2009 m. rugpjūčio 26 d.
Nr. 59
(1751)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Atsakomybė už žmogų ir kūriniją naujojoje Popiežiaus enciklikoje

Mindaugas BUIKA

Arkivyskupo Džampaolas Krepaldis
buvo vienas pagrindinių popiežiaus
Benedikto XVI konsultantų rašant
encikliką „Caritas in Veritate“

Gyvybės kultūros ugdymas

Toliau pristatant Bažnyčios hierarchų įžvalgas apie popiežiaus Benedikto XVI neseniai paskelbtą socialinę encikliką „Caritas in Veritate“, negalima nepabrėžti arkivyskupo Džampaolo Krepaldžio komentarų, kuriuose pabrėžiamas Šventojo Tėvo mokymo sistemingumas. Pažymėtina, kad liepos mėnesį Tiesto (Italija) diecezijos ordinaru paskirtas arkivyskupas D. Krepaldis prieš tai beveik dešimtmetį dirbo Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretoriumi ir buvo laikomas vienu žymiausių Bažnyčios socialinės doktrinos žinovų. 2003 metais Vatikane jis įkūrė „Kardinolo Van Tuano tarptautinį centrą“, skirtą socialinio mokymo sklaidai, ir iki šiol jam vadovauja. Teigiama, kad keletą knygų ir daugybę publikacijų šia tema paskelbęs arkivyskupas D. Krepaldis buvo vienas pagrindinių popiežiaus Benedikto XVI konsultantų rašant encikliką „Caritas in Veritate“.

Dalyvaudamas naujosios enciklikos pristatyme liepos 7 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje arkivyskupas D. Krepaldis atkreipė dėmesį, kad galbūt pirmą kartą joje darniai susiejamas bendrojo gėrio ir gyvybės kultūros siekimas. Būtent čia glūdi Benedikto XVI socialinio mokymo išsamumas ir sistemingumas bei ryšys su moraline teologija. Enciklikoje „Caritas in Veritate“ patvirtinama, kad neįmanoma įgyvendinti vystymosi programų tik didinant gamybą ir vartojimą, nekreipiant dėmesio į asmens orumo, tradicinės šeimos ir negimusio kūdikio teisių klausimą…

„Prokreacija ir seksualumas, abortas ir eutanazija, manipuliavimas žmogiškuoju tapatumu ir eugeninė selekcija turi būti prioritetinės svarbos socialinės problemos, – sakė arkivyskupas D. Krepaldis. – Jeigu jos bus sprendžiamos tik pagal gamybos logiką, bus pakenktas socialinis jautrumas, naikinamas teisingumo suvokimas ir susilpnės palankumas silpnajam, kurio siekiame“. Kaip tik todėl popiežius Benediktas XVI savo naujoje enciklikoje, skirtoje priminti jo pirmtako Pauliaus VI prieš keturis dešimtmečius paskelbtos socialinės enciklikos „Populorum progressio“ mokymą, nurodo ir gyvybės gynimo doktrinos dokumentus.

Jis rašo, kad 1968 metais Pauliaus VI paskelbtoje enciklikoje „Humane vitae“ yra „atskleidžiami tvirti ryšiai tarp gyvybės etikos ir socialinės etikos, taip duodant pradžią naujai magisterinei tematikai“. Taip pat yra cituojama popiežiaus Jono Pauliaus II 1995 metais paskelbta enciklika „Evangelium vitae“, kurioje pabrėžiama, kad „visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes, kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o kita vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvairius metodus (eksperimentai su embrionais, abortai, eutanazija), kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė“. Taigi, gyvybės, bioetikos klausimai iš esmės yra socialinės bei politinės problemos, kurios Bažnyčios naujojoje socialinėje doktrinoje darniai įsikomponuoja. (Plačiau apie gyvybės gynimo problematiką enciklikoje „Caritas in Veritate“ bus svarstoma „XXI amžiaus“ mėnesiniame priede „Pro vita“.)

Gamtosauga ir energijos šaltiniai

Arkivyskupas D. Krepaldis nurodo ir kitą popiežiaus Benedikto XVI socialinės enciklikos naujovę – dėmesį gamtosaugai. (Beje, ir pats arkivyskupas D. Krepaldis sulaukė tarptautinio susidomėjimo 2008 metais vienoje ekologinėje konferencijoje pateikdamas vadinamąjį Bažnyčios „dekalogą gamtosaugai“, kuriame išdėstoma krikščioniška  kūrinijos globos vizija.) Šventasis Tėvas dokumente pabrėžia, kad „tai daryti verčia ekologinė mūsų planetos nesveikatos būklė, kylanti iš kultūrinės ir moralinės žmogaus krizės, kurios simptomai jau seniai regimi visame pasaulyje“. Jis taip pat pastebi, kad gamtinė aplinka yra Dievo dovana kiekvienam, todėl dėl savo elgesio su ja mes esame atsakingi prieš būsimąsias kartas ir visą žmoniją. Tai reiškia vengimą dviejų kraštutinumų – neliečiamojo tabu arba negailestingo eksploatavimo – ir kad išmintingas gamtos gėrybių naudojimas yra užrašytas paties Kūrėjo pateiktoje gramatikoje.

Šventasis Tėvas taip pat perspėja dėl vadinamųjų ekologistų perlenkimų, kada gamtosauga tampa svarbesnė už patį žmogiškąjį asmenį – „neopagonybės, arba naujojo panteizmo, tendencijos natūralistinis požiūris yra priešingas krikščionybei ir tikrosios pažangos sampratai“. Kita vertus, „tai, kaip žmonija elgiasi su aplinka, nulemia tai, kaip ji elgiasi su pačia savimi, ir atvirkščiai“, rašoma enciklikoje „Caritas in Veritate“. Dėl to šiuolaikinė visuomenė, ypač Vakarų, yra raginama peržiūrėti savo gyvenimo stilių, kuris yra kupinas hedoizmo ir konsumerizmo ir neša didelę žalą tiek gamtai, tiek ir pačiam žmogui. Taip pat raginame nevengti sugrįžimo į tradicines ūkininkavimo formas, kurios duoda ekologiškai švaresnę produkciją ir pasirodo ne mažiau civilizuotos bei yra pakankamai konkurencingos.

Galbūt pirmą kartą tokiame bažnytiniame dokumente svarstomas ir su ekologija artimai susietas svarbus energijos resursų klausimas. Popiežius Benediktas XVI pripažįsta, jog tas faktas, kad  neatsinaujinančiais resursais (nafta, dujos) disponuoja tik nedaugelis valstybių, neretai sudaro didelę kliūtį ekonominiam vystymuisi vargingų šalių, kurios tų resursų neturi. „Šioms šalims arba trūksta ekonominių priemonių esamus energijos resursus įsigyti, arba finansuoti naujų alternatyvų paiešką“, – pažymi Šventasis Tėvas. Kita vertus, gamtinių išteklių sankaupa vadinamosiose trečiojo pasaulio valstybėse neretai neduoda norimos naudos jose gyvenantiems žmonėms, kadangi eksploatavimas sutelktas į nedaugelio rankas. Dėl to galimi vidiniai ar tarptautiniai konfliktai (pavyzdžiui, Irakas), atnešantys dideles aukas, ekologines katastrofas bei kitus nuostolius.

„Tarptautinė bendruomenė būtinai turi rasti institucines priemones, kaip reguliuoti neatsinaujinančius resursus, kad į šį procesą būtų įtrauktos neturtingos šalys ir kad būtų galima planuoti ateitį“, – rašoma enciklikoje „Caritas in Veritate“. Taigi iškyla atnaujinto solidarumo moralinis poreikis santykiuose tarp besivystančių ir industrinių valstybių. Pastarosios „gali ir privalo“ sumažinti ekologiškai jautrų energijos vartojimą tobulinant gamybos metodus ir skatinant alternatyvių energijos gavimo būdų vystymą. O teisingas energetinių resursų perskirstymas pasaulyje suteiktų didesnės ekonominės laisvės galimybę jų neturinčioms šalims, kurios neliktų rankose tų, kurie iš to siekia  finansinės ar politinės naudos. (Ypač tai akivaizdu Rusijos politikoje, kur ryškėja „energetinio imperializmo“ bruožai – M. B.)

Žmogaus ekologija ir Dievo vieta

Šventasis Tėvas pabrėžia, kad tokia globalinė atsakomybė turi apimti ne tik energetiką, bet visą kūriniją, kad ateities kartos neliktų be egzistencijai būtinų gamtos gėrybių. Pati Evangelija nurodo, kad žmonės „teisėtai įgyvendina atsakingą gamtos priežiūrą“, naudojasi jos vaisiais ir ją kultivuoja pažangiais technologiniais metodais, todėl „žemėje turi būti vietos visiems“, kad jie oriai gyventų Dievo dovanotoje gamtoje. Kaip Šventajame Rašte kalbama apie Dievo ir žmonių sandorą, taip visuomenei privalu „stiprinti sandorą tarp žmonių ir gamtos, kuri atspindi kūrybingą Dievo, iš kurio mes meilę atėjome ir pas kurį keliaujame“, prasmingai tvirtinama enciklikoje „Caritas in Veritate“.

Enciklikoje taip pat primenama ir Bažnyčios atsakomybė kūrinijai, kaip vienas iš svarbiųjų viešosios veiklos uždavinių. Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad Bažnyčios veikimas ginant žemę, vandenį, švarų orą, kurie yra „kiekvienam priklausančios kūrinijos dovanos“, iš esmės reiškia „žmonijos gynimą nuo susinaikinimo“. Čia vėl pavartojama dar popiežiaus Jono Pauliaus II paskutinėje socialinėje 1995 metų enciklikoje „Centesimus Annus“ įvesta „žmogaus ekologijos“ samprata, kuria apibrėžiama žmogiškosios egzistencijos vertė. Žmogaus ekologija ir gamtos ekologija yra artimai susietos, kadangi iš esmės tai reiškia Dievo plano pripažinimą kuriant sveiką visuomenės gyvenimą ir jos gerus santykius su gamta.

Svarbu pripažinti, kad gamtos apsaugai nepakanka ekonominių paskatų ir finansinių bei teisinių priemonių. Šiuo atžvilgiu švietimas ir auklėjimas yra svarbūs, bet taip pat nepakankami. Ekologiją iš esmės nulemia moralinė visuomenės būklė, o tai yra tiesiogiai susiję su bendrosios gyvybės kultūros padėtimi. Jeigu trūksta pagarbos pradėtajai žmogaus gyvybei, teisei gyventi ir natūraliai mirčiai, jeigu žmogaus pradėjimas ir gimdymas tampa dirbtinu ir jeigu žmogaus embrionai yra aukojami tyrimams, tada nebegalima kalbėti apie žmogaus ekologiją. Kartu visuomenės sąmonėje sunyksta ir gamtos ekologijos koncepcija, perspėjančiai konstatuojama enciklikoje „Caritas in Veritate“. Iš tikrųjų naivu būtų reikalauti, kad būsimosios kartos gerbtų gamtinę aplinką, jeigu vadovėliuose ir įstatymuose nerodoma pagarba patiems sau.

„Prigimties knyga yra viena ir nedalijama: ji apima tiek gamtinę aplinką, tiek ir žmogaus gyvybę, seksualumą, santuoką, šeimą, socialinius santykius, kitaip sakant integralų žmogaus vystymąsi“, – teigia Šventasis Tėvas naujojoje enciklikoje. Jis pabrėžia, kad visuomenės gamtosauginė pareiga yra tiesiogiai susieta su pareigomis savęs pačių ir savo artimųjų, ypač tų, kurie yra silpniausi, atžvilgiu. Todėl yra nepriimtinas šiandienos mentalitetui būdingas prieštaravimas, kada akcentuojamos vienos pareigos, tačiau nekreipiama dėmesio į kitas. Žmogiškojo asmens gynimo nuo prasidėjimo iki natūralios mirties menkinimas galiausiai suardo ir gamtą ir sukelia nepageidaujamas pasekmes visuomenei.

Tiesa ir meilė, kurios visa tai atskleidžia, negali būti pagamintos: jos yra priimamos kaip dovana, daro išvadą popiežius Benediktas XVI. „Galutinė jų versmė yra ne žmonija, o Dievas, kuris pats yra Tiesa ir Meilė“, ir šis principas yra svarbus tiek gyvybės kultūrai, tiek gamtosaugai, tiek ir bendrajai žmonių giminės pažangai. Toks vystymasis yra „ne paprastas žmogiškasis pasirinkimas“, bet svarbus Dievo plano elementas, kuris buvo sudarytas prieš mus ir visų mūsų pareiga yra „laisvai jį priimti“. Tai yra tikrosios pažangos kelias, kuris išsamiai analizuojamas enciklikoje „Caritas in Veritate“.

Iš viso šio aptarimo yra akivaizdu, kaip nurodo arkivyskupas D. Krepaldis italų žurnale „Tempi“ paskelbtame straipsnyje, jog pagrindinė naujojo Šventojo Tėvo dokumento tema yra „Dievo vieta pasaulyje“. Dievas yra būtinas, kad tikėjimas apvalytų protą ir meilė nuskaistintų teisingumą, kadangi „protas be tikėjimo negali būti išmintimi ir teisingumas be meilės negali būti teisingas“. Taip pat ekonomika be Dievo tėra tik gamybos ir prekybos santykiai, gamta – niekas daugiau kaip materijos sankaupa, šeima – tik kontraktas, gyvybė – tik laboratorijos produktas, meilė – tik chemija, o pažanga tėra tik dar viena augimo forma. Tokioje painiavoje žmogus blaškosi „tarp natūros ir kultūros“, kartais laikydamas save gamtos dalimi, kartais priklausančiu tik kultūrai, nesuprasdamas, jog kultūra yra „natūros“ pašaukimas, kuris negali būti įgyvendinamas savavališkai, be dieviškumo dalyvavimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija