|
Malino miesto varpo skambesys
Denis Muchamadas
Ar girdėjote dainų apie varpus ir varpelius, rišamus prie eikliųjų žirgų kinkinio arba pašto žirgų? Valdajaus varpelis arba Varpelis liūdnai skamba tolumoje? Man irgi patinka tokios dainos, tačiau labiau mėgstu seną ilgesingą rusišką dainą Vakaro varpas ir ypač Malino miesto varpas. Šios dvi dainos man pažadina saldų Tėvynės ilgesį, prisiminimus apie didžias žemiškas neteisybes ir neišsipildžiusias svajones.
Senovės Rusijoje buvo kelios rūšys varpų. Linksmas varpų nuo didelių iki pačių mažiausių skambėjimas skelbė apie šventę arba vestuvių iškilmę. Pašėlę nerimastingi varpo dūžiai galėjo pranešti apie ištikusią stichinę nelaimę, gaisrą, priešo puolimą toks varpo skambesys vadinosi Pavojus. Varpų skambesys, kai pagrindiniam varpui tarsi pritaria mažesni varpai, buvo parapijiečių kvietimas maldai ir vadinosi Geroji žinia.
Patyrę varpininkai varpais sugeba atlikti net ir sudėtingiausius muzikinius kūrinius. Kaune, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sakralinėje erdvėje, šalia Tautos panteono, kur palaidotas Nežinomas Lietuvos karys, stovi aukštas bokštas su Belgijoje pagamintu kariljonu. Kartą teko klausytis šiais varpais atliekamo koncerto, kurio metu šalia bokšto įmontuotame ekrane buvo galima stebėti, kaip atlikėjas groja. Apie muzikantų profesionalumą ir meninį lygį liudija jų pasiekimai įvairiuose konkursuose, gauti apdovanojimai festivaliuose. Varpų muzikos koncerto metu sodelio erdvė buvo užtvindyta muzikos mylėtojų. Visi susikaupę klausėsi atlikėjo, nebuvo jokio pašalinio garso. Didžiulė žmonių minia tarsi sustingusi gaudyte gaudė garsus. Šis koncertas buvo nemokamas. Ko gero, panašūs koncertai nedažnai rengiami.
Varpai yra ne tik skirtingo dydžio, bet ir skirtingai skamba, nes liejami iš įvairių metalų lydinių. Kuo daugiau lydinio masėje yra brangiųjų metalų (sidabro, aukso ir kitų), tuo švaresnis, raiškenis ir skambesnis varpo tonas. Varpų liejimo paslaptis buvo itin saugojama. Nuo monarchijos laikų žmonės labai vertino Malino mieste lietų varpų skambesį. Šis miestas Vakarų Europoje, Belgijoje, išgarsėjo tuo, kad čia buvo liejami savotiški, nepaprastai švariai ir melodingai skambantys varpai.
Ne kartą esu rašęs apie Veprių miestelį Ukmergės rajone. Veprių bažnyčia pastatyta, palyginus neseniai, prieš šimtą metų, bet ji turi savo istoriją. Nežinau, kaip kitiems žmonėms atrodo, bet man ši bažnyčia atrodo kaip gyva būtybė, galinti jausti kaip ir pats didžiausias mūsų Sutvėrėjo kūrinys žmogus. Jei į bažnyčią žiūrėtume iš dešinės, pamatytume baisų vaizdą visa dešinioji bažnyčios pusė tarsi žaizdota jos sienos sutrūkinėjusios kaip neužgijančios žaizdos ant Dievo gyvojo kūno. Šiai bažnyčiai būtinas brangus remontas, teisingiau, restauracija, tačiau tam stinga lėšų. Kauno Arkivyskupija stato daug bažnyčių, nemažai lėšų skiria ir bažnyčioms, tačiau šios remontui ir išlaikymui stinga pinigų. Tikinčiųjų aukų neužtenka, o tik iš jų laikosi Katalikų Bažnyčia.
Taigi tikinčiųjų aukų nepakanka. Ši bažnyčia iš katalikų aukščiausios institucijos pagalbos vargu ar gali tikėtis. Bet prisiminkime tuos žmones, kurie statė šiuos Dievo garbei skirtus Dievo namus: tada laikai tikriausiai buvo dar sunkesni nei dabar, tačiau jie vis dėlto nešykštėjo nei savo pinigų, nei laiko ir galiausiai bažnyčią pastatė. Nejaugi mes blogesni už savo pirmtakus, negi mes šykštesni už juos, nejaugi, pagaliau, mūsų širdys prarado tikėjimą mūsų Viešpačiu? Juk mes esame Dievo tvariniai, vainikuojantys visą egzistuojantį pasaulį, turintys nemirtingą sielą, kurią reikia gelbėti nuo sunkių nuodėmių žemėje. Būtent apie tai kalbama Šventajame Rašte.
Toli gražu ne visas Veprių bažnyčios bėdas suminėjau. Jei šią bažnyčią imtų tyrinėti gotikos žinovas, jis iškart pastebėtų, kad bažnyčiai trūksta bokšto su varpais. Praradusi bokštą Veprių bažnyčia neteko išorinio grožio ir pasidarė 12 metrų žemesnė. O kad varpinė buvo labai graži ir puošė bažnyčią, galima spręsti iš senų nuotraukų, kuriuose Veprių bažnyčia stovi sveika ir didinga. Ir varpai nepaprasti kabojo varpinėje vienas varpas išlietas 1640 metais, o antrasis 1745 metais. Šių varpų nuolaužos vis dar guli.
Ir štai čia prasideda Veprių bažnyčios paslaptys: bažnyčia statyta prieš šimtą metų, o varpų amžius siekia keletą amžių. Savaime kyla klausimas, kaip ir kokiomis aplinkybėmis šie varpai atsirado Veprių bažnyčios varpinėje? Vargu ar jie gulėjo kažkur nepanaudoti. Vadinasi, šie varpai kabojo kitų bažnyčių varpinėse, o gal ir kitoje šalyje. Be to, varpų išliejimo laikas irgi ženkliai skiriasi. Kas atsitiko toms Dievo šventovėms, kuriose šie varpai buvo iki kol pateko į Veprių bažnyčios varpinę?.. Galbūt šventovės sugriautos stichinių nelaimių arba žiauraus ir negailestigo priešo, o gal juos paprasčiausiai nutarė pakeisti į kitus tobulesnius ir gražesnius, geriau skambančius. Atsakymo į šiuos klausimus nėra ir vargu ar kada nors bus. Taip pat nėra ir atsakymo į klausimą, kas ir kur išliejo tuos varpus. Galima tik įsivaizduoti, kiek prarado bažnyčia, netekusi bokšto. Veprių bažnyčios teritorijoje (šventoriuje) iš dešinės pusės prie pagrindinio įėjimo yra išskirtinė kapavietė. Antkapis pagamintas talentingo meistro iš labai brangaus ir reto tose vietose juodo akmens (matyt, bazalto). Kryžiuje matyti gili įduba kažkas tikriausiai buvo pasišovęs sunaikinti šį grožį, bet, laimei, Dievas apsaugojo. Taip kapavietė išliko iki mūsų dienų. Niekas nežino čia palaidotos moters vardo, tik man sakė, kad tai kažkokia lenkų aristokratė. Turint omenyje, kad ši kapavietė yra šventoriuje, prie dešiniojo bažnyčios sparno, greičiausiai čia palaidota moteris buvo ne tik aristokratė, bet ir giliai ir nuoširdžiai tikinti parapijietė, ko gero, savo auka parėmusi statomą Veprių bažnyčią.
Vietinis visuomenės veikėjas ir aktyvistas Romas Šaulys krikščionis, katalikas, daug metų kartu su savo bendraminčiais nesėkmingai stengiasi išspręsti Veprių bažnyčios bokšto atstatymo ir varpų klausimą, tačiau kol kas jis nejuda iš vietos, nes statybos darbai labai brangūs, o ir varpų liejimas kainuotų nemažai.
Šventajame Rašte pasakyta: Aukokite ir tebūnie jums atlyginta pagal jūsų darbus. R. Šaulys kartu su savo bendraminčiais visomis išgalėmis stengiasi grąžinti Veprių bažnyčiai pirmapradį pavidalą. Jis su savo žmona Gražina nusprendė už savo santaupas nupirkti bent vieną varpą, kad Veprių bažnyčia skambėtų. Kur šis varpas bus įkurdintas juk varpinės nėra?! Galbūt greta bažnyčios pristatyti priestatą varpui? Tačiau tai sugadintų bendrą vaizdą. puikaus statinio harmoniją, o parapijiečiai vargu ar liktų patenkinti tokia saviveikla. Be to, varpas skambėtų kaip kamertonas. Kad skambėtų gerai, reikia ir antro varpo.
Gerbiamieji ponai, prisiminkite, kaip sakydavo senovės romėnai: Memento mori (atmink, kad mirsi) Žmogaus gyvenimas trumpas skubėkite daryti gerus darbus. Ir tepadeda jums mūsų Sutvėrėjas, Viešpats Dievas, teisingame jūsų kelyje.
Iš rusų kalbos vertė Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2009 XXI amžius
|