2009 m. rugsėjo 4 d.
Nr. 62
(1754)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kūręs blaivystės sąjūdį

Juozas KančYS (1927-2009)

Rugpjūčio 26 dieną netekome Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio kūrėjo, ilgamečio pirmininko, paskutiniuoju metu garbės pirmininko Juozo Kančio.

J. Kančys gimė 1927 m. sausio 2 dieną Seimeniškių kaime (Miroslavo parapija, Alytaus apskritis) ūkininkų Marijos ir Igno Kančių šeimoje. Buvo vyriausias vaikas, po jo gimė dar trys sesutės. Baigęs Obelijos pradinę mokyklą mokėsi Alytaus gimnazijoje. 1944 metais panoro išeiti pas partizanus, tačiau mokytojo atkalbėtas gabus jaunikaitis tęsė mokslus legaliai. Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno politechnikos institutą, statybos inžinerijos specialybę. Baigęs mokslą  dirbo gamyboje, dalyvavo statant muzikos mokyklą, Statybininkų rūmus, gyvenamuosius namus. Vėliau dirbo Pramprojekte, vadovavo sudegusios Buivydžių Šv. Jurgio (Vilniaus r.) bažnyčios atstatymo darbams.

Nors Juozas partizanu ir netapo, bet patriotiškoje šeimoje ir aplinkoje brendusio žmogaus širdyje visą laiką ruseno laisvės troškimas, įkūnytas puoselėjant blaivybės idėjas. Juozo iniciatyva pirmasis renginys be jokio alkoholio įvyko 1973 metais gimtajame kaime, minint tėvo Igno Kančio 75-erių metų jubiliejų. Susirinkę žmonės mokėjo įdomiai ir prasmingai švęsti be jokių svaigalų. Brendo sumanymas blaivybės idėjas skleisti visuomenėje – tuo tikslu buvo telkiami bendraminčiai, rengiamasi negirdėtai sovietmečiu blaivystės misijai. 1981-ųjų birželio pradžioje įkuriamas statybininkų blaivystės klubas, pasivadinęs „Sąjūdžio“ vardu. J. Kančys išrenkamas pirmininku. Rugsėjo dvyliktąją „Orgtechstatybos“ salėje įvyko didelis renginys: gėlių ir bealkoholinių gėrimų paroda, kuklios vaišės, šokiai. Kažkas padainavo kupletus apie brandaus socializmo laimėjimus. Beje, visa blaivininkų veikla turėjo aiškų rezistencinį pobūdį, neleido užsnūsti tautinei sąmonei, skatino būti ištikimiems etninėms tradicijoms, nepasiduoti rusifikavimui. Valdiškos įstaigos blaivininkų neįsileisdavo. Vasarą priglausdavo gamta, žiemą tekdavo samdytis šeimyninių pobūvių saloną. Partiniai bosai ėmėsi represijų: J. Kančį pervedė į žemesnes pareigas, sumažino atlyginimą, o 1988 metų žiemą „Vakarinėse naujienose“ pasirodė šmeižikiškas straipsnis apie jį. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera – buvo išreklamuota klubo veikla, pradėjo plaukti nauji prašymai priimti į klubą.

Dar keletas mėnesių ir pradėjo gausti Atgimimo varpai. Dar neveikiančioje, bet jau tikintiesiems grąžintoje Vilniaus Arkikatedroje įvyko Blaivystės sąjūdžio konferencija, organizacija pasivadino Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžiu. „Ar apsvaigę galėsime kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, – klausė tada organizacijos pirmininkas J. Kančys. Atsakymas buvo ne žodžiai, bet darbai. Vasario 16-osios proga paskelbti penki „N“ (negaminti, nepardavinėti, nepirkti, nevaišinti, negerti), Vilniaus Arkikatedroje budintys blaivininkai surinko per penkis tūkstančius pasižadėjimų negerti trumpesnį ar ilgesnį laiką, 1989-ieji buvo paskelbti Blaivybės metais, gegužės mėnuo – ypatingo blaivumo mėnesiu. Tada prie Vilniaus parduotuvių nusitęsusių eilių ne kartą sustodavo automobilis su stogeliu, kurio užrašas skelbė Vydūno išmintį: „Blaivi tauta – laisva tauta“. Eilėse stovėję turėjo progos išgirsti magnetofono įrašą, kuris skelbė, kad kiekviena išgerta alkoholio taurelė bloškia mus nuo Atgimimo atgal į stingulio metus, atgal į nelaisvę. Birželio pradžioje Vilniaus kalnų parke įvyko antialkoholinis mitingas, po jo tūkstančių žmonių akivaizdoje buvo išpilami svaiginamieji gėrimai. Nuo gegužės mėnesio pradėtas leisti laikraštis „Blaivioji Lietuva“. Lietuvos periodikoje pasirodė devyniolikos šviesuolių (vyskupo Antano Vaičiaus, akademiko Algimanto Marcinkevičiaus, profesorių Juozo Pikčilingio, Vytauto Sirvydo ir kt.) „Laiškas tautai ir visiems Lietuvos žmonėms“.

Nepritrūko J. Kančiui darbo ir per atkurtos nepriklausomybės metus. Mokyklose buvo steigiamos valančiukų kuopelės, jauniesiems blaivininkams organizuojamos vasaros stovyklos, sąskrydžiai, o visuomenei – antialkoholinės konferencijos ir kiti renginiai.

Reiškiame užuojautą šeimai ir artimiesiems, o organizacijai palinkėsime velionio pamėgtais Vinco Kudirkos perfrazuotais žodžiais: kai lūžta ąžuolas, jo vietoje tesiranda keli ąžuolai.

Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio vardu
dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija