| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Poligrafijos nauda ir grožis Benjaminas ŽULYS
Prieš dešimtį metų nepaprastas muziejus ėmė veikti Kauno kolegijos pirmuose rūmuose Pramonės prospekte. Tai poligrafijos muziejus savita laikraščių, žurnalų, knygų leidinių istorijos šventovė. Neatsitiktinai prie muziejaus durų kabo užrašas: Tyliau. Čia knygos kalba. Jo įkūrėjas ir vadovas, aistringas bibliofilas šios kolegijos dėstytojas Ričardas Venckus. Muziejus tai lyg auditorija ar kabinetas, skaitykla ar laboratorija. Šeimininkui tai nėra svarbu, jam svarbiausia parodyti lankytojams poligrafijos esmę, jos naudą ir grožį. Senos, nutrintais viršeliais knygos, kitame patalpos gale dėžutės su iš metalo lietomis raidėmis literomis. Dabartinėse spaustuvėse tokių neišvysi. Ant kelių stalų irgi gausu įdomių eksponatų. O ant vienos sienos paveikslas su XVI amžiaus Vakarų Europos spaustuvės vaizdu. Muziejaus įdomiausias eksponatas linotipas, iš pirmo žvilgsnio griozdiška mašina su klaviatūra ir kitomis gudrybėmis, tekstų rinkimo įranga. R.Venckus parodo ir kitas šios mašinos detales, kurios dažnam lankytojui mažai ką sako: magazino kanalas, matrica, rinktuvas, ženklo atvaizdas, pleištas, liejimo aparatas, spyna, grankė. Prie tokio linotipo pulto Ričardas praleido 15 metų, jis mintinai žinojo kiekvieną raidelę, kablelį, taškelį. Kiekvieną darbo dieną jis surinkdavo maždaug po 100 000 ženklų. O per tuos 15 metų? Kiek per tą laikotarpį išvirta švino katilų Muziejuje surinkta ir daugiau spaustuvėse naudotos įrangos, daiktų, kuriuos dovanojo Aušros, Spindulio, Kaišiadorių Adomo Jakšto spaustuvės. Tobulėjant technologijoms daug prietaisų buvo nurašyta, o R. Venckus juos surinko ir eksponuoja muziejuje. Be kita ko, šis muziejus yra ir svarbi mokymo priemonė leidybą bei poligrafiją studijuojantiems vaikinams ir merginoms. Tokiu būdu jie susipažįsta su savo būsimos profesijos istorija, gali palyginti senąsias bei dabartines darbo sąlygas, mokosi gerbti savo pirmtakus. Naujos technologijos vis labiau užgožia pasaulį, sako muziejaus vadovas. Bet pažanga neįmanoma be jos pagrindo mūsų istorijos. Džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su ištikimais savo darbui spaustuvininkais, kuriuos gerai pažinojau, tai paskatino ta tema parašyti keletą literatūrinių etiudų. Manau, kad šie pasakojimai dabartiniam jaunimui padės suvokti darbo specifiką, supažindins su žmonėmis, palikusiais svarų įnašą poligrafijos istorijoje Jonu Štrimu, Ričardu Markovu, Romualdu Šiaučiuliu, Antanu Sekmoku ir kitais. Jiems irgi užteko vietos muziejaus ekspozicijoje. Atsiliepimų knygoje parašyta daug gražių žodžių apie jo vadovo, talkininkų, bendraminčių pastangas, puoselėjant poligrafijos tradicijas, jos atmintį. Štai prieš kurį laiką apsilankęs poetas Justinas Marcinkevičius įrašė: Ačiū už entuziazmą, už išmintį ir pastangas saugant mūsų spaudos pradmenis. Lenkiuosi žmonėms, sukūrusiems muziejų, sutelkusiems eksponatus. Savo darbo veiklą, dar visai jaunuolis, Ričardas pradėjo tuometinėje V. Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvėje darbininku, vėliau išmoko linotipininko specialybės. Dirbdamas baigė vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus universitete įgijo žurnalisto profesiją, o prieš 15 metų pasuko į pedagogikos barus čia, dabartinėje Kauno kolegijoje. Entuziazmo Ričardas turi apsčiai. Savo asmeninėje bibliotekoje jis yra surinkęs apie 8000 knygų bei brošiūrų, apie 2000 prieškario Lietuvos atvirukų, išleistų įvairiomis progomis. Kažin ar dar kas Kaune turi sukaupęs tokių gausių kolekcijų. Maža to, Lietuvos vardo tūkstantmečio proga jis surinko apie 1000 įvairių rašytojų, poetų autografų. Tarp gausybės kitų ant savo išleistų knygų pasirašė Antanas Venclova, Vytautas Landsbergis, Bernardas Brazdžionis, Ričardas Mikutavičius, Justinas Marcinkevičius ir kiti. Ričardas turi dar daug užmojų: jis nori muziejų papildyti naujais eksponatais, jį praplėsti, be to, toliau dirba pedagoginį darbą. Kaunas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |