2009 m. rugsėjo 9 d.
Nr. 63
(1755)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Nepriklausomybė prasidėjo Palangoje

Laimutė GALKAUSKIENĖ,

režisūros magistrė

Scena iš dramos
„Vytautas pas kryžiuočius“
Arūno MĖČIAUS nuotrauka

Lietuva atšventė pirmojo viešo lietuviško vaidinimo šimtas dešimtąsias metines. Tarp Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Baltijos kelio dvidešimtmečio šis reikšmingas jubiliejus pasimetė, nublanko. Klaipėdos universitetas prieš dešimt metų Medvėgalio teatrų suvažiavimu (1999) garsiai paminėjo šimtmečio jubiliejų, ir šias, 110-ąsias metines, pažymėjo deramai.

Universiteto teatras paskelbė Maironio dramos „Vytautas pas kryžiuočius“ pastatymo projektą. Į kultūrinio darbo kvietimą atsiliepė viso miesto inteligentija. Vaidinti atėjo žinomi ir patyrę aktoriai – Nijolė Narijauskaitė, Gediminas Pranckūnas, Aleksandras Šimanskis, jaunimas – Eglė Šantaraitė, Jūratė Barauskaitė, Arnoldas Eisimantas, Nerijus Uldukis, teatro fakulteto absolventai – Egidijus Kupčiūnas, Algis Galkauskas, Augustinas Šutkus, Aldona Drukteinytė, gimnazistai – Ugnė ir Ieva Reikalaitės, Gabija Šutkutė, Martynas Šalčius, Ignas Vaitkus bei senovinių kovų klubo nariai Ramūnas Janušas ir Vytautas Pašinskas.

Klaipėdos universiteto teatras, vadovaujamas docento, menotyros daktaro, teatrologo, režisieriaus ir pedagogo Petro Bielskio, parengė daugybę studentų, išleido daug knygų ir pastatė įvairiuose teatruose dešimtis spektaklių. P. Bielskio sukurti spektakliai (Vydūno „Ne sau žmonės“, K. Inčiūros „Vincas Kudirka“, „Elegija Jonui Biliūnui“, Justino Marcinkevičiaus „Ikaras“, „Daukantas“, Juozo Marcinkevičiaus „Ėjo Kristus...“, „Didysis Motiejus Valančius“) žavi įtaigumu, žaismingumu, pirmapradiškumu arba liaudiškumu.

Premjerinio spektaklio, įvykusio rugpjūčio 15 dieną Šilalės kultūros centre, metu jo režisierius kalbėjo, kad Palangos vaidinimas yra Baltijos kelio prototipas, nes carizmui represavus Palangos vaidinimo dalyvius jų vaidintą „Ameriką pirtyje“ iš naujo kūrė visi Lietuvos kaimai ir miesteliai, taip paremdami palangiškius ir pareikšdami vieningą lietuvybės idėją: „Mes esame lietuviai, turime savo kalbą, norime ja viešai kalbėti, turėti savo nepriklausomą valstybę... Visų nepasodinsite“. Tai savotiškas kultūros referendumas, nepaklusnumo ir vienybės pareiškimo forma.

Antra premjera įvyko rugpjūčio 21 dieną žiūrovų perpildytoje Klaipėdos Piliavietės arenoje. Pristatydamas spektaklį režisierius akcentavo pamirštą Vinco Kudirkos įnašą į mūsų teatro raidą. Būtent V. Kudirka pirmas iškėlė lietuviško teatro idėją, surado ir išpopuliarino Keturakio pozityvistinę komediją.

Pagaliau rugpjūčio 24 dieną – trečioji premjera Palangos Anapilio vilos scenoje. Režisierius ir čia prabilo apie „Amerikos pirtyje“ aktualumą. Iki šiol visuose raštuose aiškinama, kad komedija išjuokia prasigėrusį ūkininką Bekampį. Pati pavardė sako, kad ūkininkas yra priklausomas, neturi savo kampo. Bet kas gi valdo jo kampus? Tai vertelgos (Faibčikas) neleidžia išbristi jam iš skolų, kompromituoja ir neleidžia susirasti turtingo žento, atsitiesti. V. Kudirkos pozityvizmas reikalavo, kad meno kūriniai apgintų skriaudžiamą žmogų, padėtų susivokti pasaulyje. Mokėdami tik trečdalį kainos už litrą pieno, o du trečdalius pasiimdami sau dabartiniai vertelgos vėl kartoja anų metų „faibčikizmą“. Ekonominė priklausomybė, turto užgrobimas, pažeminimas, įnamio statusas savo namuose, neleidžia išsikapstyti iš skurdo.

Bet kodėl Klaipėdos universiteto teatras pirmo lietuviško vaidinimo paminėjimui pasirinko ne Keturakio, o Maironio dramą? Režisierius aiškina, kad dabar Lietuvai svarbios valstybei atsidavusios asmenybės. Maironio Vytautas pasišventimą valstybės idėjai vykdo su šekspyrišku atkaklumu ir jėga. Nubraukus nuo praeities istorijos dulkes ir atkasus paveldo klodus, atsistojus ties Klaipėdos Piliavietės pamatais, įsivaizduoji senąją išdidžią ir taurią Lietuvos praeitį, jos nepalaužiamą troškimą būti laisva ir nepriklausoma. Mūsų teatras atnešė gražios lietuviškos praeities epizodą, jos likimą ir kartu su žiūrovais išgyveno. Šiandien, kai esame Europos Sąjungos katile, tautai gresia kultūrinė niveliacija, pavojus ištirpti tarp kitų Europos kultūrų. Juk ne kiekvienas šiandien tebeturi artimus ryšius ar žmones kaime, mūsų dvasinio atsparumo tvirtovėje, ne kiekvienam aiški ir suvokiama Lietuvos praeitis, šaknys. Jaunimas nebedainuoja apie savo būtį, išgyvenimus ir nebegirdi senolių. Dabar, kai yra visos galimybės palikti kraštą, bendrauti su viso pasaulio piliečiais, žmonėms, ypač jaunai kartai, gresia nutautėjimo pavojus. Todėl labai svarbi užduotis perduoti teisingą informaciją ateinančiai kartai, prijaukinti prie savo likimo, kad visada liktume su savo pasauliu, savo pasaulėjauta, meile gamtai, dainomis, šokiais, vaidinimais.

Kita vertus, teatrui norėjosi pasigalynėti su literatūrologijoje įsišaknijusia Maironio dramoms nedrauginga ir ne visada moksliškai pagrįsta nuostata. Apie Maironio dramas gana piktai kalbėjo jo amžininkai: „Maironio dramos tėra tik studijos, tiktai mėginimai – ir kaipo tokios, žinoma, galėjo tuo tarpu likti nespausdintos. Tai būtų sveikiau ne tiek pačiam autoriui, bet ir priaugančiajai jaunų dramaturgų kartai“ (Vytautas Bičiūnas. Maironio dramos. Gaisai. 1930, Nr. 7). Suprantama, tada galėjo būti ir pavydo, ir nepilnavertiškumo kompleksų. V. Bičiūnas pats turėjo nemažų ambicijų dramaturgijai. Liūdniausia, kad neigimo inercija beveik nepakitusi persidavė jau mūsų laikų mokslininkams: „Lietuvių dramaturgijos raidoje Maironio trilogija („Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“) nuskamba kaip anachronizmas. Rašyti istorine tematika vien tik tam, kad pasigrožėtum ir pasididžiuotum idealizuotais senovės karžygiais, buvo dar natūralu ir pateisinama XIX a. pabaigoje“ (Vanda Zaborskaitė. Maironis, 1968), o mūsų laikais didžiuotis savo protėviais, pasirodo, jau yra atsilikimo ženklas.

Kokie argumentai ir būdingiausi literatūrologų priekaištai? Maironis kaltinamas kūręs kunigaikščių kultą, ir kad visos jo dramos gryna valdovų apologetika. Čia įvykius sieja ne draminis veiksmas, o įvykių chronologija. Dramos „Vytautas pas kryžiuočius“ turinys sudarytas iš dviejų fabulų (įsimylėjęs Enrikas Jonušis stengiasi laimėti sau žmona Ringailę, Vytauto seserį, ir Vytautas, siekdamas Lietuvos sosto, ieško sau talkininkų pas kyžiuočius). Čia Vytautas parodytas kaip išdavikas, savimyla, suvedžiotojas. O Ragainės komtūras, įsimylėjęs jaunutę Ringailę, atsiduria kvailio vietoje.

Literatūrologinį interdiktą šiek tiek švelnina akademikas Jonas Lankutis: „Nors trilogiją jungia Vytauto Didžiojo figūra, vis dėlto ne ji sudaro probleminę visų trijų veikalų ašį bei dramatizmo šaltinį. Į pagrindinę vietą iškyla aštri politinė to meto Lietuvos gyvenimo situacija ir apskritai sudėtingas krašto likimas“ (J. Lankutis. Lietuvių dramaturgijos raida. 1979).

Klaipėdos universiteto naujajame spektaklyje nė su žiburiu nerasi nė vieno literatūrologų primetamo Maironiui įkalčio. Greičiau tai vis privalumai. Tiesa, teatras veikalą sutrumpina iki trijų veiksmų, bet atsisako ne Jonušio linijos, o Jogailos. Maironio laikais buvo reikalavimas, kad rimtą veikalą sudarytų penki veiksmai. Dabar teatras gali pasirinkti jam artimesnę temą.

Spektaklyje Vytauto ir Janušio linijos naudojamos kaip dramatinės priešpriešos kraštutiniai poliai, tam tikra spektaklio struktūra. Vytautas (akt. Egidijus Kupčiūnas) įsiveržia į sceną, atnešdamas žinią apie tragišką Kęstučio žūtį ir pakelia temą į visuomeninį lygmenį, bet susiduria su Jonušio siaurais regioniniais ineresais. Būtent Jonušis priverčia Vytautą rinktis sunkiausią kelią – norėdamas apginti saviškių draskomą šalį jis turi ieškoti pagalbos pas kryžiuočius.

Priešprieša čia tampa menine priemone. Ypač tai ryšku aktoriniuose darbuose. Vytauto tiesi eisena ir aukšto tembro dikcija sukuria nepaprastą įtampą. Jokios idealizacijos – tik asmenybės dramatizmas ir katastrofiškas tautos likimas. Vytauto (akt. E. Kupčiūno) charakteris sudarytas iš ryškių formų – valdingas, griežtas, mąslus ir kartu labai žmogiškas. Kaip kiekvienoje geroje dramoje Vytautą čia veja situacijos ir įvykiai, kurie nepriklauso nuo jo valios.

Ne man sėdėti,
Rankas nuleidus ir giedros belaukiant.
Likimą reikia imti už ragų.

Pasirinkimo nėra: į kryžiuočius eiti – vienintelis būdas, krikštas – vienintelė alternatyva į pasitikėjimą, sutarties sulaužymas – vienintelis kelias į laisvą tėvynę.

Spektaklyje Vytauto žmogiškumui skirta daug vietos. Tuo tikslu kūrybingai panaudojamos Vytauto šeimos moterys. Nors Maironis joms neskiria daug teksto, jos neplepa be reikalo, bet spektaklyje daug scenų, kuriose moterys lemia veiksmą arba keičia vyksmo charakterį. Vytauto sesuo Danutė (akt. Aldona Drukteinytė) užima dominuojančią padėtį kunigaikščio Jonušio pilyje. Kai Vytautas įniršio pagautas griebiasi kardo, Danutė, įvesdama į sceną Birutę (akt. Nijolė Narijauskaitė), Vytauto motiną, keičia situaciją. Reikia pranešti motinai apie tėvo Kęstučio žūtį – sukuriama graži scena apie vidinę šeimos darną, susiklausymą, sugebėjimą saugoti vienas kitą. N. Narijauskaitė kuria vado moters paveikslą: ji sugeba valdyti savo jausmus, valingai priimti mirtinus smūgius ir teikti viltį. Kad motina ištvertų baisią žinią, šeima apsupa ją ir kiekvienas jos narys paliečia ją ranka. Gamtameldžių pasaulėjauta, susitelkimas, atjauta – kaip bičių spiečius. Ne šnekėjimas, o vyksmas. Panašus vaidybinis elementas spektaklyje naudojamas keletą kartų: Vytautas nesiryžta pranešti motinai apie tėvo nužudymą – jo žmona Ona (akt. Jūratė Barauskaitė), sesuo Ringailė (akt. Eglė Šantaraitė) ir dukra Sofija (akt. Ugnė Reikalaitė) uždėdamos rankas, atsiremdamos į nugarą parodo savo pritarimą, palaikymą, paramą. J. Barauskaitės sukurta herojė – Ona – eina per spektaklį kaip geroji namų dvasia, kaip Vytauto Moteris.

Moksliškai istoriko I. Jonyno patvirtinta (Vytauto šeimyna, 1932), kad Vytautas be jos pritarimo nepriimdavo jokio rimto sprendimo, ji dalyvaudavo visuose svarbesniuose valstybės pasitarimuose. Vytauto moterys yra tarsi kolektyvinis personažas: Vytauto vidinio turinio atspindys – Ugnė ironiška, santūri, tamsiai besirengianti paauglė, kurios laukia ilgi ir sėkmingi metai Maskvos carienės soste. Eglė skrajoja balta kaip paukštė, ji kuria romantišką girių ir ežerų įvaizdį.

Vytauto krikšto scenoje pas Kryžiuočių ordino magistrą Vytauto moterys savo tyliu dalyvavimu karo taryboje tramdo riterių grubumą, priverčia rinktis atsargesnius žodžius, švelninti sprendimus. Moterys – kaip Vytauto diplomatinis korpusas. Vytautas negali apsispręsti, ieško moralinės paramos, delsia, moterys pakyla iš krėslų, tiria aplinką – čia vėl suveikia iš Didžiosios motinos ateinantis šeimos vienumo ir palaikymo sindromas.

Vytautas kaunasi dviem frontais – savi ir svetimi priešai – kryžiuočių ordino magistras Ciolneris (akt. Gediminas Pranckūnas) ir mozūrų kunigaikštis Jonušis (akt. Algis Galkauskas). Mozūrų kunigaikštis, kaip uždelsto veikimo, sprogmuo yra pavojingesnis. Aktorius vaidinantis Jonušą yra atletiškas, sugeba gyventi mintimis arba veiksmingai mąstyti, gražiai kalba, nuolat šypsosi, bet kartas nuo karto jam prasiveržia giliai slepiamos nerealizuotos valdovo pretenzijos. Grėsmė jaučiama nuo pat pradžios, kai jis užsislėpęs stebi Vytauto sesers Ringailės krykštavimą lyg žaisdamas bando iškvosti juokdarį arba juokaudamas grasina išduoti Vytautą Jogailai. Pirmas planas tarsi pozityvus, o antrame plane nuolat tūno grėsmė.

Jonušio rūpesčiu jo svainis Enrikas sukuria Vytauto linijos antipodą. Daug dėmesio skiria Enriko ir Ringailės duetui. Jaunų išvaizdžių aktorių personažai daugiaplaniai, daug jėgos ir temperamento, bet visa tai sudaro sąmoningai, pabrėžtinai romantinę, gražią, įnoringą, bet tuščiažiedę figūrą, kuri neturi visuomeninės idėjos ir tarpsta tik sau. Jos fone dar ryškiau iškyla visuomeniška, savęs atsižadanti, pasiaukojanti Vytauto asmenybė.

Pačioje pirmoje scenoje Juokdarys (akt. Tomas Sipavičius) primygtinai bando įspėti Vytauto seserį Ringailę apie Jonušių klano pavojų, bet kunigaikštytė to suprasti nenori. Juokdarys čia nėra tradiciškas juokdarys – Maironis pakelia jį į filosofo rangą, suteikia apibendrinimo galią.

Retai kur pasaulinėje dramaturgijoje sutiksi tokį spalvingą priešo paveikslą. Kryžiuočių ordino magistras Ciolneris – labai dramatiška figūra. Jo aplinkos žmonės – Ordino marčelga Valenrodas (akt. Nerijus Uldukis) ir Ragainės komtūras (akt. Aleksandras Šimanskis) – tik pabrėžia magistro vienišumą. Aktorius vaidindamas Valenrodą atvirai konfliktuoja su atsargiu ir neryžtingu magistru, sumaniai naudojasi ignoravimu, ironija, atmetimu. Ragainės komtūras dėl savo mįslingų poelgių patenka į dviprasmišką situaciją. Aktorius iškelia savo herojaus slaptus ryšius su Vytautu. Jo kuriamas Komtūro charakteris paremtas senomis prūsų skriaudomis, neatlyginamomis sąskaitomis su ordinu ir ilgesiu laisvei. Tai vientisas ir giliai motyvuotas kažkada pavergto, seno prūsų vado charakteris.

G. Pranckūno sukurtas Didysis magistras neturi kuo pasiremti ir tai sudaro jo vaidmens giluminį dramatizmą bei diktuoja veiksmo charakterį – tarp valios ir rezignacijos. Kokia valia, jei „aš visados turiu jam nusileisti, nors ir dažnai paskui gailėtis tenka savo nuolaidumo“? Belieka vidinė graužatis: „Pats Dievas liudytojas mato, kad aš to kraujo praliejimo nesmi kaltas“. Pirmu atveju aktorius nervingai išsiveržia sarkastiška dejone, o antru – metafiziškai užsidaro savo krikščioniškos sąmonės rate, maldoje. Prieštaringi poliai suteikia vaidmeniui ryškumo ir energijos. Yra dar ir trečioji spalva, pati tiksliausia ir turtingiausia – atsargūs prisitaikymai, ritminis muzikalumas, įsiklausymas ir išlaukimas, pikdžiugiško pasitikėjimo intonacija – Vytauto varymas į spąstus krikšto scenoje. G. Pranckūno vaidinamas Ciolneris čia panašus į lėtai slenkančią laviną, kylantį potvynį ar smauglį.

Taupiai, bet raiškiai sugalvoti masinių scenų atitikmenys – manieringais reveransais magistrui įteikdami gėlių puokštes trys stilingais kostiumais papuošti šokėjai (Ieva Reikalaitė, Gabija Šutkutė, Ignas Vaitkus) atsveria barokinės puotų salės tuštybę, o masinių kautynių lauką pakeičia mirtinai arši dviejų karių (Ramūnas Janušas, Martynas Šalčius) grumtynių scena. Tai tarsi maža atstojamoji didumos dalis.

Šiam senajam Palangos vaidinimui reikalinga mūsų visų atida ir naujas, valstybinis požiūris.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija