Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Gruzijos karo kelias

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Rugpjūčio mėnesį buvo minimos Rusijos ir Gruzijos karo metinės. Šis karas atskleidė grobuoniškus Rusiją valdančio režimo kėslus ir parodė, kad Kremlius gali imtis ne tik ekonominio spaudimo, bet ir vykdyti ginkluotą agresiją prieš nepriklausomas užsienio valstybes.

Rusijos karinė agresija prieš Gruziją prasidėjo 2008 metų naktį iš rugpjūčio 7 į 8 dieną, kai į Gruziją įsiveržė per 20 tūkstančių Rusijos reguliariosios kariuomenės karių ir specialieji daliniai – batalionas „Vostok“, GRU specnazo būriai, specialiosios paskirties brigados „Vitiaz“ padaliniai. Paskui kariškius atvyko ir FSB pareigūnai. Aktyvūs kariniai veiksmai tęsėsi iki rugpjūčio 16 dienos, bet ir po paliaubų pasirašymo buvo vykdomi Rusijos kariškių išpuoliai ir aviacijos antskrydžiai. Rugpjūčio 10 dieną Rusijos karo laivai  „Miražas“ ir „Cezaris Kulabinas“ apšaudė gruzinų kranto apsaugos katerius, du katerius nuskandino, o dar du kateriai buvo apgadinti. Šių metų viduryje buvo paskelbti patikslinti duomenys apie aukų ir sužeistųjų skaičių. Per karinį konfliktą žuvo 410 Gruzijos kariškių, 397 taikūs šalies gyventojai. Didelė dalis taikių gyventojų žuvo per aviacijos antskrydžius. Per dešimt dienų buvo numušti septyni Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvai ir vienas sraigtasparnis. Šių metų pradžioje Rusijos kariuomenės atstovai pateikė duomenis, kad žuvo 79 rusų kariškiai, 19 dingo be žinios ir 245 sužeisti. Tačiau tiek Gruzijos valdžios, tiek tarptautinių organizacijų stebėtojai teigia, kad Rusijos pateikiami skaičiai gerokai sumažinti.

Rugpjūčio viduryje Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis pareiškė, kad Rusijos valdžiai nepasisekė nuversti demokratinės Gruzijos vyriausybės, nors tai buvo vienas iš pagrindinių agresijos tikslų. Šių metų rugpjūčio pradžioje netoli Gruzijos sienos vyko Rusijos kariuomenės manevrai, kuriuose dalyvavo apie 25 tūkstančius kariškių. Buvo surengta ir provokacijų, o liepos pabaigoje iš Pietų Osetijos teritorijos buvo apšaudyti Gruzijos policijos pareigūnai – vienas iš jų žuvo, du sužeisti.

Nuo Gruzijos bandančios atsiskirti Pietų Osetija ir Abchazija skelbiasi esančios nepriklausomos valstybės. Tačiau be Rusijos šias separatistines valstybes pripažino vos kelios šalys – komunistinė Nikaragvos vyriausybė, nedidelės komunistų valdomos Bolivijos valdžia, Somalio vyriausybė (kontroliuojanti tik dešimtadalį Somalio teritorijos) ir palestiniečių teroristinė organizacija „Hamas“.

Šiuolaikinės Gruzijos teritorija nedaug didesnė už Lietuvą, šalyje gyvena 4,7 milijono gyventojų. Per paskutinius du dešimtmečius daug žmonių emigravo į Graikiją, Turkiją, Prancūziją, Ispaniją, Vokietiją ir kitas užsienio valstybes. Gruzinai sudaro 83 procentus šalies gyventojų, pagrindinės etninės mažumos – armėnai (6,5 proc. šalies gyventojų), azerai (5,7 proc.), rusai (1,5 proc.) ir žydai (1 proc.). Gruzijoje nuo seno gyvena ir kitų tautybių žmonės – graikai, lenkai, ukrainiečiai, bulgarai, kurdai, asirai. Gruzijoje gyvenantys žydai skirstomi į dvi grupes – ebraeliai (čia apsigyvenę I–II amžiuje po Kristaus) ir XIX–XX amžiuose čia apsigyvenę aškenaziai. Šalyje gyvenantys čečėnai irgi skirstomi į kelias grupes: čečėnai-kistinai (apsigyvenę Gruzijoje dar XIX amžiaus viduryje), čečėnai-akinai ir 1999–2005 metais čia iš Čečėnijos atvykę karo pabėgėliai. Gruzijos valdžios institucijų duomenimis, dabar šalyje gyvena per 20 tūkstančių čečėnų, iš jų apie 15 tūkstančių čečėnų-kistinų, keli šimtai čečėnų-akinų (kilusių iš Dagestano ir apsigyvenusių Gruzijoje apie 1960 metus), likusieji yra karo pabėgėliai.

Šiuolaikinės Gruzijos istoriją galima skirstyti į du etapus – Gruziją iki 2003 metų pabaigos, „rožių revoliucijos“ ir kitą etapą, prasidėjusį po revoliucijos, kai šalyje imta įgyvendinti demokratines reformas. Dar 1970–1990 metais Gruzijoje didelę įtaką įgijo kriminaliniai lyderiai – „įteisinti vagys“ (vory v zakonie). Jie grobstė statybines medžiagas, metalą ir kitokias žaliavas iš įmonių, organizavo alkoholio falsifikavimo verslą, prekiavo ginklais, užsiėmė stambiais plėšimais. Disponuodami didžiulėmis lėšomis, jie suartėjo su kai kuriais kompartijos ir KGB pareigūnais. Jų šešėlinio verslo tinklas apraizgė visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Rusijoje, Ispanijoje ir Gruzijoje gyvenę kriminaliniai baronai Džamalas Chačidzė, Tarielas Onianis, Otaris Kvantrišvilis, Aslanas Usojanas (Hasanas), Džaba Joselianis ir dar keli jų bičiuliai turėjo didžiulę įtaką Gruzijoje. 1991 metų pabaigoje Dž. Joselianis organizavo ginkluotą maištą prieš Z. Gamsachurdijos vyriausybę. Nuo 1994 metų Gruzijoje didelę įtaką turėjo ir Rusijos kriminalinio pasaulio lyderis G. Lučianskis. M. Saakašvilio vyriausybė suardė šią dar nuo sovietmečio įsigalėjusią sistemą. Dėl to ir rengiamos atakos prieš Gruzijos valdžią, bandoma organizuoti maištus ir masinius neramumus. Už šių įvykių kyšo Rusijos slaptųjų tarnybų ausys.  Šiuo metu Rusijoje slepiasi daugelis Gruzijoje ieškomų nusikaltėlių – KGB pulkininkas I. Georgadzė, buvęs Adžarijos regiono vadovas A. Abašidzė, oligarchai A. Gelbachianis ir M. Mamaladzė, garsus aferistas D. Gogitidzė, 2006 metais bandę sukelti maištą kariškiai E. Kvicianis ir B. Argvilianis.

Daugumą Gruzijos aukštesnio rango valdžios pareigūnų sudaro jauni, 36–43 metų amžius politikai ir tarnautojai. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šalyje per šešerius metus smarkiai sumažėjo korupcija, vystosi finansų sektorius, atkurta normali socialinės apsaugos sistema. Šalies teisėsaugoje imtasi kardinalių reformų, kai kuriuose policijos padaliniuose atleista net po pusę darbuotojų. Tokios priemonės padėjo apsivalyti nuo teisėsaugoje įsišaknijusios korupcijos. Per keletą metų šalis ryžtingai pasuko demokratijos keliu ir, vietos apžvalgininkų teigimu, šio proveržio jau neįmanoma sustabdyti.

© 2009 „XXI amžius“