2009 m. rugpjūčio 21 d.
Nr. 58
(1750)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Už dūmų uždangos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Vienu pagrindinių šios vasaros politinių įvykių tapo Tautos prisikėlimo partijos (TPP) frakcijos skilimas. Nors formaliai partija išlieka viena, bet Seime jai atstovauja dvi frakcijos – Tautos prisikėlimo partijos frakcija ir „Ažuolo“ frakcija. Pirmajai priklauso TPP frakcijos seniūnas L. Dinius, teisininkas A. Sacharukas ir žurnalistas  S. Stoma ir jų šalininkai, o „Ažuolo“ frakcijai – A. Valinsko šalininkai. Kivirčai partijoje vyko dar pavasarį, o dabar buvę kolegos virto atvirais oponentais. Prognozuojama, kad rugsėjo 10 dieną prasidėsianti Seimo sesija bus karšta. Per šią sesiją teks priimti daug lemtingų įstatymų, o pačiame Seime daugėja susiskaldymo ženklų, tad galima laukti įvairių staigmenų.

Skylėtas šalies biudžetas verčia imtis kraštutinių priemonių įgyvendinimo. Smarkiai apkarpius policijos biudžetą, 2010 metais planuojama sumažinti net 900 etatų šalies policijos sistemoje. Tokiu atveju susiklostytų paradoksali padėtis, nes nusikalstamumas Lietuvoje vis auga. Nusikaltimų skaičius šiais metais išaugo 8,2 proc. kai kuriuose Lietuvos rajonuose net 12–15 proc. Žymiai išaugo kontrabanda (ypač spirito, cigarečių ir mėsos kontrabanda), sukčiavimai, stambūs plėšimai. Dažnai įsilaužiama į verslo įmonių patalpas, išnešami seifai su pinigais, vis dažniau užpuolamos juvelyrinės parduotuvės. Padaugėjo ir smulkių vagysčių, chuliganiškų išpuolių. Gresiantis etatų mažinimas paliestų patruliuojančius ir konkrečius nusikaltimus tiriančius pareigūnus – miestų gatvėse budinčius policininkus, kriminalinės policijos tyrėjus, apylinkių inspektorius.

Lėšų trūkumas kelia daug problemų ir Lietuvos diplomatams. Metų pradžioje buvo planuota uždaryti kelias Lietuvos diplomatines atstovybes, tačiau šiuo metu aiškėja, kad smarkiai sumažinus URM finansavimą gali tekti uždaryti net 20 mūsų šalies diplomatinių atstovybių. „Jei Užsienio reikalų ministerijai 2010 metams skirtos lėšos būtų sumažintos iki 110 milijonų litų, tai bus didelis smūgis Lietuvos diplomatijai. Jau dabar atleidome dalį darbuotojų. Bandysime tartis, kad finansavimas būtų padidintas iki 150 milijonų“, – teigė užsienio reikalų ministras V. Ušackas.

Sekmadienį minėsime trečiąsias pulkininko Vytauto Pociūno žūties metinės. 2006 m. rugpjūčio 23 dieną V. Pociūnas buvo nužudytas Baltarusijoje, Bresto mieste. Šio nusikaltimo tyrimas kol kas bevaisis ir tai kelia kai kurių politikų, pilietinių judėjimų ir visuomenės susirūpinimą. Šia tema neseniai pasisakė ir europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis: „Štai Vytauto Pociūno žūtis, kurią netrukus minėsime. Turbūt nė vienas Lietuvoje neabejoja, kad tai nužudymas išmetant pro langą iš devintojo aukšto. Tačiau per tuos trejus metus matėme vien pastangas skleisti gandą, neva tai nelaimingas atsitikimas. Čia reikėtų atiduoti pagarbą teismams, kurie triskart pasmerkė prokuratūrą, jog ši tiria netinkamai. Tai kokia čia prokuratūra, kuri tokį ypatingą nusikaltimą tiria vis netinkamai? Dabar vėl liepta tirti iš naujo. O koks tyrimas buvo pradžioje? Ir ligi šiol?“ Stebina noras politinius nužudymus pateikti kaip nelaimingus atsitikimus. 2001 metų pabaigoje Klaipėdoje nužudytas politikas Juozas Paliakas. 2002 metų vasario mėnesį pradėta regzti sunkiai suprantamą versija, neva J. Paliakas pats susisprogdino, nešdamas savo pasigamintą sprogmenį į bičiulio biurą. J. Paliako draugai ir šeimos nariai paneigė šią niekuo nepagrįstą versiją kaip neįtikinamą.

Kultūros sferoje vykstantys procesai neužtikrina tolygaus įvairių kultūros ir meno sričių vystymosi. Vieni atlikėjai ir jų pateikiami projektai gauna didžiulę finansinę paramą, kiti – labai menką paramą arba apskritai jokios. Dainininkas, Tėvynės sąjungos narys Algirdas Janutas, aktyviai dalyvaujantis ir Jungtinio demokratinio judėjimo veikloje, teigia: „Blogiausia, kad Lietuvoje taikoma mišri kultūros finansavimo sistema. Valstybės pinigai maišomi su privačiais. Sakyčiau, tai gana keistas „maximinis“ modelis, kai valstybinius pinigus valdo privatūs veikėjai. Ir tokių veikėjų paskutiniu metu atsirado visas būrys. Pavyzdžiui, sukurta įstaiga „Vilniaus festivaliai“, kurios veikla, mano nuomone, pati neskaidriausia, kokia tik galėtų būti. Išpūsti organizuojamų renginių biudžetai, menkai pagrįstas brangiai apmokamų koncertų reikalingumas, abejotina jų meninė vertė. Akivaizdu, jog tai siauro žmonių rato interesų tenkinimas. Ir tik visai neseniai ponas Gintautas Kėvišas pradėjo dalintis su kitais partneriais tais milžiniškais pinigų srautais, gaunamais iš Kultūros ministerijos. Tačiau tie jo kompanionai, norintys greitai pralobti, kartais paveda ir tuomet pradeda aiškėti labai negražūs dalykai. Prieš dešimtmetį išdrįsęs viešai prabilti apie įsigalinčias kultūros problemas, užsitraukiau pono Kėvišo nemalonę. Man buvo pasakyta, kad galėsiu dainuoti tik tualetuose, o keliai į Lietuvos scenas bus uždaryti. Dabar tenka koncertuoti užsienyje, Austrijoje, Vokietijoje, Estijoje, Rusijoje, Japonijoje. Atidžiai stebiu mūsų šalyje vykstančius įvykius. Mano pilietinė nuostata tokia: geriau mirsiu ant barikadų, nei kur nors patvoryje, prašydamas išmaldos“...

Šiuo metu iškyla ne tik ekonominiai ir socialiniai, bet ir lietuviškos tapatybės klausimai. Minime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Kaip puoselėjame savo vertybes, tradicijas? Ar mūsų pasaulėžiūra yra vientisa sistema, ar kol kas turime tik savitos pasaulėžiūros užuomazgas? Kokia mūsų vieta dabarties pasaulyje? Šiuos klausimus diskusijoje svarstė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė Rita Šerpytytė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius filosofas Bronius Genzelis, Lietuvos istorijos instituto LDK skyriaus vyriausioji mokslinė bendradarbė Ingė Lukšaitė, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojas etnologas Jonas Trinkūnas. I. Lukšaitė teigė: „Senosios kultūros sąveika su krikščioniškąja kultūra vyko ilgus amžius. Kitas klausimas, kiek stipriai ši sąveika palietė visuomenę. Vyko mainai su išoriniu pasauliu. VI amžiuje Romą valdžiusio gotų karaliaus Teodoriko laiškuose minimi aisčiai ir prekyba gintaru. Bet pagonybė nesukūrė infrastruktūros ir aiškiai apibrėžtos visuomenės, kaip kad Vakarų krikščioniškas pasaulis“. B. Genzelis nuomone, „Lietuva ilgus amžius buvo tolerantiška valstybė. Prisiminkime Europoje vykusius religinius karus, inkviziciją. O Lietuvoje to praktiškai nebuvo“.  „Privalome žiūrėti į krikščionybę, atskirdami kryžiaus karus nuo tikrosios krikščionybės idėjos, kuriai būdingos esminės vertybės – tolerancija, artimo meilė ir pagarba. Mūsų lietuviškas tapatumas yra daugelio skirtingų veiksnių rezultatas. Tai ir tam tikra istorinė patirtis, ir baltiškosios šaknys, ir krikščioniška tradicija“, – teigia R. Šerpytytė.

Lietuvoje yra daug problemų, susijusių su įstatymų ir lemtingų sprendimų priėmimu. Daug esminių sprendimų priimami siaurame rate, tarsi už dūmų uždangos. Kartais priimami daugumai žmonių palankūs sprendimai, tačiau dažnai pasitaiko atvejų, kai priimami tik ribotoms grupėms, klanams palankūs sprendimai, visai nenaudingi daugumai šalies piliečių. Tokių abejotinų ir nusikalstamų sprendimų priėmimas vykdavo pagal tam tikrą schemą – iš pradžių korumpuoti politikai ir papirkti ekspertai visaip liaupsindavo būsimų įstatymų projektus, o vėliau jie būdavo sėkmingai įteisinami. Tada, jau išsisklaidžius dūmų uždangai, paaiškėdavo tikroji padėtis – priimti valstybei ir visuomenei žalingi, tačiau įvairiems klanams naudingi sprendimai. Toks buvo ir 2008 sausio-gegužės mėnesiais vykęs „Leo LT“ energetinės korporacijos kūrimo procesas. „Leo LT“ Gordijaus mazgas toks painus, kad iki šiol jo nepavyksta įveikti. Visuomeninių organizacijų aktyvistai svarsto galimybę sujungti visuomenines struktūras. Visuomeninės organizacijos ir profsąjungos tokių bendruomenių rūmų sueigose galėtų svarstyti įvairius aktualius klausimus ir bendradarbiauti su Vyriausybe derinant įstatymų projektus, spręsti iškylančias problemas. Kartais teigiama, kad Lietuvoje reikia tik priimti gerus įstatymus, ir tada viskas pasikeis. Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos, tačiau pagrindinė mūsų šalies valdymo problema – politinės valios stoka. Lenkijos, Slovakijos, Taivanio ir kitų per paskutinį dešimtmetį ryškią pažangą pasiekusių valstybių pavyzdžiai rodo, kad esminis sėkmę nulėmęs faktorius buvo ryžtingos ir daugumai šių šalių piliečių palankios reformos.

Ryžtingų reformų klausimai, kaip ir tinkama vertybinė orientacija, yra mūsų valstybės sėkmę galintys užtikrinti keliai. Kai kas teigia, kad Lietuva yra nedidelė, skurdi ir korumpuota šalis, ir čia sunku kažką iš esmės pakeisti. Tačiau dabar, praėjus dviems dešimtmečiams nuo valstybės atkūrimo, atėjo metas apsispręsti, į ką orientuojamės: į Balkanų regiono šalis (Bulgariją, Serbiją, Makedoniją ir kitas), Lotynų Amerikos valstybes ar į labiau išsivysčiusias Europos šalis (Skandinaviją, Čekiją, Slovakiją bei kitas toliau pažengusias). Valstybės išsivystymo lygį parodo ne teorijos ir pažadai, o konkretūs įvertinimai. Štai pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Lietuva yra 59 vietoje. Iš naujųjų ES šalių mus gerokai lenkia Slovėnija (26 vieta), Estija (27 vieta), Kipras (31 vieta), Malta (36 vieta). Žemiau už Lietuvą yra tik dvi ES šalys – Rumunija (70 vieta) ir Bulgarija (72 vieta). Kokios valstybės šioje reitingų lentelėje yra greta mūsų? 56 vietoje yra Seišelių salos, 57 vietoje Graikija, 58 – Turkija. Po Lietuvos eina nedidelė Afrikos valstybė Namibija (60 vieta) ir Kuba (61 vieta). Tad prezidentės D. Grybauskaitės žingsniai keičiant kai kuriuos teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų vadovus tikrai sveikintini. Sėkminga kova su korupcija yra vienas esminių pažangą nulemiančių veiksnių. Prieš kelias savaites atleistas VSD direktoriaus pavaduotojas D. Jurgelevičius, keli įtakingi policijos vadovai. Dar daugiau permainų įvairių teisėsaugos žinybų vadovybėje planuojama rudenį. Sėkmingos permainos mūsų krašte vyks tuo atveju, jei bus judama dviem kryptimis – iš viršaus ir iš apačios. Aktyvūs visuomenės veikėjai – teisininkas, Jungtinio demokratinio judėjimo lyderis Kęstutis Čilinskas, filosofas Bronius Genzelis, vienas iš Piliečių santalkos lyderių generolas Jonas Kronkaitis, žurnalistė Rūta Grinevičiūtė organizuoja pilietines akcijas, kalba apie demokratines vertybes, pasisako radijo ir televizijos laidose. Vertybių klausimai ne mažiau reikšmingi už ekonomines reformas ir kovą su korupcija. Egzistuoja esminiai skirtumai tarp vartotojiškos bei „mirties kultūros“ ir tradicinės krikščioniškos kultūros. Pirmosios kultūros kryptys ugdo minios žmogų, o krikščioniškoji kultūra – laisvą ir atsakingą žmogų. Dar XX amžius šeštajame dešimtmetyje žymus filosofas Karlas Jaspersas teigė, kad daliai žmonių svetimi laisvės išgyvenimai, jie seka tik kitų pavyzdžiu. Tai minios žmonės, prisitaikėliai, jie nepatiria pasirinkimo džiaugsmo. Tokie žmonės net nenori laisvės, ji jiems našta. Minios žmogus – priešingybė asmenybei. Būtent krikščioniškoji kultūra pasisako už stiprios asmenybės vystymą. Kalbėdamas per Žolinių iškilmes Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius teigė: „Reikia Dievo žodį priimti ir paversti gyvenimu. Reikia, kad kiekvienas mes leistume Dievo žodžiui kaip sėklai įkristi į mūsų širdies dirvą ir kad toje dirvoje atneštų šimteriopą vaisių“...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija