|
Apie dugno reikšmę
Praėjusią savaitę Lietuvoje lankęsis Europos Komisijos (EK) pirmininko pavaduotojas Giunteris Ferhoigenas sakė, kad Lietuvos planai įsivesti eurą 2015 metais yra realūs. Tai esą priklauso nuo biudžeto deficito mažinimo. G. Ferhoigeno nuomonę, reikia manyti, suformavo su juo susitikę premjeras Andrius Kubilius ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Premjeras prieš keletą mėnesių yra pareiškęs, kad Lietuva eurą įsives 20112012 metais, o prezidentė neseniai pareiškė, kad eurą būtų įmanoma įsivesti 20132015 metais. Dar daugiau, pusantros paros Lietuvoje lankęsis G. Ferhoigenas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje jau matyti ekonomikos atsigavimo požymių, o mūsų šalyje vykdomą ekonomikos skatinimo planą įvertino kaip labai gerą ir optimistinį. Tokį ekonomikos kilimą kaip tik prieš porą dienų buvo pastebėjęs ir premjeras A. Kubilius. Tad nebus didelė klaida pasakyti, kad už verslą ir pramonę atsakingas G. Ferhoigenas kartojo Lietuvos premjero žodžius, jog Lietuvoje vykdoma politika remia mažas ir vidutines verslo įmones, mažina biurokratiją ir skatina verslumą. Tokia gera Ferhoigeno nuomonė apie Lietuvos pasiekimus susidarė apsilankius keliose išpuoštose įstaigose, gaunančiose ES fondų paramą ir susitikus su rinktiniais verslininkais prie vargstančių verslininkų premjeras svečio neprileido. G. Ferhoigenas taip pat kartojo Lietuvos vadovų politinę nuostatą, kad Lietuva gali būti tiltas tarp Europos Sąjungos ir kaimyninių šalių Rytuose, ypač Rusijos ir Baltarusijos, taip pritardamas ir net paskatindamas prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyvą.
Taigi paskutinę vietą pagal ekonomikos būklę, t. y. jos kritimą iki dugno, kuris per pirmąjį pusmetį viršijo net 22 proc., visoje Europos Sąjungoje galima vertinti netgi labai teigiamai, dėl to Lietuvai pavydi net jos kaimynai (praėjusią savaitę A. Kubiliaus pasakyti žodžiai). Premjeras ir garbiajam svečiui išaiškino, kad Lietuvai labai tinka ne tik drastiškas rekordinis ekonomikos kritimas (nors premjeras tikina, kad antikrizinės priemonės ekonomikos kritimą labai sumažino, kitokiu atveju kritimas neva būtų žymiai didesnis siekęs gal sunkiai suvokiamą 40 proc. lygį), bet ir neslūgstanti emigracija (dėl didėjančio nedarbo) yra didelis šalies privalumas, kurio tikriausiai, premjero logika sekant, pavydi mums kaimynai. Betgi smunkantys ekonomikos rodikliai aiškiai nurodo į jau kylančias ar ateityje kilsiančias socialines problemas. Faktas, kad prastėjant ekonominei situacijai, mažėjant atlyginimams, vėl padidės emigracijos mastai. Tik kažkodėl neskaičiuojama, kokią žalą verslui ir finansinei valstybės būklei atnešė ir dar rengiasi atnešti mokesčių didinimo politika. Juk smaugiamas verslas, kad ir ką sakytų politikai (persikvalifikavę į buhalterius ir mokesčių rinkėjus), neduos laukiamų pajamų, nes paprasčiausiai nebus iš ko duoti, subankrutavus iki dugno. Dabar ekonomika stabilizuojasi, bet tikrai ne dėl kokių nors ryžtingų valdžios veiksmų visos sugalvotos priemonės (popieriuje) po pusmečio, kai buvo pradėtas dusinti verslas, nieko nedavė. Kas lemia klaidas nepatyrimas ar tiesiog neišmanymas? Nejaugi manoma, kad bankrutuojanti, mokesčiais smaugiama įmonė laisvai atiduos savo pinigų likučius, kurių trūksta minimalioms darbuotojų algoms sumokėti? Dar daugiau. Paaiškėjo (ir pats A. Kubilius pripažino), kad statistika rodo, jog privačiame sektoriuje atlyginimai šiais metais gerokai sumažėjo, o štai valstybiniame sektoriuje algos net ūgtelėjo. Negana to, kitais metais Vyriausybė neplanuoja mažinti valdininkų skaičiaus, jų algoms numatomas biudžetas toks pats, kaip ir šiemet. Vadinasi, vieši pareiškimai apie tai, kad valstybė mažins išlaidas ir pradės nuo savęs, buvo tik propagandiniai šūkiai. Štai nieko neauginančio ir nieko nepjaunančio Lietuvos banko vadai pasiskiria sau keleto dešimčių tūkstančių atlyginimus (vidutinis beveik tūkstančio darbuotojų mėnesinis atlyginimas siekia net 5000 litų) atrodo, kad krizė šį banką aplenkė. O ir Užsienio reikalų ministerijos vadų krizė nejaudina visi diplomatai, kurių dauguma yra atėję iš komunistinių ir kagėbistinių sluoksnių, gauna kompensacijas už sunkų darbą užsienyje. Be to, URM per dvidešimtmetį pristeigė visokiausių atstovybių ir ambasadų valstybėse, kurios Lietuvos interesams nėra svarbios, o ambasadose atsirasdavo vis daugiau reikalingų žmonių juk reikėdavo įdarbinti darbo netekusius komunistus ir kagėbistus (o ypač kai kurių valstybių žvalgyboms reikalingus kadrus). Savo išlaidas nelabai skaičiuoja ir pati Finansų ministerija. Štai neseniai paaiškėjo, kad vienas jos padalinys net per krizę nuomojasi patalpas prestižiniame verslo centre, kur kvadratinio metro nuomos kaina siekia kelias dešimtis litų.
Aišku, premjerui A. Kubiliui sunku aprėpti daugybę klausimų. Matyt, rūpesčiai jį taip prislėgė, kad kartais atrodo, jog visą iniciatyvą, kaip toliau tvarkyti valstybės ekonominį gyvenimą, premjeras palengva perleidžia prezidentei. O ji, būdama finansų specialistė, irgi laikosi nuomonės, kad dugną jau pasiekėme. Praėjusią savaitę viešame laiške piliečiams premjeras A. Kubilius paskelbė, kad Lietuva nėra tokiame giliame dugne, kaip visi kalba. Pasak premjero, mūsų šalies ekonomika nukrito nei daug, nei mažai tiek pat, kiek ir kitų, ekonomiškai stipresnių šalių. Esą ekonominiai rodikliai tokie bauginantys todėl, kad pastaraisiais metais Lietuvos ekonomika augo itin sparčiai. Tačiau politologai ir ekonomistai sako, kad skaičiai yra viena, o reali padėtis visai kas kita. Be to, keista, kad anksčiau premjeras visus gąsdinęs, jog yra blogai ir bus dar blogiau, dabar atvirkščiai tikina, kad viskas nėra taip blogai. Aišku, dėl padėties blogėjimo kalta ankstesnė valdžia, bet labai jau retai premjeras tą prisimena dabar jis netgi labiau linkęs to nepastebėti: neva viskas gerai arba labai gerai. O iš tikrųjų pagal nedarbo lygį ir kai kuriuos kitus parametrus mes nusmukome ne į 2006, bet, kaip sako kai kurie ekonomistai, anksčiau pritarę premjero priemonėms, o į 2003 metų lygį. Juk ar daugelis mūsų turime naujutėlaičius vakarietiškus automobilius? Nors jų turime jau apie vieną milijoną, bet daugumą jų tiktų greičiau į muziejų, nei naudojimui ar garsiesiems mokesčiams už transporto priemones. O ir atgauti prarastas pozicijas eksporto rinkoje bus labai sunku.
Kas šioje politinėje raizgalynėje susimąsto apie tautines vertybes, kas prisimena beveik dešimt metų trukusio partizaninio karo didvyrius? Pavyzdžiui, šešis partizanus brolius Vasiliauskus, kurie tik labai siaurame rate buvo paminėti jų gimtojoje Luokėje? Arba kas prisimena septynis partizanus Popieras iš Dzūkijos, kurių motina, netekusi sūnų ir sunaikinus tėviškę, mirė iš sielvarto? Kas nepriklausomoje Lietuvoje prisimena brolius Lukšas, kurių tėvas išprotėjo matydamas patriotų kančias? O kaip prisimenami tūkstančiai ir šimtai tūkstančių Lietuvos partizanų, politinių kalinių, tremtinių likimai? Nebent jiems skirtoms dienoms...
Dabar iškilmingai, pompastiškai perlaidojami didikai Radvilos. Išties jų nuopelnai didžiuliai jau vien todėl, kad jų plati giminė davė tris vyskupus ir net vieną kardinolą. Tačiau ir vėl nebuvo leista atlikti religines apeigas (esą dėl dviejų tarpusavyje susipykusių evangelikų reformatų srovių), nedalyvavo net katalikų kardinolas, lyg nuspėdamas, kad religinės krikščioniškos apeigos taps nereikalingos, nes tai smulkmenėlė, kaip sakė premjeras.
© 2009 XXI amžius
|