2009 m. rugpjūčio 26 d.
Nr. 59
(1751)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvoje – prorusiškos graikų organizacijos

Gintaras Visockas

Lietuvos graikų draugijos „Patrida“
vadovė Agelina Eminova (centre)
su savo kolegėmis Tamara Blažiene,
Larisa Makmak, Vera Makmak
ir Elena Korneičiuk
Autoriaus nuotrauka

Graikų bendruomenė Lietuvoje nėra gausi. 2006-ųjų metų duomenimis, mūsų šalyje gyveno tik 176 graikų tautybės žmonės. 85 graikai gyveno Vilniuje, likusieji – kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Šiuo metu graikų Lietuvoje greičiausiai esama dar mažiau, nes emigracijos nuotaikos apėmusios visas Lietuvoje gyvenančias tautas, ne tik graikus. Šiuo metu už graikų ištekėjo kelios Lietuvos graikės, ir, žinoma, jos išvyko gyventi bei dirbti į Graikiją. Taigi kad ir kaip skaičiuotum, o graikų bendruomenė Lietuvoje – viena mažiausių. Tačiau ši aplinkybė dar nereiškia, kad Lietuva neturi problemų dėl kai kurių graikais save tituluojančių asmenų veiklos. Omenyje pirmiausiai turiu graikų bendruomenės Lietuvoje „Pontos“ pirmininką Georgios Macukatovą.

Georgios Macukatov – labai įdomi asmenybė. Lietuvoje jis yra įkūręs šešias visuomenines graikų organizacijas, kurios, be kita ko, oficialiai įsipareigojusios rūpintis graikų kultūros ir tradicijų puoselėjimu (arba įkūręs, arba vadovauja, arba yra vienas iš vadovų). Jau vien šis faktas įžvalgesniam skaitytojui turėtų kelti šypseną. Ar ne per didelė prabanga tokiai nedidelei graikų bendruomenei turėti tiek visuomeninių organizacijų? Skaičiuojant matematiškai, vienai organizacijai tenka apie 30 graikų. Tačiau šis klausimas nėra retorinis. Mat Lietuvoje veikia dar viena graikiška organizacija. Omenyje turiu Agelinos Eminovos vadovaujamą „Patridą“, kuri, oficialiais duomenimis, vienija apie 120 Lietuvoje gyvenančių graikų. Vadinasi, G. Macukatovo organizacijoms lieka dar mažiau graikų.

Tačiau tai dar ne visos nuostabą keliančios detalės. Graikijos ambasada Lietuvoje ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija vengia kalbėti apie „Pontos“ vadovą G. Macukatovą. Apie jį nekalba nei palankiai, nei priešiškai. Kalba taip, tarsi šios organizacijos nebūtų. Kiekvieną kartą oficialūs pareigūnai šių eilučių autoriui leisdavo suprasti, jog džiaugtųsi, jei internetinis portalas www.slaptai.lt ir laikraštis „XXI amžius“ pirmiausiai domėtųsi A. Eminovos organizacija. Beje, oficialūs Graikijos ir Lietuvos diplomatai ne tik pripažino A. Eminovos  vadovaujamą „Patridą“, bet ir leisdavo suprasti, jog ši organizacija užsiima graikų tradicijų ir kultūros puoselėjimu.

„Patridos“ vadovė A. Eminova, paprašyta duoti interviu, sutiko pasišnekėti ir pažadėjo į susitikimą atvesti dar keletą organizacijai priklausančių Lietuvos graikų. „Patridos“ vadovė net nepaklausė, kokiam leidiniui atstovauju ir kokius klausimus žadu pateikti. Į susitikimą ji atsinešė ir laikraščių „Patrida“, ir pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie graikų vakarones Vilniuje. Pokalbyje, be A. Eminovos, dalyvavo graikiškos muzikos ansamblio vadovė Tamara Blažienė, to ansamblio dalyvė ir „Patridos“ tarybos narė Larisa Makmak, „Patridos“ finansininkė Elena Korneičiuk ir jaunimo atstovė Vera Makmak. Pokalbio būta ilgo, konstruktyvaus. Man buvo pasakota, jog kiekvienais metais Lietuvoje gyvenantiems graikams Graikija suteikia galimybę nemokamai aplankyti savo protėvių šalį, kad ši privilegija suteikiama ne tik jaunuomenei, bet ir vyresniojo amžiaus žmonėms, pensininkams, nes Graikijoje labai gerbiami vyresnieji.

Organizacijos vadovė A. Eminova džiaugėsi, kad Graikijos ambasada Vilniuje finansiškai remia ir kitus jos organizuojamus renginius, nes finansinė Lietuvos pagalba nėra ženkli (kiekvienais metais – apie du tūkstančius litų).  

Graikijoje neseniai viešėjusi Vera Makmak pasidalijo patirtais įspūdžiais. Štai kas labiausiai įsiminė man, lietuviui. Pasirodo, graikai beveik nevartoja alkoholio, Graikijos kavinėse ir restoranuose groja išimtinai graikiška muzika (neišgirsi nei rusiškų, nei angliškų, nei prancūziškų melodijų), graikai labai gerbia savo tėvus ir senelius. Pasakodama apie savo pažintinę, poilsinę kelionę į Graikiją mergina tvirtino, jog jei Graikijoje sutiksi išgėrusį žmogų, tai žinok, kad jis – turistas, bet ne graikas. Mergina atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, jog vyresniojo žmogaus pageidavimas graikams – tarsi įsakymas.

Susitikimo metu man buvo parodytas pluoštas nuotraukų, kaip „Patrida“ su oficialiais Graikijos pareigūnais Vilniuje švenčia Graikijos nepriklausomybės dieną – kovo 25-ąją, kaip organizuoja graikų kalbos pamokas sekmadieninėje mokykloje, kaip koncertuoja oficialus jų ansamblis, grojantis išimtinai graikiškas melodijas...

Su penkiomis „Patridos“ organizacijos atstovėmis kalbėjomės ne Tautinių bendrijų namuose (TBN) sostinės Raugyklos gatvėje, o kavinėje. Mat ši organizacija iki šiol neturi savo kampo Raugyklos gatvėje. O kodėl neturi, keblu rasti logišką paaiškinimą. Pasiteisinimas, esą graikų bendruomenė Lietuvoje labai maža, todėl jai nereikia atskiro kambarėlio, neįtikinamas. Kadangi mįslingasis organizacijos „Pontos“ vadovas G. Macukatovas Tautinių bendrijų namuose kambarėlį vis dėlto turi ir, žinoma, jo „Patridai“ neužleidžia. Kodėl tokia realybė, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Vyriausybės vadovybė nesugebėjo logiškai paaiškinti.

Mįslinguoju G. Macukatovą pavadinau neatsitiktinai. Skirtingai nei „Patridos“ vadovė A. Eminova, skirtingai nei buvęs Graikijos garbės konsulas Lietuvoje Teodoras Kontogeorgos, skirtingai nei kai kurie kiti Lietuvoje dirbantys graikų tautybės verslininkai, G. Macukatovas taip ir nerado laiko susitikti su šių eilučių autoriumi. Nors, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, G. Macukatovas yra viešas asmuo ir bent jau pateikti atsakymus į raštu nusiųstus klausimus jis privalo. O keletą klausimų jam nusiuntęs esu dar liepos viduryje. Klausimai nusiųsti oficialiu „Pontos“ elektroninio pašto adresu.

Tai tik keli G. Macukatovui pateikti klausimai: ar gausi „Pontos“ bendruomenė Lietuvoje, kada ji susikūrė, kokie jos tikslai, kaip, kada, kodėl apsigyvenote Lietuvoje, kokius renginius per pastaruosius kelerius metus esate surengęs kaip „Pontos“ vadovas, kuo jie svarbūs, aktualūs, reikšmingi Lietuvai, Graikijai, kokių dotacijų Jūsų bendruomenė sulaukia iš Lietuvos, Graikijos, kokios dar valstybės remia „Pontos“… Be abejo, G. Macukatovo klausiau ir apie liūdnai pagarsėjusio graikų komunisto išsišokimą (aš jo klausiau, kaip jis vertina Vilniuje viešėjusio ESBO atstovo komunisto graiko Konstantino Alisandrakio pasisakymus, esą jokios Lietuvos komunistinės okupacijos nebuvo, esą Lietuva pataikauja fašizmui, esą visos kalbos apie komunistinio režimo aukas tėra pasaka).

Klausimą dėl graikų komunisto išsišokimo G. Macukatovui pateikiau neatsitiktinai. Negalima pamiršti aplinkybės, jog Lietuvoje gyvenantys graikai – tai daugiausiai išeiviai iš buvusių SSRS respublikų. Tai reiškia, kad toli gražu ne visi Lietuvos graikai moka laisvai kalbėti graikiškai ir lietuviškai. Lietuvos, o ir kitų šiuo metu Gruzijoje, Ukrainoje ar Kazachstane gyvenančių graikų išskirtinis bruožas yra tas, kad jie puikiai moka rusų kalbą ir kur kas prasčiau moka kalbas šalių, kuriose jie dabar gyvena. Štai kad ir Lietuvos graikų draugijos „Patrida“ pirmininkės A. Eminovos ar buvusio Graikijos garbės konsulo Lietuvoje T. Kontogeorgos pavyzdys. Apie Lietuvos graikų problemas jiems buvo lengviau diskutuoti rusiškai, bet ne lietuviškai. Kai kurie Lietuvoje gyvenantys graikai nėra tikri graikai, nes vienas iš jų tėvų  dažniausiai rusų tautybės. Taigi man nuoširdžiai buvo įdomu išsiaiškinti, kaip kai kurias Lietuvos – Rusijos priešpriešas vertina graikai, gyvenantys Lietuvoje, bet rusiškame informaciniame lauke.

Tačiau labiausiai man norėjosi su G. Macukatovu padiskutuoti apie birželio 19–25 dienomis Vilniuje surengtą festivalį, parodą ir tarptautinę konferenciją „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas: istorija ir perspektyva“. Juk G. Macukatovas viešojoje erdvėje įvardinamas kaip vienas iš pagrindinių šio renginio sumanytojų, organizatorių. Šis projektas – tai 2003, 2005 ir 2007 metų vykdytų projektų tąsa. Konferencijoje, kuri vyko Vilniaus miesto Savivaldybėje, dalyvavo per 100 žmonių. Sulaukta mokslininkų, Bizantijos istorijos ir kultūros specialistų, visuomenininkų iš 15 šalių.

Apie šį renginį nėra vėlu kalbėti ir šiandien jau vien dėl tos priežasties, kad jis bus tęsiamas Vilniuje rugsėjo 4–9 dienomis. Iš pirmo žvilgsnio kiekviena kultūrinio, pažintinio pobūdžio  konferencija – sveikintinas reiškinys. Ir vis dėlto čia esama politikos. Drįstu manyti, jog šios konferencijos labiausiai reikia ne Graikijai, Lietuvai ar Bulgarijai, o Rusijai, kuri po savo imperiniu sparnu siekia suvienyti Ukrainoje, Graikijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse gyvenančias gausias stačiatikių bendruomenes. Idėja vienytis – graži. Bet kodėl stačiatikiams reikėtų vienytis būtent pagal Maskvos nustatomas žaidimo taisykles? Jei šiandieninė Rusija nebūtų tokia agresyvi, šį klausimą gal ir galėtume pamiršti. Bet dabar esama pagrįstų įtarimų, jog Rusija vienija stačiatikius tik tam, kad galėtų daryti didesnę politinę bei ekonominę įtaką savo kaimynėms.

Apie prorusišką šios konferencijos pobūdį byloja ir rezoliucija, kuri, pasak „Pontos“ vadovo G. Macukatovo, „buvo priimta vienbalsiai“. Vienas iš rezoliucijos punktų teigia: „Konferencijos dalyviai mano, kad istoriškai būtų teisinga Sofijos katedrą (soborą) kaip kulto pastatą perduoti Konstantinopolio patriarchui Stambule (Turkija) ir stačiatikių konfesijos atstovams (Visų stačiatikių patriarchatas)“. Ką reiškia šis pageidavimas? Ogi tik tai, kad oficiali Turkijos valdžia raginama sudaryti išskirtines sąlygas Stačiatikių Bažnyčios veikimui savo šalies teritorijoje. Kas tai, jei ne didžioji politika?

Kad tokie Vilniaus konferencijos reikalavimai – politiniai, o ne kultūriniai ir ne religiniai, byloja nepaprastojo ir įgaliotojo Turkijos ambasadoriaus Lietuvoje Oguz Ozge komentaras: „Žinau, kad Vilniuje 2009 m. birželio 19–21 dienomis vyko konferencija. Apgailestaudamas turiu pabrėžti, kad Turkijai buvo metama daug išankstine nuomone grindžiamų ir nepagrįstų kaltinimų, kas visiškai nesusiję su šios konferencijos tema. Manau, kad turime pasiekti sutarimo, jog mums neverta atverti istorinių praeities sąskaitų. Tautos negali kurti gyvybingų santykių, vis iškasdamos praeityje užsilikusius istorinius įvykius. Jaučiu, kad konferencija, bandydama atgaivinti priešiškumą mano šaliai, nepasiekė jokio tikslo. Turkija neturi kitų prievolių nei atitikti narystės ES keliamus kriterijus. Turkijos ortodoksų bendruomenė neturi didesnių problemų. Turkijoje gyvenantys graikų kilmės ortodoksų tikėjimo asmenys pripažįsta Turkijos Fenero patriarchiją, kuri pagal tarptautinius susitarimus yra Turkijos institucija“.

Beje, vieną rugpjūčio šeštadienį „Žinių radijas“ transliavo net specialią laidą apie Lietuvos sostinėje surengtos konferencijos „svarbą ir reikšmę“. Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautame „Avilyje“ tąsyk kalbėjo ne tik „Pontos“ vadovas G. Macukatovas, bet ir mūsų parlamentaras Egidijus Vareikis. Deja, niekas iš laidos dalyvių apie prorusišką bizantiškosios konferencijos pobūdį net neužsiminė. Tos laidos dalyviai su „Pontos“ vadovu bendravo kaip su žymiu Bizantijos žinovu, puikiu rimtų tarptautinių seminarų organizatoriumi, dideliu Lietuvos patriotu.

Žinoma, tokia pozicija – taip pat galima. Štai nedidelė ištrauka iš G. Macukatovą liaupsinančios rekomendacijos, kurią pasirašė vienas žymus mūsų istorikas iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto: „Man asmeniškai kaip mokslininkui svarbu tai, kad G. Macukatovo organizuojami moksliniai renginiai, konferencijos, seminarai, tokių 2003–2006-aisiais buvo visas ciklas, suburia ne tik didelę dalį rimtų Rytų ir Pietryčių Europos tyrinėtojų iš Lietuvos ir iš Pietryčių ir Rytų Europos šalių, bet ir leidžia užmegzti su jais kontaktus, keistis nuomonėmis. Be mokslinės ir pažintinės reikšmės, šie renginiai atlieka ir kitą svarbią funkciją: plėtoja neformalius asmeninius ryšius su kitomis ES ar kaimyninėmis šalimis. Asmeniškai dalyvavau G. Macukatovo organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas“ 2005 m. kovo mėnesį, kuri paliko puikų įspūdį: plati dalyvių geografija, mokslinės diskusijos, gausūs naudingi ir draugiški kontaktai su kolegomis. Remdamasis asmenine patirtimi norėčiau pabrėžti, kad G. Macukatovo vadovaujama organizacija yra veikli ir konstruktyvi, todėl raginčiau skirti kiek įmanoma didesnę planuojamų lėšų dalį projektui rengti, nes neabejoju, kad jos bus prasmingai panaudotos“.

Tačiau liaudies išmintis byloja, jog kiekviena lazda turi du galus. Taigi dabar paskaitykime nedidelę ištrauką iš operatyvinio pobūdžio pažymos, kuri, redakcijos žiniomis, buvo išsiųsta kai kurioms Lietuvos valstybinėms institucijoms.

Toji  pažyma – rekomendacinio pobūdžio, tačiau visiškai kitaip apibūdina G. Macukatovą nei naivuolis istorikas iš VU. „Iš viso graikų Lietuvoje – apie šimtą, nes beveik antra tiek po Nepriklausomybės paskelbimo išvažiavo į Rusiją ir kitas NVS šalis, kai kurie – į Graikiją. Beveik visi gyvena Vilniuje, šiek tiek – Klaipėdoje. Praktiškai visi – rusakalbiai, lietuviškai moka mažuma. Kadangi dauguma jų yra atvykę ne tik iš Rusijos Krasnodaro krašto ir Krymo, bet ir iš Gruzijos ir Armėnijos, dalis jų moka gruzinų ir armėnų kalbas. Graikiškai moka vienetai. Graikų sutuoktiniai dažniausiai rusai.

Iš pradžių graikų bendruomenė buvo viena, bet paskui joje atsirado „daugiau vadų, negu narių“, ir ji pasidalino į dvi dalis. Viena – „Patridos“ draugija – buvo truputį gausesnė ir turtingesnė, nes ją palaikė Graikijos garbės konsulas Teodoras Kantogeorgosas, kuris parūpindavo paramos iš Graikijos. Kitai, mažesnei graikų bendruomenei „Pontos“ pradėjo vadovauti Georgios Macukatovas. Paskui jis įregistravo dar šešias graikų organizacijas, jų susivienijimą ir tapo pastarojo „prezidentu“. Praktiškai visi (tiek jų ir tebuvo) „Pontos“ nariai tapo vienos arba kitos macukatovinės organizacijos pirmininkais. Anksčiau jų veikla apsiribodavo vos ne išgertuvėmis nacionalinių švenčių proga, bet maždaug prieš 5–6 metus pas G. Macukatovą iš kažkur atsirado finansinių pajėgumų (šis buvęs milicininkas ar milicijos vairuotojas nepriklausomos Lietuvos laikais greičiausiai mažai kur oficialiai dirbo, nes tapo neva „profesionaliu visuomenininku“). Jis pradėjo rengti tarptautines (!) konferencijas apie Bizantijos palikimą Lietuvoje. Iš pat pradžių tos konferencijos, kuriose susirinkdavo daugiau pranešėjų negu klausytojų, įgavo aiškiai antivakarietišką, prorusišką atspalvį. Nėra abejonių, kad tarp G. Macukatovo sponsorių gali būti ir Rusijos ambasada.

G. Macukatovas – mažaraštis, nemoka rišliai kalbėti ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Su jam nepalankiais žmonėmis – grubus, netaktiškas, nemandagus, be to, gudrus demagogas. Naudodamasis lietuvių nuolankumu, kelia balsą ir lipa ant galvos tiems, nuo kurių priklauso, ar jo organizacijos gaus paramos, ir taip pasiekia norimų rezultatų. Pagal mamą – gruzinas, todėl yra ne tik jo prištampuotų graikų organizacijų susivienijimo „prezidentas“, bet ir Valerijaus Gelašvilio vadovaujamos gruzinų organizacijos narys. Norėdamas juodinti pastarąjį Lietuvos gruzino vardu, įvairiausiais būdais prisiviliojo daugumą iš Lietuvos gruzinų draugijos „Iberija“, kurią dar Atgimimo laikais buvo įsteigusi šviesaus atminimo Dali Gogišvili-Juodišienė (neiškentusi tokios tautiečių išdavystės – nusižudė), narių. Tada draugijos vardu pradėjo skelbti pareiškimus prieš Saakašvilį. (Neprisijungę prie jo gruzinai susibūrė į kitą organizaciją.)

Pas V. Gelašvilį organizacijoje buvo ne tik G. Macukatovas, bet ir Lenočka Lolišvili. Sovietiniais laikais KGB specialiai ruošdavo visokius keistuolius žmonėms kvailinti.

Šiokios tokios informacijos graikiška tema galima rasti ir Lietuvos spaudoje. „Lietuvos graikų bendruomenei savas taisykles nusprendė primesti vienas jos narių G. M., kilęs iš pusiau gruziniškos, pusiau graikiškos šeimos. Šis valdingo būdo Gariūnų prekybininkas pasišovė pats vadovauti „Pontos“ (…). Viena aktyviausių bendruomenės „Patrida“ veikėjų Agelina Eminova „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kad „Pontos“ vadovo postą G. M. užėmė tiesiog pavogęs organizacijos antspaudą ir steigimo dokumentus. „Mes buvome naivūs žmonės ir nenorėjome kreiptis į teismą ar kitaip apsijuokti lietuvių akyse, – kalbėjo A. Eminova. – Todėl paprasčiausia mums pasirodė tiesiog sukurti naują „Patridos“ organizaciją (…) Manoma, kad sukurdamas ištisą graikų organizacijų sąjungą Lietuvoje G. M. mėgino Graikijos ir kitų valstybių vadovybėms pasirodyti kaip solidus daugelio organizacijų įgaliotas atstovas, gebantis koordinuoti materialinę paramą Lietuvos graikų bendruomenei (…). Solidžios federacijos vardas turėjo pridengti ir tikrąją sindikato paskirtį – „naujųjų graikų“ apgyvendinimą Graikijoje. Pasak kai kurių Lietuvos graikų, G. M. organizacijoje kaukaziečių yra kelis kartus daugiau nei graikų. G. M. su kitomis graikų bendruomenėmis Lietuvoje ima bendrauti tik prireikus spręsti iš užsienio gautos paramos dalybų klausimus. Pernai vykusiame visuotiniame Lietuvos graikų sąskrydyje, nepaisydamas kvietimų, jis atsisakė dalyvauti (…). Graikija tapo nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstančių nusikaltėlių prieglobsčiu. Pavyzdžiui, nuo kalėjimo Lietuvoje mėgino išsisukti ūmai graiku tapęs Igoris Temkidis – 10 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas vienas „Vilniaus brigados“ vadeivų Igoris Tiomkinas, pravarde Timocha (…). Vadovavimo „Pontos“ bendruomenei siekusiam G. M. masinės „naujųjų graikų“ migracijos operacijoje teko svarbus vaidmuo. Jis tapo kito policijai gerai žinomo „Vilniaus brigados“ autoriteto patikėtiniu. Įtariama, kad būtent per šių asmenų vadovaujamą sindikatą Graikijoje prieglobstį rado ne vienas į nusikalstamą veiklą Lietuvoje įtrauktas asmuo“. Šios eilutės – iš Aido Petrošiaus rašinio „Lietuvos graikams teko seklių pareigos“ („Lietuvos žinios“).

Tas straipsnis paskelbtas 2001 metų balandžio 30 dieną. Šiandien – 2009-ųjų pabaiga. Per pastaruosius aštuonerius metus įtartinasis G. M. nė nebuvo pastatytas į deramą vietą, bet, kaip rodo oficialiai rengiamų pompastiškų konferencijų gausa, įgavo dar didesnio solidumo bei įtakos. Belieka tik stebėtis, kaip sumaniai ir klastingai Rusija sugeba įgyvendinti savo tikslus net NATO ir ES aljansams priklausančiose valstybėse.

* * *

„XXI amžius“ kviečia atsiliepti visus, kurie turi svarbios informacijos apie „Pontos“ vadovą G. Macukatovą. Įdomu, ką šis žmogus veikė lemtingomis Lietuvai dienomis? Na kad ir 1990-ųjų kovo mėnesį, kai buvo skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės aktas, 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai sovietų tankai šturmavo Lietuvos TV bokštą ir kitus svarbius mūsų objektus, ar 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį, kai reakcingosios jėgos Maskvoje pabandė organizuoti karinį perversmą...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija