2009 m. rugsėjo 11 d.
Nr. 64
(1756)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Perlaidoti LDK didikų Radvilų palaikai

Iš istorijos į dabartį ateinantys nesusipratimai

Į kriptą nuleidžiamas sarkofagas
su Radvilų palaikais
Jono ČESNAVIČIAUS nuotrauka

Radvilų perlaidojimo
iškilmių akimirkos
Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos

Šeštadienį Dubingių piliavietėje (Molėtų r.) iškilmingai perlaidoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Radvilų giminės atstovų palaikai. Iškilmėse dalyvavo iš Lenkijos atvykę išlikusios Radvilų giminės atšakos palikuonys, premjeras Andrius Kubilius, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Evangelikų Reformatų Bažnyčios dvasininkai bei kitų konfesijų atstovai, kiti svečiai. Prieš perlaidojimo iškilmes ketvirtadienį ir penktadienį vilniečiai ir svečiai Vilniuje, Radvilų rūmuose, galėjo atiduoti pagarbą Mikalojui Radvilai Juodajam, Mikalojui Radvilai Rudajam ir dar šešiems giminės atstovams, kurių palaikai prieš kelerius metus buvo rasti Dubingiuose, Radvilų šeimos kapavietėje. Specialus sarkofagas buvo pastatytas XVI amžiaus žemėlapiu ir vėliavomis išpuoštoje salėje. Šeštadienį į Dubingius atvežtas sarkofagas su aštuonių didikų palaikais buvo nuleistas į kriptą, giminės garbei iššautos trys patrankų salvės.

Kalbėjusieji pabrėžė Radvilų šeimos reikšmę Lietuvos valstybingumui. Tarp kalbėjusiųjų buvo premjeras Andrius Kubilius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Radvilų giminės atstovai iš Lenkijos.

Radvilos buvo pati galingiausia Lietuvos didikų giminė, o jų šlovės viršūnė buvo XVI amžius, kai gyveno Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Radvilų giminė darė įtaką valstybės politiniam ir kultūriniam gyvenimui ir visada kovojo už Lietuvos valstybingumo išsaugojimą ir stiprinimą, prieštaravo Liublino unijos sudarymui. Nė viena didikų giminė nėra davusi valstybei tiek žymių ir garsių valstybininkų – iš jų giminės buvo kilę Lietuvos kancleriai, etmonai, Vilniaus vaivados, aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai. Iš Radvilų giminės kilo 37 vaivados, 22 kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai, viena karalienė (garsioji Barbora Radvilaitė) ir daug kitų svarbių pareigūnų. Radvilų giminė davė tris vyskupus ir vieną kardinolą (Jurgis Radvila, 1583-1600). Su Radvilų giminės globojamos Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios statyba siejama baroko pradžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mikalojus Radvila Juodasis, perėjęs į kalvinų tikėjimą, padėjo šalyje šalia katalikų įsitvirtinti Evangelikų Reformatų Bažnyčiai (evangelikų reformatų parapijos iki šiol išlikę Biržų krašte).

Radvilos, nors ir valdydami daugybę miestų ir rezidencijų, būtent Dubingius pasirinko kaip vieną iš laidojimo panteonų. Tad Dubingiuose, buvusios evangelikų reformatų bažnyčios vietoje, 2004 metų vasarą ir buvo rasti didikų kaulai. 2004–2007 metais antropologai, istorikai, menotyrininkai ir archeologai bendromis pastangomis identifikavo aštuonių Radvilų giminės atstovų palaikus: LDK kanclerio, Vilniaus vaivados bei Livonijos vietininko, Liublino unijos priešininko, faktiškai nevainikuoto Lietuvos karaliaus Mikalojaus Radvilos Juodojo, jo žmonos Elžbietos Šidlovieckos-Radvilienės, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo, jo sūnaus Mikalojaus Radvilos, Mikalojaus Radvilos žmonos Elenos Hlebovičaitės, Mikalojaus Radvilos (M. R. Rudojo vaikaičio), Jonušo VI Radvilos ir Anos Sobkovnos (Kristupo Radvilos Perkūno pirmosios žmonos).

Perlaidojimo ceremonija ir pasirengimas jai neapsiėjo be kai kurių nesusipratimų. Iš pradžių buvo numatyta, kad Reformatų tikėjimo išpažinėjai ir puoselėtojai Radvilai amžinojo poilsio bus palydėti pagal evangelikų reformatų apeigas. Tam priežastis buvo svari – Mikalojus Radvila Juodasis buvo iškiliausia protestantų figūra, o Biržų–Dubingių Radvilų atšaka tapo Evangelikų Reformatų Bažnyčios atrama Lietuvoje. Tačiau šiuo metu mūsų šalyje veikia dvi Reformatų Bažnyčios. Vienos dvasinis vadovas yra Algimantas Kvedaravičius, kitos – Rimas Mikalauskas. Pastaroji (kuriai priklauso ir vienintelis gyvas likęs Medininkų žudynių liudininkas Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas Tomas Šernas) yra suspendavusi kunigą A. Kvedaravičių. Religinės stovyklos įsikūrusios Vilniuje ir Biržuose. Likus keletui dienų iki perlaidojimo ceremonijos Vyriausybė Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei nepatikėjo atlikti liturginių apeigų – esą susiskaldžiusiems reformatams netinka savo religinėmis apeigomis perlaidoti jų tikėjimo išpažinėją. Viena kitą neigiančios bendruomenės pagarbą Radvilų palaikams Dailės muziejui priklausančiuose Radvilų rūmuose irgi atidavė atskirai: viena ketvirtadienio, kita penktadienio vakarą. Gal norėdamas sušvelninti susidariusią įtampą premjeras A. Kubilius per daug akcentavo Radvilų priešiškumą katalikybei, sakydamas, kad Radvilų giminės atstovai „Lietuvos valstybingumui sustiprinti planavo panaudoti netgi bažnytinius santykius, siekdami paversti Lietuvą Kalvino tikėjimą išpažįstančia valstybe, ir tuo siekdami atsispirti katalikiškosios Lenkijos, liuteroniškosios Prūsijos ar stačiatikiškos Maskvos pretenzijoms“. Premjeras Radvilų laidotuves be dvasininko pavadino „smulkmenėle“. Gal ir be reikalo leidžiant urną į reformatų bažnyčios kriptą sugiedota lotyniška giesmė, tuo lyg ir pabrėžiant, kad Lietuva yra katalikiškas kraštas. Keletas reformatų kunigų su savo kolegomis iš užsienio tyliai stovėjo tarp paprastų žmonių. Gal tokią ceremonijos eigą lėmė koks nors Vyriausybės ar Teisingumo ministerijos tarnautojas, remdamasis Vyriausybės sprendimu, neleidžiančiu deramai pagerbti tų, kuriais skelbia besididžiuojanti. Ir tik po laidotuvių ceremonijos ant piliakalnio likę reformatų kunigai su keliais šimtais savo parapijiečių pradėjo pamaldas už mirusiųjų sielas. (Perlaidojimo ceremonijoje nedalyvavo ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolas Audrys Juozas Bačkis – nors Radvilų giminė yra Lietuvai davusi tris vyskupus ir vieną kardinolą, bet reformatų kunigų tarpusavio nesusipratimai, matyt, ir jam nepatiko.)

Todėl ne veltui antradienį, po laidotuvių, surengtoje spaudos konferencijoje Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos prezidentė Renata Bareikienė pareiškė, kad reformacijos pradininkai Lietuvoje didikai Radvilos buvo perlaidoti kaip bedieviai ir netikintys žmonės. Evangelikai reformatai skundėsi iš valstybės pusės jaučiantys tam tikrą konfesijos ignoravimą ir nenorą aiškintis, kuri iš evangelikų reformatų bendruomenių turi Sinodo įgaliojimus kalbėti visos bažnyčios vardu. R. Bareikienė sakė: „Visi žinome, kad Radvilos buvo reformatai, globojantys, plėtojantys šitą tikėjimą ir nešantys tikėjimą, šviesą, kultūrą į Lietuvą. Tačiau staiga jie buvo perlaidoti kaip bedieviai ir netikintys žmonės. Mūsų Bažnyčia, mūsų parapijos ir visi tikintieji jaučiamės pažeminti ir įskaudinti, įžeisti“. Jos nuomone, taip pat jaučiasi ir palaidotieji, kurie tokia ceremonija buvo pažeminti. Komisiją Radvilų perlaidojimui sudarė premjeras Andrius Kubilius. R. Bareikienės teigimu, dvasininkai iš karto pradėjo ruoštis didikų perlaidojimo iškilmėms, kurios turėjo būti įspūdingos. Buvo užsakyti autobusai, kuriais į perlaidojimo iškilmes turėjo atvykti žmonės iš kitų evangelikų reformatų parapijų. Tačiau, kaip aiškino R. Bareikienė, „save pasivadinęs dvasininku, ekskomunikuotas neva tai kunigas diakonas Algimantas Kvedaravičius pradėjo visur lakstyti, trukdyti ir kažkodėl laidojimo komisija suglumo“. Likus trims dienoms iki laidotuvių komisija pasakė, kad paskutinį sprendimą priims premjeras, – aiškino Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos prezidentė. A. Kubiliaus sprendimą Radvilas laidoti tik valstybiniu būdu, be dvasininkų patarnavimų, ji vadina daugiau nei keistu. Anot R. Bareikienės, į laidotuves buvo sukviesti garbingi reformatų kunigai, vyskupai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos. „Galite įsivaizduoti, kaip mes jautėmės per laidojimo ceremoniją, kai palapinėje stovėjo turbūt ir garbingų žmonių, ir visokiausių, nežinau, kokiu pagrindu, surinktų, o mūsų svečiai stovėjo šone – buvo atstumti“, – klausė R. Bareikienė. Tik pasibaigus oficialioms iškilmėms ir išjungus kameras evangelikai reformatai galėjo laikyti pamaldas ir palaiminti kapavietę. „Mūsų parapijiečiams nesuprantama, kodėl taip atsitiko, kodėl premjeras priėmė tokį sprendimą“, – sakė R. Bareikienė, turinti įtarimų, kad kažkas premjerui neobjektyviai patarė. Radvilų šeimos palaikų perlaidojimas buvo paskutinis lašas, privertęs prabilti apie evangelikų reformatų ir valstybės santykius.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae-Sinodas generalinis superintendentas Rimas Mikalauskas irgi išreiškė savo nepasitenkinimą jų Bažnyčios ir valstybės santykių būkle: „Kalbant apie evangelikų reformatų santykius, tikrai jaučiame, ar tik valstybės atsakingi atstovai su pareiškimais, kad evangelikų reformatų bažnyčia yra susiskaldžiusi, kartais neslepia tam tikrų savo silpnų vietų ar silpnos politinės valios nustatyti savo santykius su kompetentinga bažnyčios vadovybe“. R. Mikalausko nuomone, po Radvilų perlaidojimo abipusiai skaudžiai pajaustos bendradarbiavimo problemos, mat jie buvo nušalinti iš evangelikams reformatams labai svarbaus kapavietės pašventinimo. Apie tai, mano kunigas, būtų buvę gerai pranešti iš anksto, o ne prieš tris dienas. Vietoj paaiškinimų jis buvo išgirdęs, kad tai – smulkmena bei reformatų susiskaldymas. „Kas yra ekspertas, kas yra pasakęs, kad reformatai susiskaldę?“ – stebėjosi Unitas Lithuaniae-Sinodas generalinis superintendentas. Jis taip pat sakė, kad per pastaruosius 15 metų jaučia tam tikrą konfesijos ignoravimą, kuris esą pastebimas ir mokyklų programose, kur daug nutylėjimų, ignoravimų.

XXI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija