2009 m. rugsėjo 4 d.
Nr. 62
(1754)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuviški lietuviškų rinkimų ypatumai

Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų centro VILMORUS
direktorius Vladas Gaidys

Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro VILMORUS direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Man ne itin aiškios Dalios Grybauskaitės populiarumo priežastys. Ši politikė lengvai laimėjo šalies Prezidento rinkimus. Kas turėjo lemiamos įtakos šių rinkimų rezultatams?

Dalios Grybauskaitės populiarumo fenomenas išties egzistuoja. Net tarptautiniu mastu. Visi, net užsienio ekspertai, politologai, pastebėjo, jog Lietuvos padangėje D. Grybauskaitė švystelėjo kaip ryški kometa. Tokie atvejai nėra dažni demokratinėse Europos Sąjungos šalyse. Nerasčiau vienareikšmio atsakymo, kodėl taip atsitiko. Išskirčiau penketą parametrų, kurie, mano manymu, turėjo arba bent jau galėjo turėti įtakos. Pirma, balotiruodamasi į prezidento postą D. Grybauskaitė jau buvo užtektinai žinoma ir populiari. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad ji ėjo eurokomisarės finansams pareigas, o šios pareigos, esant ekonominei krizei, itin svarbios. O lietuvių nuomonė apie ES struktūras daugiau palanki, nei negatyvi. Gal dabar, atėjus ekonominiam sunkmečiui, lietuvių pasitikėjimas ES kiek ir smuktelėjo, bet vis tiek išliko užtektinai aukštas. Dar visai neseniai Lietuva buvo viena iš labiausiai proeuropietiškų valstybių. Antra, D. Grybauskaitė sudarė įvaizdį, kad ji yra nepriklausoma kandidatė, nesusijusi nė su vienu Lietuvos klanu. Ar taip yra iš tikrųjų, šiuo atveju ne taip svarbu. Svarbiausia, kad ji sugebėjo įtikinti rinkėjus, kad ji nėra įsivėlusi į tas intrigas, kurios pastaruosius ketverius metus drasko Lietuvą. Trečia, ji palieka valingo, kieto, nepalenkiamo, ryžtingo, nepaperkamo žmogaus įvaizdį. Rinkėjams atrodė, kad ji turi savo nuomonę ir ją gins bet kokiomis sąlygomis. Beje, vienos taisyklės, kaip tapti populiariam, – nėra. Iš pradžių Rusijoje buvo itin populiarus Borisas Jelcinas, vėliau – Vladimiras Putinas. O juk šie politikai – antipodai. Kaip ir, sakykim, Algirdas Brazauskas su Valdu Adamkumi. Jie simbolizuoja skirtingas pažiūras, bet, nepaisant šios aplinkybės, Lietuvoje buvo labai gerbiami ir mylimi didžiosios rinkėjų dalies. Ketvirta, rinkėjams patiko, kai D. Grybauskaitė rinkimų kampanijos metu pabrėždavo pragmatiškos užsienio politikos įgyvendinimo būtinumą. Penkta, jos kalba buvo lengvai suprantama rinkėjams. Atkreipkite dėmesį, kaip kalba D. Grybauskaitė – trumpais, aiškiais, paprastais sakiniais, be jokių tarptautinių įmantrybių bei filosofinių samprotavimų „galėtų būti ir vienaip, ir antraip“.

Žinoma, Prezidento rinkimus laimėti padėjo ir kitų kandidatų... blankumas. Tiksliau tariant, D. Grybauskaitė neturėjo ryškių konkurentų bei oponentų.

Kokio būta fono neseniai praėjusiems prezidento rinkimams Lietuvoje? Tas fonas buvo palankus D. Grybauskaitei?

Ekonominės krizės metu rinkėjams labiausiai ir reikėjo griežto finansininko, ir ypač ne vietinio, o iš ES struktūrų. Aš neprisimenu, kad rinkimų kampanijos metu D. Grybauskaitė būtų žadėjusi ekonominęę gerovę. Atvirkščiai: ji visur ir visada sakė, kad padėtis sudėtinga ir gali dar pablogėti. Ji nešvaistė populistinių pažadų, elgėsi antipopulistiškai. Ši bendravimo maniera ekonominio sunkmečio įbaugintiems žmonėms labiausiai ir patiko.

Ar žiniasklaida padėjo D. Grybauskaitei laimėti Prezidento rinkimus?

Nepasakyčiau, kad žiniasklaida būtų liaupsinusi kandidatę, bet žiniasklaidos dėmesys D. Grybauskaitės asmeniui buvo akivaizdus. Įtampa „dalyvaus rinkimuose ar ne“ sumaniai išlaikyta iki paskutinės minutės. O kai D. Grybauskaitė nusprendė siekti posto, žiniasklaida noriai kvietėsi ją į visas savo laidas, žurnalistai bėgo pas ją. Kitaip tariant, ji žiniasklaidos nepapirkinėjo. Susidarė tokia situacija, kad ji gal net labiau buvo reikalinga žiniasklaidai nei žiniasklaida jai. Nes D. Grybauskaitės dalyvavimas laidose keldavo tų laidų reitingus. Televizijoms, radijams, laikraščiams buvo naudinga kalbinti kandidatę į prezidentus, nes po D. Grybauskaitės pasirodymų pakildavo tų leidinių reitingai, tiražai.

Kodėl į Seimą taip lengvai ir gausiai pateko Arūnas Valinskas su savo grupe? Koks statistinis Lietuvos pilietis balsavo už šį šoumeną?

Lietuvoje nuo pat 2000-ųjų įsitvirtino dėsnis – protestuoti prieš visus politikoje jau pabuvusias partijas. Lietuvos žmonėms reikalinga nauja protesto partija – nesisteminė protesto partija. Prisiminkime: iš pradžių šią nišą užėmė Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“, vėliau – Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Per šiuos rinkimus reikėjo naujų protesto idėjų. Šią erdvę nesunkiai okupavo A. Valinskas su savo marga publika. Balsuodami už A. Valinską rinkėjai siekė nubausti valdžios senbuvius – socdemus ir konservatorius. Rinkėjai tikėjosi, jog A. Valinskas, kuris anksčiau įkąsdavo ir vieniems, ir kitiems, ir šį kartą imsis kandžiotojo – opozicionieriaus vaidmens. Be kita ko, rinkėjai jau seniai įsitikinę, jog Seimas daro viską ne taip, kaip reikėtų, ir visiškai nesilaiko duotų pažadų. Todėl balsuodami už A. Valinską rinkėjai manė, jog jei negalima nieko pakeisti, tai gal galima bent jau skaniai pasijuokti. Rinkėjai mąstė, jog tuo tradicinėms partijoms sukurs nemažų nemalonumų bei nepatogumų. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad kai kam A. Valinskas buvo panašus į tikrą eruditą, nes jis žaidime „Šeši nuliai – milijonas“ žinodavo atsakymus į pačius painiausius klausimus.

Padėtis ypač pasikeitė praėjusių metų gruodį, kai tapo aišku, jog Lietuva apimta ekonominės depresijos. Tada tapo nebejuokinga, o graudu. O ir A. Valinskas nepuolė kandžiotis – netikėtai jis tapo valdžios atstovu.

Mano žiniomis, už A.Valinską balsavo vidutinio amžiaus, vidutinio išsilavinimo, vidutinių finansinių pajėgumų rinkėjai, gyvenantys vidutinio dydžio miestuose. Žodžiu, A.Valinską išrinko būtent ta visuomenės dalis, kuriai apibūdinti labiausiai tinka žodis „vidutinis“ – nei labai išsilavinę, nei labai kvaili, nei labai turtingi, nei skurdžiai, ne pensininkai, bet ir ne studentai, ne provincija, bet ir ne didmiesčiai.

Koks žiniasklaidos vaidmuo? Ar žiniasklaida buvo palanki šoumenui?

Dabar nelabai susigaudysi, kada rinkimų kampanijos prasideda, o kada baigiasi. Šiuo atveju sakyčiau taip: A. Valinskas rinkimų metu buvo ne žiniasklaidos prašalietis, o jos atstovas, dalis. Jis ir jo šalininkai apie dešimt metų nepasitraukia iš TV ekranų, todėl jiems buvo labai lengva prisistatyti rinkėjams. Rinkėjai juos įsidėmėję jau seniai. Kalbėti apie kažkokį specialų žiniasklaidos projektą čia netinka, nes tokio projekto nebuvo. Be to, valinskininkai per žiniasklaidos priemones nepasakojo apie savo ekonomines vizijas ir apskritai nepapasakojo nieko rimto – jie tiesiog dar sykį pasirodė kaip populiarūs asmenys.

Gal galite paaiškinti, kodėl į Seimą nepateko Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, atstovavęs Pilietinės demokratijos partijai? Juk šis politikas buvo aktyvus VSD skandalo metu, tarsi ir labai principingas. Maža to, jis išleido knygą apie VSD užkulisius, apie jo veiklą Seime net buvo sukurtas dokumentinis filmas. Man, besidominčiam politika, atrodė, kad bent jau A. Matulevičius iš PDP į Seimą tikrai pateks.

Sutinku, kad tai, ką jis darė, kaip kovojo, kaip priešinosi negerovėms, – pagirtina, įspūdinga, sveikintina. Kovotojo savybėmis jis pasižymėjo visą laiką, ne tik VSD skandalo dienomis. Rinkėjams patinka aštrūs politikai. Aštrumas – savybė, patraukli rinkimų debatų metu. O kodėl visas šias savybes turėjęs A. Matulevičius nepateko į Seimą – man būtų sunku atsakyti. Šiuo klausimu VILMORUS nėra atlikusi specialių apklausų. Tad gal ir klystu, tačiau čia įžvelgiu labai paviršutinišką, neesminę priežastį – šiam politikui galbūt nepasisekė tik dėl to, kad jis per daug greitai kalba. Vienas pasako 10 žodžių, o A. Matulevičius greitakalbe išpyškina 30. Ir statistinis rinkėjas nesuspėja įsiminti, suprasti. Tai, ką pasako A. Matulevičius, lieka nesuvirškinta. Žodžiu, čia forma ir turinys nesutampa.

Štai jo brolio Vytauto Matulevičiaus kalbėjimo maniera – kur kas geresnė. Jis kalba lėtai, dramatiškai, įtikinamai. Maždaug prieš 10 metų VILMORUS atliko apklausą, beje, ji niekur nepaskelbta, kurioje respondentų buvo prašoma išvardinti geriausius Lietuvos žurnalistus. Toje apklausoje V. Matulevičius be konkurencijos laimėjo pirmąją vietą – jam pirmenybę suteikė net 22 proc. apklausos dalyvių. Antroje vietoje būta Rimvydo Valatkos (11 proc.).

Galėčiau pateikti dar vieną detalę. XX amžiuje Amerikos prezidentais tapdavo būtent tie kandidatai, kurie būdavo bent šiek tiek aukštesni už savo konkurentus. Ši smulkmena – svarbi. Bet ar ji gali turėti lemiamos reikšmės, tikrai bijočiau tvirtinti. Ir vis dėlto tose šalyse, kuriose yra itin didelė politikų pasiūla, kur itin daug partijų, net ir tokios smulkmenos gali turėti didelės reikšmės.

Kodėl į Seimą nepatenka Socialdemokratų sąjungos pirmininkas Arvydas Akstinavičius? Ar jį užgožia kur kas galingesnė Socialdemokratų partija, ar kad jie neturi milijonų, kuriuos galėtų investuoti į rinkimų kampaniją, neturi žiniasklaidos paramos? O gal jo idėjos rinkėjams pasirodė neįdomios?

Nepamirškime, kad Lietuvoje – politikų perteklius. Taigi konkurencija yra nuožmi, rinkimus laimi tik labai ryškios idėjos ir labai ryškūs žmonės. A. Akstinavičių, kaip partijos atstovą, prisimenu. O jau apie antrąjį jo vadovaujamos partijos asmenį nesu girdėjęs. Ta partija nėra gerai žinoma. Aš nežinau nei jos politinių, nei ekonominių nuostatų. Nežinau todėl, kad per mažai domiuosi politika, ar nežinau dėl to, kad ta partija labai jau neryški?

Ar patektų į Seimą partijos vadovas A. Akstinavičius, jei jis turėtų milijoną litų ir jį investuotų į savo rinkimų kampaniją?

Rinkimams pinigų reikia daug. Pinigai reikalingi ne tik žiniasklaidos reikmėms. Jie gyvybiškai reikalingi ir partinei infrastruktūrai išlaikyti. Jei visiškai nėra pinigų, tai išties labai sunku konkuruoti su parlamentinėmis partijomis, kurios gauna lėšų iš biudžeto. Bet pinigai – nepakankama sąlyga. Kitas turėdamas ir dešimt milijonų pralaimės, nes nėra iškalbus, išvaizdus, be charizmos. Kandidatas į valdžią, be pinigų, dar privalo turėti ir tokių savybių, kurios jam padėtų sudominti žiniasklaidą. Čia puikiausias Viktoro Uspaskicho pavyzdys. Jį noriai kviesdavosi į laidas, nors žurnalistų ir jo pozicija dažnai skirdavosi. Bet vis tiek kviesdavosi pašnekėti V. Uspaskichą, nes jis turėjo tų savybių, kurios pritraukia žiūrovų, skaitytojų ir kelia laidų bei leidinių reitingus. Aš esu asmeniškai teiravęsis laidų vedėjų, kodėl jie kviečiasi Viktorą. Žurnalistai man atvirai sakydavo, kad tokiu būdu jie pakelia savo laidų ar straipsnių populiarumą. Beje, statistika byloja, kad politikas tuo populiaresnis, kuo jo veidas dažniau šmėžuoja TV ekranuose.

Kas ateityje bus su konservatorių partija? Kodėl jie tapo lyderiais paskutinių rinkimų metu? Ar rinkėjams nusibodo socdemai? Ar konservatoriai metė į žiniasklaidą daug pinigų? Kas labiausiai gali pakenkti konservatorių populiarumui artimesnėje ir tolimesnėje perspektyvoje?

Viena vertus, prieš rinkimus jie buvo opozicijoje, todėl jiems buvo lengviau juos laimėti. Antra vertus, jie turi stabilią rinkėjų armiją, kurios jiems pavydi visos kitos partijos. Trečia priežastis, ir ta priežastis, mano supratimu, labai svarbi – Dalios Grybauskaitės palankumas konservatoriams. Visą laiką D. Grybauskaitė tarsi netyčia demonstruodavo, jog jai priimtinos konservatorių idėjos, sprendimai, nuostatos. Ji dažnai kritikuodavo tuometinį socdemų premjerą Gediminą Kirkilą, o konservatorių – ne. Ir todėl atrodė, jog tarp D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus – daugiau panašumų, nei skirtumų. Net po tos dramatiškos mokesčių nakties gruodyje, pavyzdžiui, A.Valinsko populiarumo reitingai tragiškai krito žemyn, o premjero A. Kubiliaus – ne. Čia, be abejo, įtakos turėjo ir D. Grybauskaitės nuostatos, esą konservatoriai, nepaisant kai kurių klaidų, eina teisinga kryptimi. Nėra labai ryšku, kad D. Grybauskaitė palaikytų Tėvynės sąjungą, bet tas palaikymas – jaučiamas.

Štai nedidelis prisiminimas iš dešimties metų praeities. Prisiminkime istoriją su „Williams“. Tuometinis premjeras Rolandas Paksas nepasirašė sutarties, ir jis iškart tapo labai populiariu politiku. Per vieną TV parodomas siužetas, kaip R. Paksas eina koridoriumi, kur kabo liberalų partijos plakatas. Šis sutapimas – atsitiktinis, nes R. Paksas su liberalais nekūrė jokių koalicijų. Bet iškart liberalų reitingai staiga šoktelėjo aukštyn net keliais punktais.

Ar žiniasklaida padėjo konservatoriams laimėti rinkimus? O gal atvirkščiai – trukdė?

Kai kalbama apie žiniasklaidos vaidmenį, aš nuolat pabrėžiu, kad žurnalistai yra labai įtakingi brėždami vektorius, apie ką visuomenei reikėtų mąstyti konkrečiu momentu. Būtent žiniasklaida visuomenei primeta nuostatas, apie ką būtina mąstyti. Pavyzdžiui, apie Uspaskichą ar Paksą. Bet bent jau lietuvių žiniasklaida per silpna nurodyti, kaip visuomenei reikėtų vertinti tą ar kitą politiką. Juk kad ir kiek kritikuotas V. Uspaskichas ar R. Paksas, o vis tiek jie šiandien sėdi Briuselyje. Kritikuoti irgi reikia mokėti. Žinoma, dar labai svarbu, kaip laikosi tas, kurį kritikuoja.

Kokią ateitį prognozuotumėte konservatoriams? Išsilaikys valdžioje ar ilgainiui susikompromituos?

Tėvynės sąjungos reitingai tiesiogiai priklauso nuo ekonominės padėties. Jei mūsų ekonomika stiprės, tai kils ir A. Kubiliaus bei jo šalininkų reitingai. Bet čia dar labai svarbus ir Prezidentės vaidmuo. Jei Daukanto aikštės šeimininkė juos rems, konservatorių reitingai neturėtų labai smukti. Žodžiu, šiuo atveju labai svarbu, kaip Tėvynės sąjungai seksis bendradarbiauti su Prezidente.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija