2009 m. rugsėjo 16 d.
Nr. 65
(1757)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Benedikto XVI mokymo politinis vertinimas

Mindaugas BUIKA

Buvęs Didžiosios Britanijos
premjeras Tonis Bleiras
kalba Rimini susitikime

Kinijos katalikų žmogaus teisių
gynėjas Haris Vu (Hondža)

T. Bleiras prisimena atsivertimo kelią

 Liepos mėnesį Riminyje vykęs trisdešimtasis „Žmonių ir tautų bičiulystės susitikimas“ vėl patvirtino didžiausio pasaulyje kasmetinio katalikų sąskrydžio garsą. Į Italijos kurortinį miestą prie Adrijos jūros dalyvauti katalikų pasauliečių sąjūdžio „Comunione e Liberazione“ („Bendrystė ir Išvadavimas“) organizuotuose renginiuose  paskutinę rugpjūčio savaitę rinkosi per 800 tūkstančių žmonių. Šiemetinį susitikimą, kurio religinio, politinio bei kultūrinio pobūdžio debatų tema buvo „Pažinimas visuomet yra įvykis“, pasveikino popiežius Benediktas XVI, savo pranešimą atsiuntė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė.

Tarp kitų beveik 300 žymių pranešėjų Rimini susitikime išskirtinio dėmesio susilaukė buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tonio Bleiro kalba, kurioje jis iš politiko pozicijų interpretavo Šventojo Tėvo naująją encikliką „Caritas in Veritate“.

Be abejonės, šio dėmesio T. Bleiras užsitarnavo ir dėl to, kad prieš dvejus metus atsivertė į katalikybę ir 2008-ųjų gegužę įkūrė „Tikėjimo fondą“ („Faith Foundation“), kurio tikslas burti įvairių tikybų išpažinėjus bendram taikos ir kitų globalinių problemų sprendimo reikalui. Pagaliau svarbu pabrėžti, kad šis 56 metų politikas, kurio vadovaujama Leiboristų partija net tris kartus iš eilės yra laimėjusi Didžiosios Britanijos parlamento rinkimus (partijai tai istorinis rekordas), yra vienas realiausių kandidatų tapti pirmuoju Europos Sąjungos prezidentu (toks postas numatytas įsigaliojus vadinamajai Lisabonos Sutarčiai).

T. Bleiras rugpjūčio 28 dieną kalbėdamas apie savo asmeninio atsivertimo peripetijas (jį entuziastingai sutikusiai 15 tūkstančių žmonių auditorijai) Rimini parodų rūmų arenoje aiškino, jog pasirengęs tapti Katalikų Bažnyčios nariu jis jautėsi sugrįžtantis namo. Jis taip pat pabrėžė, kad dabar katalikybei priklauso visa savo širdimi ir ne vien tik dėl Katalikų Bažnyčios mokymo, bet ir dėl pačios Bažnyčios visuotinumo. T. Bleiras patvirtino, kad atsivertimui įtakos turėjo jo žmona Čeri, kuri yra praktikuojanti katalikė ir su kuria jis gyvena santuokoje jau tris dešimtmečius. Katalikais yra krikštyti ir visi keturi Bleirų vaikai.

Nors anglikonybė yra valstybinė Didžiosios Britanijos religija, bet ir būdamas anglikonu tuometinis premjeras T. Bleiras kartu su šeima šventadieniais dalyvaudavo katalikų pamaldose. Apie savo norą įsijungti į Katalikų bažnyčią jis asmeniškai informavo popiežių Benediktą XVI per 2007 metų birželio 23 dienos privačią audienciją. Nors kai kurios socialdemokratinės pakraipos politikui būdingos liberalios nuostatos dėl homoseksualumo, abortų, eksperimentų su embrionais yra Bažnyčioje kritikuojamos, tačiau 2007 metų gruodžio 22 dieną oficialiai buvo pranešta apie formalų jo perėjimą į katalikų tikėjimą. Šiam pasirengimui vadovavo pats tuometinis Vestminsterio (Londonas) katalikų arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras.

Darnioje visuomenėje turi būti vieta tikėjimui

Kalboje „Asmuo, valstybė, bendruomenė“, sakytoje Rimini susitikime, diplomatiškai apeidamas ginčytinas pažiūras į gyvybės ir šeimos apsaugą (nors jos gana išsamiai aptartos enciklikoje „Caritas in Veritate“ ir neišvengiamai iškiltų jam tapus Europos Sąjungos prezidentu), T. Bleiras svarstė tikėjimo vietos šiuolaikinėje visuomenėje klausimą. Pabrėžęs pusiausvyros tarp valstybinės valdžios ir individualios atsakomybės būtinybę, jis pritarė popiežiaus Benedikto XVI minčiai, kad darniam visuomenės gyvenimui yra svarbus bendruomeniškos ir savanoriškos veiklos sektorius, kurio varomoji jėga yra tikėjimas. „Aš galvoju apie ligonių slaugą, nelaimėje atsidūrusių paguodą, bendravimą su tais, kurie yra tarp mūsų ir kurie neturi draugų – ir ne tik mūsų miestuose, bet ir tolimoje Afrikoje, kur jei nebūtų mūsų tikėjimo skatinamos Bažnyčios, daugelis liktų be vilties, be meilės, netgi be paties gyvenimo“, – sakė T. Bleiras.

Jis pripažino, kad apie tokios tikėjimu besivadovaujančios vei-klos svarbąs suvokė beveik dešimtmetį vadovaudamas Didžiosios Britanijos vyriausybei. „Kad visuomenė būtų tikrai harmoninga, reikia, kad joje būtų palikta vietos tikėjimui“, – aiškino buvęs premjeras. Jis sakė, jog materialistinio individualizmo ribotumą patvirtino ir dabartinė finansų krizė, nes greito ir maksimalaus pelno siekimas, neatsižvelgiant į krikščioniškąjį bendrojo gėrio reikalavimą, neatnešė nei pelno, nei gerovės. Tą patį galima pasakyti ir apie jaunų žmonių perdėtą žavėjimąsi technologija bei malonumo siekį, kuris tampa tikslu: „Čia turi įsikišti tikėjimas, kuris gali parodyti mums tikrąją tarnystės kitiems prasmę, atsakomybę mus supančiam pasauliui, kuris gali mus vesti į taiką, kurią Šventasis Tėvas vadina meile tiesoje“.

T. Bleiras priminė, kad XX amžiaus fašizmo bei komunizmo ideologijomis paremtų režimų patirtis rodo, į kokius pavojus ir tragedijas gali atvesti visagalė valstybė. Taip pat ir bendruomeniškumo koncepcija turi savo ribas, nes tada bendruomenė vadovaujasi daugumos viešąja nuomone, kuri ne visada yra teisinga. Žinoma, demokratinėje politikoje viršininkas yra tauta, tačiau visiškai pasiduoti viešajai daugumos nuomonei būtų klaidinga. Ir čia tik tikėjimas ir moralės bei prigimtinių vertybių nuostatos gali išplėsti ir praturtinti bendruomeniškumo idėją, kaip teigiama popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“.

T. Bleiras šį Šventojo Tėvo dokumentą  rekomenduoja skaityti ir vėl iš naujo perskaityti. Ypač svarbus jo mokymas apie moralinį reliatyvizmą, apie kompromisų su modernizmu pavojus, nes jie veda į nuolaidas amoralumui. Buvęs premjeras taip pat pabrėžė, kad enciklikos jokiu būdu negalima vadinti antitechnologine ar antimoderniška, tuo labiau ji nėra antidemokratinė. Tiesiog dokumente yra pagilinamas individų ir bendruomenės santykių supratimas, kurių centru turi būti Dievo tiesa. „Be Dievo žmogus nežino, kuriuo keliu reikia eiti, nesupranta, kas jis yra“, – citavo enciklikos teiginį T. Bleiras.

Tikybų sutelkimas globalių problemų sprendimui

Aptardamas globalizacijos iššūkį T. Bleiras priminė popiežiaus Benedikto XVI įspėjimą, kad „globalizacija daro mus kaimynais, bet ji nedaro mūsų broliais“. O juk finansų krizės, klimato kaitos ar terorizmo problemų sprendimui reikia visų tautų tarpusavio solidarumo. Nė vienos globalinės problemos negali išspręsti atskira šalis, netgi pati galingiausia – Amerika. O juk pasaulyje vis labiau senka neatsinaujinantys resursai, būtina spręsti gausėjančių migrantų ir pabėgėlių klausimą. Tam būtinas tarpusavio supratimas ir vertybinė motyvacija bendrojo gėrio siekiui.

Anot T. Bleiro, čia atsakymą gali duoti tik krikščioniškasis tikėjimas ir Katalikų Bažnyčia, kurios jau pats visuotinumas yra sektinas globalinės institucijos modelis. Jis, remdamasis savo, kaip Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovo patirtimi, pripažino, jog neretai didžiųjų valstybių lyderių (vadinamosios G8 grupės) susitikimuose, kai svarstomos dorojimosi su globaliniais sunkumais – klimato kaitos ar pasaulinio skurdo problemomis, – jaučiamas netikrumas. Ir ši našta akivaizdžiai palengvėja, kai Bažnyčia suteikia solidžią ir aiškią paramą. „Ieškant šio Tiesos kelio, nušviesto Dievo meilės ir nutiesto Dievo malonės, Bažnyčia gali būti reiklus balsas, kuris daro globalizaciją mūsų tarnu, o ne valdovu“, – pabrėžė politikas.

Jis taip pat nurodė ir kitą veikimo kryptį –  įvairių pasaulio tikybų sutelkimą globalizacijos problemoms spręsti. T. Bleiras pabrėžė, kad tuo užsiima jo įkurtas Tikėjimo fondas, bandydamas skatinti krikščionių, musulmonų ir kitų religijų išpažinėjų bendradarbiavimą kovojant su epidemijomis (maliarija) ir badu – ypač Afrikoje. Ši veikla jokiu būdu nereiškia atskirų tikybų sinkretinio suliejimo, ieškant žemiausio bendro vardiklio, bet priešingai – skatina abipusę pagarbą ir toleranciją jų teologiniams skirtumams. Juk šiandien dažnai į religiją žiūrima kaip į konfliktų bei pasidalijimų šaltinį ir tai leidžia stiprinti agresyviojo sekuliarizmo pozicijas Vakaruose. Reikia parodyti, kaip kiekvienas tikėjimas bendrystėje su kitais tikėjimais remia teisingumą, solidarumą tarp žmonių ir tautų, ir tada mes atskleisime Dievo meilės, gailestingumo ir užuojautos tikrąjį veidą, sakė T. Bleiras.

Primindamas popiežiaus Benedikto XVI mokymą, kad tikėjimas ir protas ne prieštarauja vienas kitam, o yra gilioje vienybėje, politikas kalbėjo, kad reikia vengti kraštutinumų: viena vertus, negalima laikyti tikėjimo prietaru, bet kita vertus, jis nėra magiška garantija, kad bus  išvengta visų sunkumų. Tikėjimas  yra tiesiog slėpinys, kuris parodo žmogiškojo gebėjimo ribas ir turi būti gyvenimo tikslas siekiant išganymo. Dėl to tikėjimo balsas turi būti girdimas ir politikoje sprendžiant atskiros tautos ar tautų bendrijos problemas. Taip turi būti girdimas ir Katalikų Bažnyčios balsas, „kuriai reikia kalbėti patikimai, aiškiai ir atvirai“, pažymėjo buvęs Didžiosios Britanijos premjeras.

Ragino prisiminti Kinijos komunistų nusikaltimus

Jau savo kalbos pradžioje T. Bleiras sakė, kad neseniai grįžo iš Kinijos, kur lankosi dažnai ir visada žavisi šios šalies ekonomine ir politine bei kultūrine pažanga. Nė žodeliu neužsimindamas apie šią didžiausią pasaulio valstybę valdantį totalitarinį komunistų režimą, kuris šiemet mini savojo perversmo 60-ąsias metines (vadinamosios Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimas), T. Bleiras pasidžiaugė, kad ten aštriai suvokiamas pusiausvyros tarp valstybės ir individualios atsakomybės poreikis ir netgi Vakarai gali iš to imti pavyzdį.

Taip pat neužsiminęs apie paties komunizmo ateistinę prigimtį (pakanka tik prisiminti Tibeto budistų persekiojimą), T. Bleiras džiaugėsi, kad Kinijoje palaikomos tikėjimo ir filosofijos tradicijos, įskaitant konfucianizmą, taoizmą ir budizmą. Pripažinęs, kad santykiuose tarp Kinijos ir Bažnyčios vis dar yra sunkumų dėl žinomų priežasčių, jis taip pat nurodė, kad kai kurie oficialūs asmenys atvirai kalbėjo apie savo tikėjimą ir kad ten krikščionių sąjūdis auga. Tokie diplomatiškai nuolaidūs Vakarų politikų pareiškimai Pekino režimo atžvilgiu yra suprantami, žinant didėjančią naujosios  supervalstybės galią ir jos sukauptus finansų rezervus, vertinamus trilijonais eurų ar dolerių. Tačiau ar toks palankumas yra pateisinamas ir ar nekvepia dar viena išdavyste, kurios skaičiuojamos nuo Jaltos konferencijos laikų – tai jau kitas klausimas.

Šiame kontekste kaip šaltas dušas nuskambėjo tame pačiame Rimini susitikime išsakytas žinomo kinų katalikų žmogaus teisių gynėjo Hario Vu (Hon-džos) liudijimas. Jis pabrėžė, kad jo tėvynėje iki šiol nėra jokios, taip pat ir religijos laisvės. 1937 metais Šanchajuje gimęs Haris Vu ir dėl savo tikėjimo beveik kelis dešimtmečius praleidęs komunistų lageriuose, dabar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ir toliau demaskuoja Pekino režimo nusikaltimus. Jo kalba Rimini susitikime buvo skirta paminėti žinomų Tien An Menio įvykių 20-ąsias metines. 1989 metais, kai griuvo Berlyno siena, Kinijos komunistai smurtu susidorojo su demokratiniu jaunimo sąjūdžiu. Haris Vu sakė, kad tikroji katalikybė Kinijoje yra nelegali ir gali veikti tik paties režimo įkurtos ir jam ištikimos „patriotinės“ Bažnyčios bendruomenės. Visi maldos namai ir šventovės yra valstybinė nuosavybė ir jos bet kada gali būti uždarytos režimo nurodymu. „Kinijoje tėra tik viena valstybinė religija – komunizmas. Aš buvau katalikas ir dėl to mane persekiojo“, – aiškino Haris Vu. Jis priminė, kad šalį valdo režimas, kuris atsakingas už daugiau kaip 50 milijonų žmonių žūtį. (Daugiau aukų nei Holokausto ar Stalino teroro.) „1950 metais Stalino ekspertai atvyko į Kiniją plėtoti koncentracijos lagerių, ir ši sistema liko iki šiol“, – pažymėjo žmogaus teisių gynėjas. Jis pažymėjo, jog kaliniai turi dirbti po 12 valandų per dieną be jokio atlyginimo, o jų produkcija parduodama Vakarų rinkoje. Tarp kitų režimo nusikaltimų jis nurodė kasmet atliekamas iki 30 tūkstančių organų transplantavimo operacijas. Net 95 proc. organų gaunama iš mirčiai pasmerktų žmonių. Vykdant vieno vaiko šeimos politiką, kiekviena Kinijos moteris, besilaukianti antrojo kūdikio, privalo daryti abortą. Tokiu būdu Kinijoje kasmet nužudoma apie 30 milijonų negimusių kūdikių. Haris Vu priminė komunistų valdomoje šalyje vykdomus etninius uigurų ir tibetiečių persekiojimus su represijomis ir žudynėmis. Jis sakė, kad pati komunistų partija nėra „proletariato partija“, o korumpuota valdžios organizacija, kuri pelnosi darydama biznį su Vakarais. H. Vu taip pat pabrėžė, jog kalbėti apie rinkimus Kinijoje yra beprasmiška: nėra jokio tikro balsavimo, tik kalbos apie ekonomiką ir pinigus. Žmogaus teisių gynėjas ragino vakariečius, kad jie, atlikdami veiksmus, būdingus laisviems žmonėms, pavyzdžiui, eidami į bažnyčią, neužmirštų, kad visa tai Kinijoje nėra įmanoma.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija