Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvos nepriklausomybės siekė ne vien lietuviai

Atgimimo pradžioje veikusios tautinių bendrijų asociacijos koordinatorius Vladimiras Gražulis Autoriaus nuotrauka

Neseniai „XXI amžiuje“  buvo paskelbtas straipsnis „Lietuvoje – prorusiškos graikų organizacijos“ pasakojantis apie negausios graikiškos organizacijos „Pontos“ vadovo Georgios Macukatovo elgesį. Šiandien tęsiame publikacijų ciklą panašia tema. Mūsų svečias – tautinių mažumų reikalus nuo Atgimimo pradžios kuravęs Vladimiras GRAŽULIS. Jį kalbina „XXI amžiaus“ korespondentas Gintaras VISOCKAS.

Du dešimtmečiai prabėgo nuo tų dienų, kai susikūrė Sąjūdis. Šiandien daug kas pamiršta, primiršta. Tačiau tikrai vertėtų retkarčiais prisiminti, kas vyko 1988–2002 metais. Tiksliau sakant, mums reikia nuolat prisiminti, kas tomis dienomis buvo su mumis, o kas tik apsimetė esąs mūsiškis.

Pritariu „XXI amžiaus“ pastangoms atgaivinti kai kurias anų įsimintinų įvykių detales. Juolab kad šiandien kai kas bando iškraipyti istoriją, pasisavindamas kitų nuopelnus, bandydamas pasirodyti esąs gražesnis.

Kada tapote Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) nariu?

Į Sąjūdžio veiklą įsijungiau nuo pat jo įsikūrimo Mokslų Akademijos salėje. Neprabėgus nė keliems mėnesiams po LPS susikūrimo man buvo pasiūlyta užsiimti tautinių mažumų reikalais.

Kuruoti tautinių bendrijų reikalus Jums patikėta todėl, kad esate ne lietuvis?

Man sunku priskirti save kokiai nors tautybei. Kai manęs klausia, prie kurių save priskiriu, juokaudamas atsakau, jog prie visų. O jei rimtai, tai mano tėvelis yra lietuvis, kilęs iš Gervėčių, o motina – rusė iš Smolensko, turinti ir žydiško kraujo. Ši aplinkybė man kaip tik ir padeda geriau suvokti Lietuvoje veikiančių tautinių bendrijų lūkesčius, viltis ir galbūt nuoskaudas.

Koks Lietuvos kitataučių vaidmuo ginant bei įtvirtinant Kovo 11-osios akto idėjas?

Be abejo, didelis, svarbus, reikšmingas. Bendrauti su susikūrusiomis ar besikuriančiomis tautinėmis bendrijomis pradėjau iš karto, vos tik ėmė veikti LPS. Jei neklystu, bendrijų tuo metu jau būta gal net šešių – rusų, žydų, lenkų, totorių... Netrukus prisijungė azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, vokiečiai... Prie mūsų būrėsi net labai negausių tautinių bendrijų atstovai. Taigi dar 1988-aisiais mes, tautinių bendrijų atstovai, pradėjome nuolatos rengti bendrus posėdžius ir tartis, koks privalėtų būti mūsų požiūris į tuomet Kremliui adresuojamus Sąjūdžio reikalavimus. Galiu pasidžiaugti, jog tarp mūsų nebuvo sakančių, kad jiems su Sąjūdžiu nepakeliui. Tautinių bendrijų atstovai, su kuriais bendravau, palaikė ir Sąjūdžio politiką, ir Lietuvos idėją tapti nepriklausoma, laisva šalimi. Toks vieningumas ir susiklausymas leido mums įkurti tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją. Man teko derinti bendrus šios asociacijos ir Sąjūdžio sprendimus – akcijas, renginius, pareiškimus. Žodžiu, tapau oficialiu asociacijos koordinatoriumi. Asociacija specialiai atsisakė pirmininko pareigybės, kad niekas iš tautinių mažumų nesijaustų įžeistas. Tokia nuostata pasiteisino. Juolab kad ir mano asmeninis požiūris buvo būtent toks: galioja tik tie sprendimai, kurie vieningai priimami. Sovietmečiu ragavau disidento duonos, jau tada buvau nepaklusnus, todėl nemėgstu nei pats nurodinėti, nei tada, kai man nurodinėja. Laikiausi nuostatos, jog sprendimus privalome priimti tik bendru sutarimu, o ne pirmininkui paliepus.

Kremlius ir tada, ir, deja, dabar visais įmanomais būdais bando  sukiršinti lietuvius su kitomis tautomis. Bet Atgimimo pradžioje tos pastangos buvo ypač pastebimos, agresyvios ir pavojingos. Juk Lietuva dar neturėjo nei NATO, nei ES paramos. Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės niekas dar nebuvo pripažinęs. Ir nebuvo aišku, kada pripažins.

Žinoma, protinga, įžvalgi politika tautinių mažumų atžvilgiu Lietuvai buvo labai svarbi. Mūsų asociacija būtent ir siekė, kad Lietuvoje nebūtų jokių tarpnacionalinių kivirčų, riaušių, nesusipratimų. Prie asociacijos netrukus prisijungė dar daugiau tautinių bendrijų, ir organizacijos branduolį sudarė apie dvylika tautinių bendrijų.

Negaliu nepabrėžti, jog mūsų veikla tuomet tikrai buvo gyvybiškai svarbi. Kremlius nuolat tvirtino, jog Lietuvoje gyvenantys rusai, lenkai, žydai ir kai kurios kitos gausios tautinės mažumos nepritaria Lietuvos nepriklausomybės idėjoms. Mano vadovaujama asociacija tvirtino, jog šitaip sakydamas Kremlius begėdiškai meluoja. Asociacija visur tvirtino, jog taip toliau gyventi negalima. Sąjūdžio vadovybė mums niekad nieko neįsakinėjo, mūsų asociacija buvo savarankiška. Bet mes niekada neslėpėme, jog pritariame būtent Sąjūdžiui, o ne, sakykim, tuometiniam „Jedinstvos“ judėjimui. Mūsų asociacija suvaidino itin reikšmingą vaidmenį. Kremliui mes labai aiškiai pasakėme: Lietuvoje gyvenantys rusai, baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai ir kitos tautos remia Lietuvos nepriklausomybės siekius, ir tuometinės SSRS vadovai nebegalėdavo manipuliuoti neva nepatenkintų kitataučių jausmais, kalbėdami apie padėtį Lietuvoje.

Lietuva neturi pamiršti, jog nepriklausomybę 1988–1992 metais rėmė ir dauguma Lietuvos kitataučių, ne tik lietuviai. Be kita ko, kai kurie kitataučiai, sakykim, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, tais laikais rimtai rizikavo. Maskva bet kada galėjo Lietuvos nepriklausomybę palaikančius rusus ar baltarusius apkaltinti išdavyste. Ir kaltino. Mes juk rašėme prolietuviškus atsišaukimus į laikraščius, aš pats vežiau Michailui Gorbačiovui mūsų asociacijos vienbalsiai pasirašytą memorandumą, mes rengėme daugiatūkstantinius mitingus, kurių metu vieningai rėmėme Sąjūdį. Štai kad ir po įspūdingojo Baltijos kelio surengimo tuometinis SSRS Komunistų partijos Centro Komitetas priėmė nutarimą apie neva Baltijos šalyse veikiančią nedidelę nacionalistinę grupuotę, organizavusią gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Pasak Kremliaus propagandistų, dauguma Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų „nepalaiko nacionalistinių išsišokimų“. Kaip atsaką tokioms nesąmonėms mūsų asociacija Vilniaus Kalnų parke surengė daugiatūkstantinį mitingą, palaikantį Lietuvos siekius. Dauguma mitingo dalyvių buvo ne lietuvių tautybės, bet pritarė nepriklausomybės siekiams. Sutikite, užimti tokią poziciją anais laikais reikėjo drąsos, nes tada dar niekas nežinojo, kuo baigsis pertvarka – ar reformomis, ar pralietu krauju. Taigi Lietuvos tautinių mažumų indėlis į pergalę taip pat didelis. Gaila, kad šiandien tautinių mažumų vaidmuo palaikant Kovo 11-osios dvasią ne visuomet akcentuojamas, ne visuomet išryškinimas. Kad ir per Baltijos kelio 20-mečio minėjimą.

Tačiau tikriausiai ne visi šiandien tautinėms bendrijoms priklausantys Lietuvos piliečiai pelnytai didžiuojasi, gynę nepriklausomybės idėjas 1988–1992-aisiais. Štai kad ir itin negausios Lietuvos graikų draugijos „Pontos“ vadovo Georgios Macukatovo elgesys. Teko girdėti, jog kaulydamas lėšų iš valstybinių instuitucijų G. Macukatovas šiandien dažnai priekaištauja Lietuvos valstybei, esą už nepriklausomybės idėjų palaikymą lemtingomis dienomis ji deramai neatsidėkojo savo tautinėms mažumoms. 

Šis klausimas svarbus. Su G. Macukatovu susipažinome prieš ketverius ar penkerius metus, kai buvau išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės tautinių reikalų komisijos pirmininku. Iki tol G. Macukatovo nebuvau akyse regėjęs: jo neprisimenu nei pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, jis nedalyvavo nei mano vadovautoje asociacijoje, jo parašo nėra nei po rezoliucijomis, adresuotomis tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Man keistos G. Macukatovo pretenzijos priskirti save prie pirmųjų sąjūdiečių. Jo tarp mūsų nebuvo. Šiuos mano žodžius, manau, patvirtins ir tuometiniai baltarusių, azerbaidžaniečių, totorių, kai kurių kitų bendruomenių atstovai. Kur buvo ir ką veikė „Pontos“ vadovas 1988–1992-aisiais – nežinau. Tačiau kai po kruvinos Sausio 13-osios nakties rašėme piktą pareiškimą Kremliaus vadovybei, jo mūsų gretose tikrai nebuvo. Galų gale pavartykite anų dienų laikraščius – yra Ado Jakubausko, Mahiro Gamzajevo, Artūro Plokšto, Dalios Gogišvili, Artiomo Inozemcovo parašai. O G. Macukatovo parašo nėra, nors jis tada gyveno Lietuvoje. Susiraskime mūsų kreipimąsi į sovietų karius. Žydų, rusų, baltarusių, totorių, azerbaidžaniečių, estų, ukrainiečių, vokiečių tautinių bendrijų atstovų parašai yra, o graikams atstovaujančio G. Macukatovo parašo nėra. Prieš susitikdamas su jumis atidžiai www.slaptai.lt išklausiau ir „XXI amžiuje“ perskaičiau publikaciją „Lietuvoje – prorusiškos graikų organizacijos“. Galiu tik padėkoti: tie klausimai, kuriuos jūs keliate dėl, pavyzdžiui, G. Macukatovo praeities, verti rimtos analizės. Galima tik paspėlioti, ką 1988–1992-aisiais veikė šis žmogus. Geriausiu atveju pasyviai žiūrėjo, kuo baigsis Kremliaus ir Vilniaus dvikova. 

Ar tiesa, kad „Pontos“ vadovas, šiandien reikalaudamas išskirtinio dėmesio jo personai ir jo vadovaujamai organizacijai, dažnai elgiasi įžūliai, nemandagiai, egoistiškai?

Su „Pontos“ vadovu susipažinau per pirmąjį ar antrąjį prie sostinės savivaldybės įkurtos visuomeninės komisijos posėdį ir iš karto jį įsidėmėjau. Į akis krito jo agresyvus noras išsiskirti. Jo pasisakymus buvo galima šitaip suvokti: „Aš dirbu, todėl man reikia vos ne pirmininko pareigų“. Net ir po tokių kategoriškų pareiškimų jam nepavyko tapti pirmininku, bet jis tapo mano pavaduotoju.

Ką reiškia Jūsų pasakymas „agresyvus“?

Be abejo, G. Macukatovas kumščiais nemojavo, tačiau savo tikslų siekė itin atkakliai. Pasak „Pontos“ vadovo, komisijai privalo vadovauti tie, kurie dirba. Apie bendrus reikalus jis mažai kalbėjo. Jam svarbiausia buvo pramušti kuo didesnę finansinę paramą savo organizacijai. Jo visos mintys sukosi tik apie „Pontos“. O kad be jos dar esama ir kitų organizacijų – ir gausesnių už graikiškas, ir tokių, kurių vadovai, pavyzdžiui, azerbaidžaniečių lyderis M. Gamzajevas su Lietuva koja kojon žengia nuo pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų, – jam buvo nė motais. Todėl jo elgesys dažnai buvo ne tik egoistiškas, bet ir destruktyvus. Galima pamanyti, kad tik „Pontos“ dirba, o visos kitos tautinės bendrijos ne. Esama tautinių mažumų lyderių, kurie kur kas daugiau nuveikė nei jis, tačiau, elgdamiesi kukliai ir santūriai, jie lieka „Pontos“ vadovo užgožti. Tokia laikysena iš principo neteisinga. Iš visų atstovų, pretenduojančių į valstybės paramą, G. Macukatovas aktyviausiai pasireikšdavo tik tada, kai buvo kalbama apie pinigus. G. Macukatovas šiandien tikrai aktyvus, bet tik tada, kai ieškoma asmeninės naudos. Įtariu, kad G. Macukatovas sako netiesą, kai Lietuvos valstybinėms institucijoms giriasi rėmęs šalies valstybingumą nuo pat Atgimimo pradžios. Jo vaidmuo atstatant Lietuvos nepriklausomybę lygus nuliui. Duok Dieve, kad tai nebūtų su minuso ženklu.

Nejaugi negalima sutramdyti vieno žmogaus?

Mano charakteris irgi nėra švelnus, aš irgi nemoku nusileisti, ypač tada, kai matau neteisybę. Tarp manęs ir G. Macukatovo ne kartą buvo aštrių pokalbių. Aš nepritariau jo pozicijai reikalauti iš šiandieninės Lietuvos valdžios daugiau lėšų. Be abejo, mums, tautinėms bendrijoms, finansų labai reikia. Bet aš už tai, kad paramos būtų reikalaujama sveiko proto ribose. O G. Macukatovas savų interesų mandagiai siekti nemoka. Jis nemoka reikalauti santūriai, neįžeisdamas oponento, nepajėgia atsižvelgti į kitų bendrijų poreikius. Ten, kur šiandien pasirodo „Pontos“ vadovas, dažniausiai prasideda destrukcija. Kai kurios tautinės bendrijos pasitraukė iš įvairių komisijų vien dėl to, kad nuolat buvo įveliami į diskusijas ne dėl bendrų, bet dėl „Pontos“ reikalų.

Redakcijos prierašas. „XXI amžiaus“ redakcija turi surinkusi ir daugiau duomenų apie „Pontos“ vadovą Georgios Macukatovą. Juos skelbsime artimiausiuose numeriuose.

© 2009 „XXI amžius“