2009 m. rugsėjo 25 d.
Nr. 68
(1760)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kunigas – teologas, patriotas, tėvas našlaičiams ir beglobiams vaikams

Su sesėmis vienuolėmis Romoje

Monsinjoras Vytautas Kazlauskas
(1919 09 05 – 2008 09 26)
Vatikano radijo sukakties
minėjime 2000 11 27
Snieguolės JURSKYTĖS nuotrauka

Šiandien minime pirmąsias mirties metines kunigo – teologijos habilituoto daktaro, buvusio Italijos lietuvių bendruomenės sekretoriaus, Italijos lietuvių kunigų sąjūdžio pirmininko, Lietuvių katalikų mokslo akademijos lektoriaus, knygnešio radijo bangomis, Vatikano radijo lietuviškai sekcijai vadovavusio 40 metų, per šią radiją kalbėjusio šventuoju ir lietuvišku žodžiu dvylika tūkstančių kartų, o jau Lietuvoje – Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno kunigų seminarijos profesoriaus, Dantės Alighieri draugijos Kauno komiteto valdybos nario, poetiškos sielos, taurios ir gailestingos dvasios dvasiškio, pakvietusio į Lietuvą „SOS Kinderdorf“ organizaciją (Vilniuje įkūrusią vaikų kaimą), savo tėvų žemėje Marijampolės apskrityje, Avikilų kaime įkūrusio Nevyriausybinę našlaičių globos organizaciją „Vaiko tėviškės namai“ ir pastačiusio su draugų ir bendraminčių italų verslininkų bei Amerikos lietuvių pagalba 15 gyvenamųjų namų ir pastatų našlaičiams ir beglobiams vaikams, planavusio natūralios šeimos modeliu paremtą našlaičių globos ir katalikiško ugdymo sistemą – monsinjoro (nuo 1980 m.) Vytauto Kazlausko, palaidoto Kaune prie Prisikėlimo šventovės šalia kun. Mykolo Krupavičiaus, čia parvežto iš tolimosios Čikagos. (Kaip simboliška!)

Kun. Vytauto Kazlausko 1950 metais Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje apginta disertacija „Lietuviškoji agrarinė reforma 1922 m. ir jos vertinimas pagal socialinį bažnytinį mokymą“ buvo apie žemės reformą, įvykdytą tuometinio žemės ūkio ministro kun. Mykolo Krupavičiaus.

V. Kazlauskas gimė 1919 m. rugsėjo 5 dieną Avikilų km., Liudvinavo vlsč., Marijampolės apskr. Kai mirė tėvas, Vytukui tebuvo ketveri. Motina labai vargo, bet stengėsi vaikus leisti į mokslus. Vytautas mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. 1944 m. gegužės 7 dieną buvo įšventintas kunigu. Raudonoji okupacija jaunąjį kunigą privertė pasitraukti į Austriją, vėliau į Vokietiją. 1945–1946 metais studijavo teologiją ir sociologiją Insbruke, 1946–1950 metais studijas tęsė Romoje. 1950-aisiais vyskupai Vincentas Padolskis, Pranas Būčys ir Vincentas Brizgys jaunąjį kunigą įtikino, kad jis privalo laikinai likti Romoje Vatikano radijo lietuviškų programų vedėju. Nors Vytautas neturėjo jokios patirties, ryžosi tam darbui, prisiminęs, kad bendramoksliai partizanai kovoja Lietuvos miškuose. „Laikinai“ užsitęsė beveik 40 metų – iki Lietuvos išsilaisvinimo. Ir visą laiką jautė, kad šį darbą reikėjo atlikti tobuliau. Tokias programas parengti – ne vieno žmogaus jėgoms. Jam talkino atsitiktiniai geranoriški bendradarbiai, visi dirbo be jokio atlyginimo, nes Vatikanas su lietuviais nesudarinėjo sutarčių, tarnyba neturėjo jokių patalpų. Taip darbas vyko iki 1972 metų, kol Vatikanas paskyrė pastatą ant Tiberio kranto. Jame įsikūrė 32 Vatikano radijo įvairių kalbų sekcijos. Lietuvių sekcija gavo du didelius kambarius, kuriuose ir dabar dirba lietuviškų laidų redakcija – penki žmonės. Tada su darbuotojais jau buvo sudarytos darbo sutartys.

1972 metais laisvąjį pasaulį pradėjo pasiekti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, vėliau „Aušra“ ir „Rūpintojėlis“. Pogrindžio leidinių tiražai buvo maži ir pasiekdavo siaurą auditoriją. Kun. dr. V. Kazlauskas įsipareigojo visą gaunamą medžiagą perteikti savo klausytojams. Straipsnius ir žinias radijui redaguoti nebuvo lengva. Cituoti „LKB kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius būtų buvęs Maskvos provokavimas: „Vatikanas kursto Lietuvos pogrindžio veiklą“. Nuspręsta tiems leidiniams duoti antraštę „Užsienio spauda apie Lietuvą“. Pogrindžio informacija, visa „Kronika“ Vatikano radijo bangomis pasiekdavo Lietuvą ir kitus už geležinės uždangos esančius kraštus: Lenkiją, Rusiją, Sibirą, Latviją. Lietuviškų programų redakcija centrinei ir kitų kalbų redakcijoms išdalydavo Elta-Press biuletenį, kuris pateikdavo naujos „LKB kronikos“ vertimą į italų kalbą. Iš Vatikano radijo klausytojai sužinodavo, kad ji sklinda po pasaulį. Šis radijas tapo pogrindžio spaudos garsiakalbiu daugeliui šalių, dėl to SSRS visais būdais stengėsi užčiaupti lietuviškas laidas iš Vatikano.

1948 metų kovą Vakarus pasiekė Lietuvos partizanų laiškas popiežiui Pijui XII – dramatiškas Lietuvos laisvės kovotojų šauksmas, rašytas 1947-ųjų vasarą. Kankinių ir kovotojų už laisvę istorijoje sunku rasti skaudesnį dokumentą už šį partizanų laišką tautos vardu. Tame laiške prašyta ir Vatikano radijo daugiau kalbėti apie tautos kančias, šaukti: „Lietuviška valandėlė taip mažai mus paguodžia. Šis raštas yra mūsų tėvynės priešmirtinis testamentas... Ko jums bijoti. Mes nebijome mirti ne tik už tėvų žemę, bet ir už krikščionišką kultūrą“.

Kun. V. Kazlauskas šį prašymą laikė šventu įpareigojimu ir vykdė jį visomis išgalėmis – kiek leido techninės galimybės ir ano meto situacija. Jis suprato kovojančios tautos pagalbos šauksmą ir jam pavyko pralaužti sovietų informacinę blokadą –  paskelbti apie tikrąją padėtį  okupuotoje Lietuvoje.

Daktaras Kajetonas Čeginskas, „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijų bendradarbis, rašė: „Tik ateities istorikai tinkamai įvertins Vatikano valandėlių vaidmenį, tą didžiulį pokario tylos sąmokslą, kurio stalininės savivalės aukomis buvo Baltijos kraštai. Vatikano radijo valandėlės – skambanti rezistencija. Sovietinių trukdytuvų perkūnija yra geriausias įrodymas, kad Lietuvoje tos valandėlės girdimos ir klausomos“.  

Tremtinys iš Sibiro gilumos rašo: „Mes čia būrys lietuvių keliamės kiekvieną naktį išklausyti Vatikano radiją. Po Jūsų Laudeatur Jesus Christus ilgai meldžiamės“.

Tik lietuvių kalba turi terminą knygnešys. Tai žmonės, 40 metų (1864–1904)  iš svetimos šalies į Lietuvą gabenę uždraustą lietuvišką žodį, rusėjusį Aukso altoriaus maldaknygėje – pirmajame lietuvių elementoriuje. Antrąkart – jau XX amžiuje – ištisą keturiasdešimtmetį šventojo ir lietuviško žodžio knygnešys buvo monsinjoras Vytautas Kazlauskas, tūkstančius kartų per radiją iš Vatikano kalbėjęs į už grotų raudonose ūkanose skendinčią Lietuvą.

Vatikano radijo lietuviškos laidos kun. V. Kazlausko dėka tapo kultūros reiškiniu: girdėjome naujausias popiežiaus enciklikas, Bažnyčios dokumentus, Šventojo Rašto valandėlės, Bažnyčios gyvenimo apžvalgą, informaciją apie lietuvius Lietuvoje ir išeivijoje, nesuklastotą Bažnyčios istoriją. Šitos laidos ugdė ne tik religinę, bet ir tautinę lietuvių dvasią, drąsino sovietų sistemos įbaugintus žmones.

Reikšmingi kun. dr. V. Kazlausko parengti ir per Vatikano radiją skaityti paskaitų ciklai: „Tikėjimo pagrindai“ (100 paskaitų), „Religija ir mokslas“ (100), „Socialinės krikščionybės dinamika“ (60), „Žmogaus teisių teologiniai pagrindai“ (40), „Dievo teigimas“ (30), „Dievo neigimas“ (30), „Žmogaus teologija, religija ir moralė“, „Šv. Kazimieras“ ir kt. Šios paskaitos Lietuvoje buvo laukiamos, užrašinėjamos, įvairiais būdais dauginamos ir platinamos. Mintys, siunčiamos į gimtąją žemę, stiprino persekiojamųjų tikėjimą Dievu, žadino meilę krašto istorijai ir kultūrai. Bet...

„Ir Judas liks visais laikais“. 1986–1988 metais į Vatikaną popiežiui Jonui Pauliui II pradėjo eiti laiškai. Juos rašė kai kurie Lietuvos katalikai ir aukšti dvasininkai. KGB agentai, nepatenkinti prelato V. Kazlausko radijo laidomis, prašė atleisti jį iš Vatikano radijo lietuviškos sekcijos vedėjo pareigų. Popiežius tą pageidavimą patenkino – mons. V. Kazlauskas turėjo palikti Romą.

Tuo metu Romoje viešėjo mons. A. Svarinskas. Išgirdęs tokią neteisybę, jis kreipėsi į Popiežių dėl kagėbistiško kaltinimo, kad suvalkietis monsinjoras esą nesutinka su jėzuitais. A. Svarinskas įteikė KGB pulkininko V. Karinausko pasirašytą pranešimą Maskvai apie pavykusį planą  – „Priemonę dėl prelato V. Kazlausko atleidimo iš vedėjo pareigų“ (Dar mons. A. Svarinskas padėkojo Vatikano saugos viršininkui lenkui prelatui už tai, kad „Lietuvos KGB gali laisvai veikti ir Vatikane“.) Po savaitės Popiežius kvietė mons. V. Kazlauską grįžti į radijo redakciją, bet šis jau buvo išvykęs į Lietuvą. Gal kas nors „patarė“ nepasinaudoti Popiežiaus kvietimu.

Grįžo į išsiilgtą mylimą Tėvynę. Vienas iš jo grįžimo į Lietuvą tikslų buvo noras padėti skaitant paskaitas –  atėjo pas savuosius, bet savieji nepriėmė. Trumpai profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete, bet ir čia jis tapo „pavojingas“. Atkūrė Lietuvių katalikų mokslo akademijos židinius Kaune ir Šiauliuose – bet jiems ir toliau vadovavo buvusieji. Pragyveno iš Italijoje užsidirbtos pensijos. Šv. Mišias laikė kukliame kambarėlyje ant mažo stalelio. Zakristijonas – senutė sesuo gydytoja. Labai pasigedo ir ilgėjosi anų laikų bendradarbių ir bendražygių, kurių nė vienas nežinojo, ar jų mintys ir žodžiai pasiekia tėvynę.

Keturiasdešimt metų priglaudę ausis prie traškančio aparato gaudėme kiekvieną Monsinjoro žodį, o Lietuvoje jam nebuvo duota nei sakykla, nei kitokia tribūna, – „Mažojoje studijoje“, universitete, seminarijoje, – kur galėjome išgirsti be mechaninių trukdžių bent vieną iš jo parengtų 500 pamokslų, sakomų tokia skambia taisyklinga suvalkietiška tarme. Monsinjoro svajonė – išleisti šiuos pamokslus. Jau mirties patale pažvelgė į dar „šiltą“ savo pirmąją knygą „Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui“.

1991 metais mons. V. Kazlauskas įgijo antrąjį kvėpavimą. Vykdydamas Kazlauskų šeimos norą, tėvų žemėje įkūrė našlaičių globos organizaciją „Vaikų tėviškės namai“. Padedant italams bendraminčiams, Avikilų kaime pastatė penkiolika gyvenamųjų namų. Juose globojama 150 vaikų nuo vienerių iki 18 metų amžiaus. Savo bute priglaudė penkis vienos šeimos našlaičius. Bet butas – vyskupijos kurijos. Iš jo į gatvę per didelius šalčius prieš pat Kalėdas iškelta visa „šeima“. Tada prisiglaudė su senute seserimi ir globojamais penkiais vaikučiais dviejų kambarių butuke, kurį padovanojo vienas konvertitas, nes nei Kurija, nei Savivaldybė nematė reikalo ir pareigos suteikti laikiną pastogę tiek daug Tėvynei nusipelniusiam sūnui. O „Vaiko tėviškės namus“ turėjo atiduoti Vilkaviškio kurijai bei Marijampolės savivaldybei.

Bet monsinjoras – nenugalimas. Išsinuomavo Benediktinių vienuolyno teritorijoje stovintį menkavertį buvusio darželio pastatą, jame apgyvendino tris šeimas su 30-čia vaikų. Bet vienuolynui prireikė parduoti prestižinį milijoninės vertės sklypą ir nugriauti „vaikų namus“. Šitų krikščioniškų šeimų išdraskymas ir šmeižtai žiniasklaidoje palaužė monsinjoro sveikatą. Ir tvirtas Lietuvos ąžuolas metodiškai nugenėtas nuvirto ant numylėtos Tėvynės žemelės į žvyruotoje aikštelėje išbetonuotą duobę. Palydėjo ir apgiedojo šimtas dvasininkų (taip pranešė Vatikano radijas). O kai jie Arkikatedroje iškilmingai eidavo žvakių procesijoje, Monsinjoro į ją nekviesdavo. Jis stovėdavo tarp „žmonių iš gatvės“. Ir Pažaislio iškilmėse prie altoriaus jam neatsirasdavo vietos, nors keletą metų eilinėmis dienomis jis čia patarnavo vienuolynui.

Monsinjoras Vytautas Kazlauskas buvo „netikras“ monsinjoras – niekada nesipuikavo raudona juosta ar raudonais „guzikais“ ant sutanos. Savo amžino poilsio vietą numatė Liudvinave, prie artimųjų, ant paminklėlio užrašęs: „Ką padarėte vienam iš mažųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Šį užrašą atsisakė monsinjorui iškalti ant šlifuoto antkapio „naujųjų kapų“ šeimininkas, įteikęs 10 tūkst. litų sąmatą apmokėti už antkapį mirusio monsinjoro sesers šeimai (sesuo tuo metu gulėjo ligoninėje ir po operacijos mirė)…

Mons. V. Kazlauskas buvo kuklus optimistas, nelaukiantis padėkos, nereikalaujantis apdovanojimų. Jo meilės darbai – kaip Dievo garbės skelbėjai. Argi tarnai ieško atlyginimo vienas iš kito? Už viską atlygins Šeimininkas.

Parengė Apolonija NISTELIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija