be abejonės, pirmasis to mokymo uždavinys yra pasauliečių krikščionių ugdymas, kurie „kaip valstybės piliečiai yra pašaukti asmeniškai dalyvauti viešajame gyvenime“. Jie privalo prisidėti prie tinkamo socialinės santvarkos formavimo „gerbdami jos teisėtą autonomiją ir bendradarbiauti su kitais piliečiais pagal savo kompetenciją ir atsakomybę“.

Svarbus evangelizacijos elementas

Po tokių nuorodų į socialinius klausimus, aptartus popiežiaus Benedikto XVI pirmojoje enciklikoje „Deus caritas est“, galima pereiti prie kardinolo P. Kordeso įžvalgų, skirtų naujajai enciklikai, kuriose sutelkiamas dėmesys į šios doktrinos vietą Bažnyčios misijoje. „Caritas in Veritate“ aiškiai pabrėžiama, kad Bažnyčia, kaip Kristaus įsteigtas išganymo sakramentas, „įkvepia, bet nedaro politikos“, todėl ji negali būti identifikuota kaip kokia nors politinė partija ar sąjūdis. Kardinolas P. Kordesas priminė, kaip popiežius Benediktas XVI, būdamas dar kardinolu Jozefu Ratcingeriu ir vadovaudamas Tikėjimo mokslo kongregacijai, griežtai kritikavo vadinamąją „išlaisvinimo teologiją“ Lotynų Amerikoje. Šios srovės atstovai, netgi kai kurie dvasininkai ir vienuoliai bandė Bažnyčios socialinį mokymą suderinti su marksizmo „klasių kovos“ teorija ir iškelti ją kaip politinę programą.

Kardinolas P. Kordesas nurodė ir kitą pavojų, kada Bažnyčios socialinis mokymas pateikiamas kaip „trečiojo kelio“ politinė programa tobulos visuomenės kūrimui. Tada paradoksaliu būdu iškyla naujosios teokratijos pavojus, kada tikėjimo principai tout court primetami visai visuomenei – tikintiesiems ir netikintiesiems bei kitų religijų išpažinėjams netgi prievartiniu būdu (tokie procesai dabar stebimi kai kuriose islamo daugumos šalyse). „Tokių klaidų akivaizdoje Bažnyčia kartu su religijos laisve gina teisėtą esamos santvarkos autonomiją, kaip užtikrino Vatikano II Susirinkimas“, – pažymi Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas.

Taigi, koks tada svarbiausias Bažnyčios socialinio mokymo uždavinys? Pasiremdamas enciklikos „Caritas in Veritate“ teksto nuorodomis, kardinolas P. Kordesas daro išvadą, kad tos doktrinos paskirtis tarnauti evangelizacijai. Tai reiškia pripažinimą, jog „Bažnyčios nenutrūkstantis Kristaus mirties ir prisikėlimo skelbimas turi pasekmes ir socialiniame gyvenime“. Kardinolas šiuo atžvilgiu pabrėžia du svarbius aspektus: pirma, socialinio mokymo negalima priimti už Evangelijos ir jos skelbimo konteksto, tai yra ją būtina interpretuoti Apreiškimo šviesoje. (Tai reikšminga pastaba, žinant, jog įvairūs pasauliečiai komentatoriai popiežių socialines enciklikas neretai vertina iš partinių ar ideologinių pozicijų, vadindami jas artimomis „dešiniesiems“ ar „kairiesiems“, o kartais, kaip Pauliaus VI „Populorum progressio“, netgi „promarksistinėmis“, kas yra visiška nesąmonė.)

Antrasis bruožas yra tai, kad Bažnyčios „socialinė doktrina negali būti identifikuojama su visa evangelizacija, bet yra tik vienas jos elementas“. (Iš tikrųjų kartais laicistiniuose sluoksniuose į Bažnyčią žiūrima tik pro jos socialinį mokymą, karitatyvinę veiklą, rūpinimąsi vargšais ir pan. Tuomet ji priimama tik kaip „nevyriausybinė humanitarinė organizacija“, kuri verta pagarbos, bet nėra antgamtinės Dievo meilės išraiška.) Štai kodėl popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ drąsiau žengia ir į moralinės teologijos sritį (dėl to kai kurie ekspertai ją vadina „labiausiai teologiška“ socialine enciklika), tuo tarsi pabrėždamas, kad Bažnyčios socialinis mokymas negali likti „politiniu manifestu be sielos“. Enciklikoje patvirtinama, jog „gailestingoji meilė, kaip Bažnyčios socialinio mokymo aukščiausias tikslas“, žmogiškuose santykiuose išreiškia Dievo meilę, kuri „suteikia jam teologinę ir išganomąją vertę“.

Antropologinio klausimo prioritetas

Bažnyčios socialinio mokymo dokumentuose, be abejonės, priklausomai nuo gyvenamojo laikotarpio aktualijų svarstomi įvairūs praktinės politikos klausimai: nedarbas ir užimtumas, skirtumai tarp turtingųjų ir vargšų, teisė į teisingą atlyginimą ir padorų gyvenamąjį būstą, kova už taiką ir tarptautiniai santykiai. Visų šių ir kitų visuomeninio gyvenimo problemų aptarimas turi ryškų antropologinį bruožą, galima netgi sakyti, kad „socialinės doktrinos širdimi iš pat pradžių buvo ir liko žmogiškasis asmuo. Patvirtindamas kardinolas P. Kordesas cituoja enciklikos „Caritas in Veritate“ teiginį, kad „pirmutinis saugotinas ir brangintinas kapitalas yra žmogus, visas asmuo“. Tai pabrėždamas popiežius Benediktas XVI savo ruožtu remiasi Vatikano II Susirinkimo pastoracine konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, kurioje nurodoma, kad „žmogus yra viso ekonominio ir socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas“. Todėl ir pažanga kiekvienoje visuomeninės veiklos plotmėje – ar tai būtų gamtosauga, ar rinka, ar globalizacija, ar etiniai klausimai ar kultūra – yra palaikytina tiek, kiek užtikrina žmogiškojo asmens augimą. Štai čia kardinolas P. Kordesas primena klausimus, kuriuos pagrįstai pateikia enciklika „Caritas in Veritate“, pratęsdama Bažnyčios socialinio mokymo tradiciją: „Ar galime mes laikyti tikra pažanga tokią „pažangą“, kuri įkalina žmogų žemiškajame horizonte, formuodama tik materialinę gerovę, bet ignoruodama vertybių, prasmės klausimus, polėkį į beribes aukštybes, į ką jis yra pašauktas? Ar gali visuomenė išlikti be atramos į fundamentaliąsias šaknis, be žvilgsnio į amžinybę, nepateikdama vyrams ir moterims atsakymų į giliausius klausimus? Pagaliau, ar gali būti tikra pažanga be Dievo?“

Štai kodėl galima pagrįstai teigti, kad žmogaus pažangos klausimas yra iš esmės tikėjimo klausimas. Tačiau kaip dažnai šie dalykai yra atskiriami, tarsi žmogiškosios gerovės skatinimas yra vienas reikalas, o tikėjimo skelbimas – kitas. Bet juk, kaip rašo popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje, „pažanga nėra įmanoma be dorų vyrų ir moterų, be ekonomikos veikėjų ir politikų, kurie negyvena pagal savo sąžinę, pašauktą į bendrojo gėrio skleidimą“. Taigi, negalima konfrontuoti su socialiniais iššūkiais neatsižvelgiant į etikos principus arba, tikriau sakant, be „naujojo žmogaus“ ugdymo bi-blijine prasme.

Todėl yra visiškai logiška, kad paskutinį 79-ąjį savo enciklikos „Caritas in Veritate“ skirsnį popiežius Benediktas XVI skiria maldai ir kvietimui į atsivertimą. Jis rašo, kad pažangos siekis „reikalauja dėmesio dvasiniam gyvenimui“, pasitikėjimo Dievu, bendrystės su Kristumi, nes tik taip galima mylėti ir atleisti, aukotis dėl kitų, stiprinti teisingumą ir taiką, kas yra pagrindas prasmingam visuomeniniam gyvenimui. „Krikščionys tokiu būdu neturi paprasčiausiai stovėti prie lango ir stebėti ar protestuoti“ žvelgdami į šiuolaikinės kultūros nepriimtinus aspektus ir tik smerkti kitus, pažymi Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas kardinolas P. Kordesas. Jie turi patys atsinaujinti, stengtis evangelizuoti ir kurti „naują kultūrą“, prisidedant prie tikrosios socialinės pažangos. Tai galioja kiekvienam Bažnyčios nariui ir visoms jos struktūroms ir institucijoms.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija