2009 m. rugsėjo 25 d.
Nr. 68
(1760)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Neblėstantys politiniai žaidimai

Linas ŠALNA

Praėjusią savaitę Seimas parlamento pirmininke išrinko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD)  pirmininko pavaduotoją Ireną Degutienę. Pirmą kartą Lietuvos Seimui vadovauja moteris. Dar nespėjus paskirti į šias pareigas I. Degutienė tiesiog tirpo nuo komplimentų, kad Seimui vadovaus ji, moteris, be to, labai išmintinga, politiškai aktyvi moteris. Kartu buvo primenama, kad Lietuvoje moterys jau yra užėmusios svarbiausius valstybės valdymo postus: prezidentė, krašto apsaugos ir finansų ministrės, pagaliau ir Seimo pirmininkė. Taigi į valstybę atėjo palaiminga moterų valdžia. Gal ir būtų galima tuo džiaugtis, jeigu ne viena aplinkybė. Jokios „naujos politikos“ ir didesnės moterų įtakos čia nėra. Išties reikalas paprastesnis: visa valdžia per „moteris politikes“ akivaizdžiai sutelkiama į premjero Andriaus Kubiliaus rankas. Tokia yra tikrovė, ir nieko čia nepadarysi. Juk kas labiausiai į prezidento postą „kišo“ Dalią Grybauskaitę, jei ne A. Kubilius? Jei jis dvejus metus nebūtų jos protegavęs, Grybauskaitė nebūtų turėjusi galimybių laimėti ar net kandidatuoti į prezidento postą. Lygiai taip dar prieš prezidentės D. Grybauskaitės pritarimą krašto apsaugos ministrės pareigoms iš anksto buvo numatyta medikė R. Juknevičienė. (Lietuvoje, matyt, nuspręsta, kad į šias specifines pareigas labiausiai tinka medikai – kaip ir ankstesnis ministras J. Olekas.) Gal tik finansų ministrės pareigoms pasiūlyta I. Šimonytė labiau tiko D. Grybauskaitei, nors tai irgi neprieštaravo A. Kubiliaus skoniui – juk I. Šimonytė buvo „per visą Lietuvos valstybės laikotarpį geriausio finansų ministro“ A. Šemetos (tiesa, ministro poste buvusio labai trumpai) pavaduotoja.

Taigi Seimui dabar vadovaus I. Degutienė – neabejotinai artimiausias A. Kubiliaus žmogus: ji liaupsindama kėlė jį į premjerus, o šis panašiai („niekas neabejoja jos gebėjimu dirbti“) kėlė ją į Seimo vadovo kėdę. Net „nerasdamas“ kitos konkurencijai tinkančios kandidatūros. Nors ir negalima sakyti, kad dabartinių politikių moterų ratas yra Kubiliaus “haremas”, bet neabejotina, kad tai yra jo parinktos moterys. Dabar premjeras įgauna didžiulę valdžią, sukoncentruotą vienose „vyriškose“ rankose, nors ir išmėtytą per kelis moterų pasidalintus itin svarbius postus. Kaip juokaudama sakė naujoji Seimo vadovė, vyrą premjerą „paliekam tik dėl kvapo“. Aišku, tas „kvapas“ viską tvarkys. Beje, kaip tvarkė ir iki šiol – joks Seimo posėdis, jokie koalicijų sudarymo klausimai, jokie ministrų postai, jų dalybos ir netgi rinkimai į prezidento postą neapsieidavo be premjero visagalės rankos. Aišku, galima tik stebėtis tokiu premjero darštumu – jis dirba ne tiek Vyriausybės rūmuose, kur jam ir priklauso pagal pareigas, bet dar labiau darbo krūvį neša Seime.

Kad I. Degutienė, D. Grybauskaitė ir kitos politikės užėmė aukštas pareigas – tai nereiškia, kad didėja moterų įtaka politiniame gyvenime, kaip bandoma įteigti, tai reiškia, kad daugiau galių įgauna A. Kubilius. Tik premjeras nusprendžia, ką kviesti į koaliciją ir ko nekviesti. Ir dabar Kubilius sprendžia, ar frakcijos „Viena Lietuva“ atstovai tiks į koaliciją ar netiks. Anot Kubiliaus, iki šiol jie daug dėmesio skyrė tarpusavio santykių aiškinimuisi, jiems esą rūpi tik postai, o „mes ne tie, kurie postais viliotų“. Džiaugdamasi, kad už ją balsavo ir dalis opozicijos atstovų, I. Degutienė vietoj tartis nenorinčios 12 narių turinčios „Vienos Lietuvos“ frakcijos artimiausiais sąjungininkais mato Darbo partiją, parlamente turinčią 10 narių. Tokie politiniai dariniai paremti grynai buhalteriniais skaičiavimais: iš koalicijos išėjus „prisikėlėliams“ ir „vienalietuviams“, būtų balansuojama ant 70–71 balso ribos. Ir jeigu „Vienos Lietuvos“ pozicijos, anot I. Degutienės, keičiasi kone kiekvieną dieną, tai dabartinius Darbo partijos atstovus ji pavadino kompetentingais ir nuspėjamais.

Galima numanyti, kad I. Degutienės pasiūlymas bičiuliautis su V. Uspaskicho „partiečiais“ irgi ateina iš Kubiliaus, nes nesigirdėjo, kad premjeras prieštarautų dėl bendradarbiavimo su anksčiau nekenčiamais „darbiečiais“. Kaip nesigirdėjo iš TS-LKD frakcijos seniūno J. Razmos ar kitų jo partiečių! Tik kyla teisėtas klausimas: ar TS-LKD rinkėjai jau nori, kad į centro dešiniąją valdžią patektų ir būtų palaiminta apgaviko partija?! Be to, naujoje centro-dešiniųjų koalicijoje jau numatyta (bent ateityje) vieta ne tik Uspaskicho „politikams“-verslininkams, bet ir Brazausko-Kirkilo-Butkevičiaus socdemams: A. Butkevičius netgi prieš A. Valinsko išmetimą iš Seimo vadovo pareigų siūlėsi į A. Kubiliaus vadovaujamą valdančiąją koaliciją, o naujoji Seimo pirmininkė aiškiai parodė, kad tokia koalicija – ne už kalnų ir į savo pavaduotojus pasiūlė Seimo „ilgasėdį“ Č. Juršėną. Seimo vadovė aiškina, kad jau kelintą kadenciją į Seimą patenka atsitiktiniai žmones. Todėl, matyt, ir Uspaskicho žmonės, taip gerai įsitvirtinę Seime ir Lietuvos politiniame gyvenime, yra labai laukiami. Laukiami ir vadinamieji socialdemokratai-ekskomunistai, dešiniųjų pagalba dar stipriau įsitvirtinę Lietuvos politiniame gyvenime. (O jei kartais jie tarpusavyje apsikeikia – tai šis spektaklis yra skirtas tik rinkėjams.) O kad rinkėjai nereikštų nepasitenkinimo naujais planais ir naujomis koalicijomis, Degutienė žada siekti į įstatymų priėmimo procesą “įtraukti” ir visuomenę, kuri turėtų „gesintų“ žaibus tarp pozicijos ir opozicijos.

O štai „vienalietuviai“ vos ne kasdien pareiškia, kad ministrų postai jiems nerūpi. Ir dar pabrėžia: esame nepriklausoma frakcija. Pagirtina, kad jie jau pamatė, jog valdančiosios koalicijos mokesčių didinimo politika yra „beatodairiška“ ir „pataikaujanti bankų ir siauriems protekcionistiniams interesams“. Pagirtina, jog kviečia „pasiskolinamus pinigus skirti ne tik biudžeto deficitui mažinti, bet ir ilgalaikiams investiciniams projektams, kurie pirmiausia mažintų bedarbystę ir skatintų ekonomiką“, „atsisakyti bandymų lopyti biudžeto skyles senukų, mamų ir kitų pažeidžiamiausių žmonių sąskaita“, kviečia „duoti kelią iniciatyviems žmonėms ir verslui, – ne tuščiažodžiauti apie paramą, o kurti realias, palankias sąlygas, palankią mokestinę aplinką verslui ir pridėtinę vertę Lietuvai kuriantiems žmonėms“. Bet ir ši frakcija jau pleišėja: S. Stoma pareiškė paliksiantis frakciją, jeigu ši nuspręs trauktis į opoziciją. Nors frakcijos seniūnas aiškiai pasako: „Frakcija „Viena Lietuva“ kategoriškai atsiriboja nuo kaltinimų postų siekimu ir pareiškia, kad šiuo metu nei su valdančiosios koalicijos, nei su opozicinėmis frakcijomis apie jokius postus nekalba, nesitaria ir nesitars“. TS-LKD valdo premjero postą bei turi septynių ministrų portfelius, liberalams priklauso trys ministerijos, liberalcentristams – dvi, „valinskininkams“ (dabar vėl atgavusiems TPP frakcijos pavadinimą) – dvi (anksčiau turėjo Seimo pirmininką), o „Viena Lietuva“ neturi nieko.

Tuo metu, kai valdančioji dauguma blaškosi ieškodama galimybės sulipdyti atnaujintą daugumą, jos ministrai sugalvoja naujų „išmintingų“ sprendimų. Teisingumo ministras R. Šimašius nusprendė „palengvinti“ išsiskirti sumaniusių sutuoktinių skyrybas. Jo vadovaujama ministerija parengė Civilinio kodekso pataisą, kuria būtų numatyta galimybė santuoką nutraukti notarine tvarka. Šiuo metu santuoką nutraukti gali tik teismas. Numatyti ir atvejai, kuriais skyrybos galėtų įvykti greičiau. Numatoma, kad santuoką nutraukti notarine tvarka būtų galima tik tuo atveju, jei sutuoktiniai, skirdamiesi abiejų sutarimu, neturi bendrų nepilnamečių vaikų ir kreditorių, arba kreditoriai nereiškia pretenzijų dėl sutuoktinių turto pasidalijimo būdo. Savaime suprantama, Teisingumo ministerijos projektas paprasčiausiai skatina skyrybas. Supaprastinus procedūras, skyrybos tampa paprasčiausia išeitimi iš santuokinės krizės. Tokie įstatymai užkoduoja besituokiančiųjų sąmonę, kad pasitaikius ir menkam tarpusavio nesutarimui šeimoje jį galima nesunkiai išspręsti ministerijos siūlomu būdu. Atsiliepdama į tokius Teisingumo ministerijos projektus, Lietuvos Vyskupų Konferencija pareiškė, kad santuoka ir šeima yra Konstitucijos saugomos vertybės ir priminė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso principą, kuris nurodo, jog šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą. Krikščioniškai tautai liberalūs įstatymai nėra priimtini.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija