2009 m. rugpjūčio 28 d.
Nr. 60
(1752)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius rūpinasi pašaukimų ugdymu

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI visada mielai
bendrauja su jaunaisiais kunigais

Susitikimas su seminarijos bendruomene

Prasidedančios studijos pasaulio kunigų seminarijose šiemet bus ypatingos, kadangi šiuo metu Bažnyčioje celebruojami Kunigų metai įvairiais renginiais bus paminėti klierikų ir jų dėstytojų bendruomenėse. Popiežius Benediktas XVI kasmet susitinka su Romos seminarijų studentais, o šiais mokslo metais dėl minėtos priežasties tie susitikimai bus išskirtinai džiugūs, šventiški ir pamokantys. Paskutinis toks Šventojo Tėvo susitikimas su Popiežiškosios prancūzų seminarijos studentais ir dėstytojais įvyko birželio pradžioje, likus vos porai savaičių iki Kunigų metų paskelbimo. Popiežiškąją prancūzų seminariją Romoje 1853 metais įkūrė Šventosios Dvasios kongregacijos vienuoliai ir iki šiol jai vadovavo. Tačiau dėl pašaukimų stygiaus – dėl to kenčia ir kitos Europos vienuolijos bei pati kunigystė – Šventosios Dvasios tėvai jau nebepajėgia vadovauti šiai mokslo institucijai ir todėl seminarijos globą perėmė Prancūzijos vyskupų konferencija. Kaip tik tokia priklausomybė ir lėmė susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI, dalyvaujant Prancūzijos episkopato vadovui Paryžiaus arkivyskupui kardinolui Andrė Ventrua.

Buvo prisiminta, kad per daugiau nei pusantro šimto metų Romos prancūzų seminarijoje tarnystei pasirengė beveik 5 tūkstančiai seminaristų ir jaunų kunigų. Dešimtys jų vėliau buvo konsekruoti vyskupais ir vadovavo didžiausioms katalikiškos Europos šalių diecezijoms. Pažymėtina, kad šioje seminarijoje mokosi ne vien prancūzai, bet ir kitų tautų atstovai, taip pat ne vien katalikai, bet ir stačiatikiai. Popiežiškąją prancūzų seminariją yra baigęs ir dabartinis Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Baltramiejus I.

Kunigų rengimo misijos atsakingumas

Dėkodamas Šventosios Dvasios kongregacijai ir priminęs šlovingą seminarijos istoriją, popiežius Benediktas XVI savo kalboje susitelkė į šiandienos kunigų rengimo aktualijas. Jis pabrėžė, kad kunigų rengimo misija yra labai atsakingas darbas, kadangi būsimųjų sielovadininkų pastoracinei globai yra patikimi patys Dievo tautos nariai, kuriuos Kristus išgelbėjo paaukodamas savo gyvybę. „Seminaristai visada turi prisiminti, kad jeigu Bažnyčia iš jų daug reikalauja, tai todėl, kad jų globoje bus „tie, kuriuos Kristus atpirko tokia aukšta kaina“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis priminė būsimiesiems kunigams būtinas išsiugdyti savybes: žmogiškąją brandą, dvasingumą, apaštalinį uolumą, intelektualinį tvirtumą. Kaip tik į šias savo dėstytojų ir auklėtojų savybes seminaristai turi atkreipti dėmesį, kad galėtų tuo liudijimu naudotis ir jį perimti. Taigi, būsimųjų kunigų formacija skatina reikliai vertinti ir jų ugdytojus bei dvasinius vadovus, iš kurių imamas pavyzdys.

„Tokia jau mūsų gyvenimo ir mūsų tikėjimo tvarka, kad mes dažniausiai galime duoti kitiems tik tai, ką prieš tai priėmėme iš Dievo per Jo įsteigtą bažnytinį ir žmogiškąjį tarpininkavimą, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. – Todėl tie, kurie yra paskirti mokyti ir ugdyti, turi visada prisiminti, kad viltį, kurią jie neša kitiems, pirmiausia yra įpareigoti suteikti patiems sau“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad Kunigų metais sielovadininkų ugdytojai, kaip ir visa Bažnyčia, stengtųsi giliau išanalizuoti kunigiškąjį tapatumą, kaip malonės ir gailestingumo slėpinį.

Savo kalboje Popiežiškosios prancūzų seminarijos bendruomenei Benediktas XVI pacitavo žodžius, kuriuos yra sakęs žymus Prancūzijos Bažnyčios hierarchas kardinolas Emanuelis Suharas (1874–1949), vadovavęs Paryžiaus arkivyskupijai sudėtingu Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu: „Kunigo amžinasis paradoksas – jis savyje talpina priešingybes, stengdamasis sutaikyti ištikimybę Dievui su ištikimybe žmogui. Jis atrodo neturtingas ir bejėgis... Neturi nei politinės galios, nei finansinių priemonių, nei ginkluotų pajėgų, kurias kiti naudoja žemės užkariavimui. Jo stiprybė glūdi nusiginklavime ir gebėjime daryti visus dalykus Tame, kuris suteikia jam šią stiprybę“.

Popiežius kalbos pabaigoje taip pat priminė jo pirmtako Pauliaus VI palinkėjimus per 1968 metų susitikimą su Romos prancūzų seminarijos bendruomene: seminaristai turi gerai susipažinti su Bažnyčios istorija, kad gerai suvoktų jos visuotinumą ir jos išgyvenamą vienybę su apaštalo Petro įpėdiniu ir kad meilė Bažnyčiai visam laikui įsišaknytų jų širdyse. Šventasis Tėvas, be abejonės, nurodė ir Kunigų metų svarbiausią figūrą – prancūzą Arso kleboną šv. Joną Vianėjų. Reikia tikėtis, kad turėdami tokį puikų pavyzdį jaunieji Prancūzijos krikščionys, kurie trokšta turėti naudingą ir vaisingą gyvenimą, kad tarnautų Dievo meilei, atsilieps į dvasinį pašaukimą, nurodė popiežius Benediktas XVI.

Pašaukimų aktualijos Europoje

Pašaukimų sielovada, be abejonės, yra viena svarbiausių šių Kunigų metų temų, kadangi tai ypač aktualu Europai ir visam sekuliarizuotam Vakarų pasauliui. Senojo žemyno ganytojų atstovai ją jau nagrinėjo netrukus po Kunigų metų atidarymo, susirinkę Romoje į kongresą tema „Pašaukimo Evangelija jauniems žmonėms Europos kultūroje: Dievo Žodis, kuris šaukia ir siunčia“. Liepos 2–5 dienomis metinį susitikimą surengė Europos vyskupų konferencijų tarybos Pašaukimų tarnyba, kuriai vadovauja Gniezno (Lenkija) augziliaras vyskupas Voicechas Polakas. Dalyvavo beveik šimtas delegatų, atstovavusių 22 nacionalinėms vyskupų konferencijoms ir Šventojo Sosto atstovai, įskaitant Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektą kardinolą Zenoną Grocholevskį.

Liepos 4 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs kongreso dalyvius popiežius Benediktas XVI patvirtino jų nagrinėtos temos svarbą Kunigų metams, kaip ir būtinumą stiprinti nacionalinių dvasinių pašaukimų ugdymo centrų veiklą. Savo pranešime „Pašaukimų Evangelijos sėjėjai“ sutelkęs dėmesį į palyginimą, Jėzaus atpasakotą ir paaiškintą Šv. Luko evangelijoje (Lk 8, 5-9), Šventasis Tėvas sakė, jog būtina „rasti gerą dirvą“ pašaukimams ir nenusivilti dėl galimų „sausrų“ bei Dievo Žodžio sėklą nustelbiančią „erškėčių“. Šios dirvos įvaizdžiu gali būti realus ir problemų kupinas šiandienis šeimos gyvenimas ir jaunų žmonių širdys, dažnai susipainiojusios ir praradusios orientaciją“, tačiau gebančios atsinaujinti su „neįsivaizduojama dosnumo galia“.

Tos širdys yra lyg žiedo pumpurai, pasirengę atsiskleisti Jėzaus meilei – visiškai atsidavusios bei sekančios paskui. Yra svarbu, kad jauni žmonės, atradę Dievo Žodžio didįjį turtą, pajustų jo tikrumą, pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Pagaliau reikia žinoti, kad pašaukimo sėklą žmogiškojoje širdyje gali sudaiginti tik pats Viešpats. Tačiau sielovadininkų ir dvasinių vadovų uždavinys yra „gausus ir dosnus Dievo Žodžio sėjimas“, galimų kandidatų skatinimas, globa ir švietimas. Tik tada ta dieviškosios Apvaizdos slėpiningos dovanos mažoji sėkla subrandina savyje nepaprastą jėgą kunigystei.

Liudyti vilties kelią

Popiežius Benediktas XVI priminė dar vieną Jėzaus pateiktą palyginimą apie dvasinį daigą, pateiktą šv. Jono evangelijoje, kuris taip pat aktualus pašaukimų sielovadoje: „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Čia ryšys tarp sėklos mirties ir gausių vaisių pirmiausia atskleidžia paties Viešpaties misiją, kuris atpirko žmoniją savąja Kryžiaus mirtimi. Tačiau, pasak Šventojo Tėvo, ta pati logika siekiant pašaukimų gausos tinka Bažnyčios sielovadoje. „Ir Kristus, ir kunigas bei pašaukimų ugdytojas turi būti „kviečio grūdas“, kuris aukoja save, kad įgyvendintų Dievo valią“. Pirmiausia tai reiškia pavyzdingą asmeninį gyvenimą, kupiną kuklumo ir nepasidavimą išoriniam triukšmui ir bruzdesiui, populiarumo siekiui, „kuris šiandien dažnai tampa gyvenimo kriterijumi ir netgi tikslu“, aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis apgailestaudamas pripažino, kad tokia paviršutiniška šiandienos „kultūra“ suvilioja daugelį jaunų žmonių, tačiau pašaukimų ugdytojai turi būti pirmiausia „pasitikėjimo ir vilties sėjėjai“.

Dabartiniu metu, kada jaunimas patiria egzistencijos prasmės stoką, kada dažnai girdimuose žmonių žodžiuose nejaučiama ateities perspektyvų, prasminga sielovadinė veikla gali atnešti didžiąsias permainas, efektingai parodyti „vilties kelią į gyvenimo pilnatvę“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Kaip pavyzdį jis nurodė apaštalą šv. Paulių, kurio jubiliejiniai metai neseniai baigti švęsti Bažnyčioje: „Kristaus laimėtas šv. Paulius įkvėpė ir išugdė daugybę pašaukimų, tą galima aiškiai matyti iš sveikinimų, perduotų jo laiškuose“.

Dabar minimais Kunigų metais Bažnyčia pateikia šventojo Arso klebono pavyzdį, kuris buvo tikras „švyturys“ daugelio savo gyvenamojo laikotarpio žmonių dvasinėje kelionėje. Kaip tik šv. Jonas Vianėjus pasižymėjo tuo kiekvienam sielovadininkui reikalingu paprastumu ir nuolankumu, pastebėjo Dievo gerumą kasdieninėse situacijose. „Jis gali būti tikru mokytoju paguodos ir pašaukimų skatinimo tarnystėje“, – sakė Popiežius. Ragindamas, kad Kunigų metai taptų svarbia proga pašaukimų sielovados atnaujinimui, jis nurodė šiuos pagrindinius tarnystės bruožus: paprastas ir kartu patikimas liudijimas, bendruomeniška veikla pagal vietinės Bažnyčios organizacines nuorodas, kasdienė sielovada klausant ir vadovaujant Šventajai Dvasiai, jaunimo orientavimas Dievo ir tikrosios laimės paieškai ir tiesos, kuri viena gali suteikti vidinę laisvę, skleidimas.

Sektinų pavyzdžių paskatos

Komentuodamas šias popiežiaus Benedikto XVI nuorodas Europos pašaukimų tarnybos vadovas vyskupas V. Polokas interviu Italijos katalikų žinių agentūrai SIR sakė, jog ugdytojai turi atsiduoti šiam darbui, kad išpildytų dangiškojo Tėvo valią. O tai reiškia „buvimą labiau autentiškais, labiau krikščioniškais ir įsitikinimais savuoju pašaukimu, kuris skatinamas kituose“. Anot vyskupo V. Polako ypač svarbus Šventojo Tėvo paraginimas „sėti tikėjimą ir viltį“, nes Kristaus meilė žmogui iki mirties ant kryžiaus yra ta didžioji viltis, kurią turime perduoti kitiems. Tai ypač svarbu dabartinio, dažnai labai susipainiojusio jaunimo atžvilgiu.

Reikšmingos popiežiaus Benedikto XVI pastabos dėl pastaraisiais metais iškeltų sielovadinio ir apaštališkojo darbo pavyzdžių: šv. Pauliaus, kuris yra „drąsaus skelbimo bet kurioje situacijoje simbolis“, ir šv. Jono Vianėjaus – „tobulo kunigiškos tapatumo modelio“. Tai tinka visose geografinėse platumose, kultūrinėse ir socialinėse aplinkybėse, kurios ir pačioje Europoje gali skirtis. Žinoma, reikia atsižvelgti į naujuosius iššūkius, į vadinamąją pastarųjų metų antropologinę revoliuciją, apie kurią kalbėjo daugelis kongreso dalyvių.

Taip pat žadinant „snaudžiančius“ pašaukimus, kaip teigė vienas pranešėjas, reikia vadovautis misijų nuostata, nes pašaukimų skatinimas eina kartu su sekuliarizuotos Europos naująja evangelizacija. Pašaukimų sielovadoje yra svarbi drąsa, nuolatinė savišvieta ir tapatus liudijimas, ir šie bruožai turi tarpusavyje sietis ir vienas kitą palaikyti. Vyskupas V. Polakas išreiškė įsitikinimą, kad Romos kongresas su biblijinėmis, sociologinėmis bei pastoracinėmis įžvalgomis taps svarbiu etapu dvasinių pašaukimų skatinimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija