2009 m. spalio 2 d.
Nr. 69
(1761)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kainų korida

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Rugsėjo 26 dieną Vilniuje vyko prieštaringa tarptautinė istorinė konferencija „Molotovo-Ribentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“. Vienas pagrindinių šios konferencijos rengėjų, Rusijos valstybinių ekonominių programų ir nacionalinio vystymosi projektų centro „Kremliaus strategija“ vadovas Vadimas Mingaliovas teigė, kad šis paktas buvo užprogramuotas – tiesiog nebuvo kitos išeities. Įdomu pastebėti, kad tiek V. Mingaliovas, tiek artimas jo kolega, viešųjų ryšių bendrovės „Nikolo M“ vadovas I. Mintusovas nuolat vyksta ne tik į Lietuvą ir Latviją, bet lankosi ir Nikaragvoje, Bolivijoje, Mongolijoje ir panašiose „egzotiškose“ valstybėse, kur kuria įvairių prokremliškų organizacijų filialus, palaiko ryšius su vietos politikais. Konferencijoje pasisakęs Lietuvos socialistų partijos pirmininko pavaduotojas Michailas Bugakovas teigė, kad Molotovo-Ribentropo paktas buvo tuometinių geopolitinių įvykių padarinys. Pasak jo, Sovietų Sąjunga privalėjo pasirūpinti savo saugumu. Suomijos antifašistinio komiteto, neabejotinai įkurto Maskvos palaiminimu ir pinigais, pirmininkas profesorius Johanas Bakmanas pareiškė, kad šis paktas naudojamas kaip ginklas informaciniame kare prieš Rusiją. Be to, jis neigė, kad Molotovo-Ribentropo paktas nulėmė Baltijos šalių okupaciją. Rusijos istorikas A. Vlasovas teigė, kad Molotovo-Ribentropo paktas tėra interpretacijų objektas, o jo kolegos A. Diukovo nuomonė dar kategoriškesnė: „Apie Molotovo-Ribentropo paktą neturi būti diskutuojama politinėje sferoje“.

Lietuvoje bus kuriamas šio prokremliško centro filialas. „Kremliaus strategijos“ centro atstovybei Lietuvoje vadovaus „Fronto“ partijos lyderis Algirdas Paleckis, dažnai keliantis abejotinus reikalavimus Lietuvai. Ketinama suburti ir Tarptautinę ekspertų tarybą, kuri neva turi formuoti objektyvią nuomonę apie Rusijos vaidmenį XX ir XXI amžius politiniuose procesuose. Keista, kad Lietuvos valdžia ir „aktyviai“ (net ir prieš buvusius disidentus) dirbantis VSD nė kiek nesureagavo į mūsų valstybingumui kenkiančias tarptautines sueigas. Mat valdžia užsiėmusi didėjančių mokesčių rinkimu, pensijų mažinimu ir savo reikalais.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė imasi kai kurių dalinių priemonių pažaboti seimūnų apetitus. Jos nuomone, reikėtų mažinti parlamentinei veiklai skirtas lėšas (tokias lėšas gauna kiekvienas Seimo narys, ir dabar jos siekia 3,5 tūkstančio litų). Seimo pirmininkė mano, kad šią sumą reikia sumažinti iki 2 tūkstančių litų. Be to, ketinama apriboti ir įvairias reprezentacijai skirtas lėšas. Gal tai nors kiek prisidės prie valdžios deklaruojamo solidarumo tautai liepiant „susiveržti diržus“.

Tuo metu, kai Seime nesutariama, kaip patiems veržtis diržus, kainos Lietuvoje kyla – tai susiję tiek su nuo rugsėjo mėnesio pakilusiu PVM tarifu, tiek su kai kurių verslo struktūrų bandymu pasipelnyti. Yra ir kitų kainų kilimo priežasčių – brangsta žaliavos. Tačiau kartu šalyje drastiškai mažėja atlyginimai – mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų algos kol kas mažėja 15–20 procentų, bet jau prognozuojama, kad po Naujųjų metų bus dar viena pedagogų atlyginimų mažinimo banga, jie bus mažinami dar 15–20 procentų. Vilniaus muzikos mokyklų darbuotojų atlyginimai jau nuo rudens sumažėjo 33 procentais. Mažėja ir medikų, kultūros darbuotojų algos. Pensininkai su nerimu laukia artėjančio pensijų karpymo. O mokesčiai tik kai kur mažėja, o daug kur kyla. Pavyzdžiui, kauniečiams nuo naujo šildymo sezono pradžios mokesčiai už šildymą šiek tiek sumažės, bet vilniečiai už vandenį mokės daugiau.

Bet ne visi mūsų krašte jaučia sunkmetį. Štai Aplinkos ministerijoje atlyginimai didėja. Ministras G. Kazlauskas turi net 8 patarėjus.Visų šių patarėjų pajamos nuo rudens padidėjo, nes gerokai padidėjo priedai prie algų. Iki šiol ministro patarėjų mėnesio pajamos siekdavo 5600 litų į rankas, o dabar, padidinus priedus, sieks 7600 tūkstančio litų. Beveik visi patarėjai įdarbinti partiniu pagrindu – jie yra Tautos prisikėlimo partijos, kuriai priklauso ir pats ministras, nariai. G. Kazlauskas teigia, kad po 2000 litų pridėta dėl to, kad reikėjo įvertinti patyrusių specialistų darbą.

Lietuvos žemės ūkyje klostosi prieštaringa padėtis.Vis labiau įsigali latifundijos (stambūs ūkiai, valdantys 3–7 tūkstančius hektarų). Tokie ūkiai įgyja išskirtinę padėtį. Dar 2004–2005 metais tuometinis finansų ministras Z. Balčytis, kalbėdamas apie žemės ūkio perspektyvas, ne kartą teigė, kad Lietuvoje perspektyvūs tik dideli ūkiai. Šiuo metu žemės ūkio sektoriuje jau regima ryški takoskyra tarp paprastų ūkininkų, valdančių 10–30 hektarų ūkius ar kiek stambesnes valdas – 50–200 hektarų, ir stambiųjų žemvaldžių, valdančių tūkstančius hektarų. Stambieji žemvaldžiai gauna ir didžiulę paramą iš Europos Sąjungos fondų. Parduotuvėje litras pieno kainuoja nuo pustrečio iki trijų litų, o smulkesnieji ūkininkai gauna grašius – 30–60 centų už pieno litrą. Tuo tarpu stambių ūkių savininkai už pieną gauna kur kas didesnes sumas. Kai kurias žemės ūkio bendroves užvaldė įtakingos kriminalinės gaujos. Štai Pasvalio „pelėsių“ gauja valdo jau keliolika žemės ūkio bendrovių Pasvalio ir Biržų rajonuose. Brolių Linkevičių vadovaujama gauja veikia jau du dešimtmečius. Nors turima operatyvinės informacijos apie šios grupuotės organizuojamą stambią kontrabandą, nelegalius miškų kirtimus, automobilių vagystes, gaujos pažaboti nepavyksta. Naujieji žemvaldžiai savo valdomuose ūkiuose jaučiasi tarsi karaliukai, gauna didžiulius pelnus, o samdomiems darbuotojams moka grašius. Šių ir kitų nusikalstamai veikiančių naujųjų laikų oligarchų neteisėtus veiksmus bandoma gudriai paslėpti, per visus žiniasklaidos kanalus paskleidžiant informaciją apie kokio nors daktaro gainiojimąsi po visą pasaulį – žmonės aikčioja, išgirdę naujausias žinias apie sugautą didžiausią mūsų laikų banditą (nors tikėtina, kad teismas gali baigtis dideliu šnipštu).

Bet kodėl pas mūsų kaimynus – Lenkijoje, Estijoje – padėtis kitokia? Dar 2002 metais Lietuvos, Lenkijos ir Estijos ekonominė ir socialinė padėtis buvo panaši. Skirtumai tada buvo minimalūs, panašus ir bendrojo vidaus produkto (BVP) kiekis, tenkantis vienam gyventojui, tik pensijos Lenkijoje tada buvo kiek didesnės nei Lietuvoje, o Estijoje pensijos ir atlyginimai tada buvo irgi didesni net 10–15 procentų. Bet dabar Lietuva, „smarkiai“ kovodama su krize (vien didindama mokesčius ir kitaip blogindama skurdžiausių piliečių padėtį), jau smarkiai atsilieka nuo šių valstybių. 2005 metų pabaigoje į valdžią Lenkijoje atėjusi „Teisės ir teisingumo“ partija ėmėsi esminių permainų. Pagrindinės šios partijos inicijuotos ekonominių permainų kryptys – mokesčių mažinimas, didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje ir pagalba skurdžiau gyvenantiems. Kova su korupcija Lenkijoje buvo kita kertinė permainų kryptis. Imtasi, kaip teigė partijos „Teisė ir teisingumas“ įkūrėjas prezidentas L. Kačynskis, pakeisti žalingą valstybinę santvarką, kurią nuo 1989 metų valdė oligarchai, korumpuoti politikai ir buvusių saugumiečių tinklas. Centrinis antikorupcinis biuras ir policija ėmėsi ryžtingų tyrimų, išaiškino daug korumpuotų ministerijų tarnautojų, teisėsaugos pareigūnų, savivaldybių merų. Nesigailėta ir saviškių, postus prarado ir korumpuoti „Teisės ir teisingumo“ partijos veikėjai. Pavyko pažaboti ir iki 2005 metų Lenkijoje klestėjusius kartelinius susitarimus, dėl kurių nepagrįstai kildavo prekių kainos. Ir Estijoje pasiekta didelė pažanga, daugelio vietos gyventojų pajamos siekia nuo 400 iki 700 eurų, čia jau sukurta stabili socialinės paramos sistema. Jei Vilniuje vanduo brangsta, tai Taline atvirkščiai – nuo spalio mėnesio mokesčiai už vandenį Estijos sostinėje atpigo. Šiuo metu trijų kaimyninių valstybių BVP skirtumai akivaizdūs – Lietuvoje jis sudaro tik 14 200 dolerių vienam gyventojui, Lenkijoje 16 tūkstančių dolerių, o Estijoje 19 600 dolerių.

Oficialiai teigiama, kad Lietuvos ekonomika grindžiama laisvosios rinkos principais. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) mūsų šalyje buvo įtakingas dar prieš dešimtmetį. Bet dabar padėtis jau visai iškreipta. Įsigalėję laisvosios rinkos fundamentalistai mūsų šalyje jau įgijo didžiulę įtaką, dažnai net neatsižvelgiama į kitokių pažiūrų ekonomistų patarimus. LLRI ekspertai dirba patarėjais įvairiose ministerijose, vadovauja įvairioms atsakingoms ekspertų grupėms. Viena iš esminių mūsų šalies problemų – PVM mokesčių klausimai. Tai, kad galioja 21 procento PVM tarifas ir nėra jokių išimčių, yra didžiulis Lietuvos smūgis Lietuvos ekonomikai. Daugumoje Europos šalių egzistuoja kitokia praktika – ne tik mažesni PVM tarifai, bet ir yra mokesčių lengvatos žemės ūkio produkcijai, vaistams, knygoms, viešajam transportui, spaudai.

Susirūpinimą kelia mūsų krašte vis didėjanti socialinė atskirtis. Lietuvoje per paskutinius du dešimtmečius įvykęs luominės visuomenės susiformavimas yra vienas iš neigiamiausių naujausių laikų Lietuvos istorijos procesų. Tuo naudojasi įvairios ekstremistinės grupės – ne tik „Fronto“ partija, bet ir po įvairių klubų bei asociacijų priedanga veikiančios įvairios prokremliškos grupės. Nesnaudžia ir Lietuvoje veikiantis slaptų Rusijos agentų tinklas. Štai kaip tokią situaciją apibūdino vienas ryškiausių XX amžiaus socialinių mąstytojų, Rusijoje, o vėliau JAV gyvenęs filosofas ir sociologas Pitirimas Sorokinas: „Jei žmonių maitinimo poreikiai netenkinami ir vis labiau ribojami, tai sudaro prielaidas neramumams ir revoliucijoms. Jei žmonės patiria spaudimą darbe, visuomenėje ir savo aplinkoje, jei sparčiai didėja turtinė nelygybė, tai sudaro prielaidas neramumams. Galiausiai, jei pagrindiniai valstybės valdymo svertai atsiduria ne piliečių, o siaurių įtakos grupių rankose – tai yra ryškiausia neramumų ir revoliucijų prielaida“.

Tiek materialinių, tiek vertybinių problemų sprendimas yra ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų pasaulio šalių Gordijaus mazgas. Apie tai kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI: „Gėrio ir blogio kova tęsiasi. Technologijos naujovės ir valstybinės institucijos yra svarbios ir būtinos, bet jų nepakanka visuomenės moralinei gerovei užtikrinti. Žmogui reikia išsivaduoti iš materialinės priespaudos, bet dar svarbiau tai, kad jis būtų išgelbėtas nuo dvasią veikiančių blogybių“...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija