Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Nauja knyga apie Alytaus šv. Liudviko bažnyčios ir parapijos istoriją

Petras Dumbliauskas

Istorijos mylėtojus turėtų sudominti neseniai pasirodžiusi Anelės Šmigelskaitės-Kalašnikovienės „Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios ir parapijos istorija“.

Anelė Kalašnikovienė baigusi Vilniaus universitete istorijos specialybę 1976 metais pradėjo dirbti Alytaus kraštotyros muziejuje. Alytaus I šv. Liudviko parapijos bažnyčia dar nebuvo sulaukusi istorikų susidomėjimo, skirtingai nuo kitų Dzūkijos bažnyčių. Dzūkijos bažnyčių ir jų parapijų istorijas rašė garsusis kunigas Jonas Reitelaitis, bet tik dalis jo veikalų buvo išspausdinti. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę istorikai vėl susidomėjo dzūkų krašto bažnyčiomis. Atskiros monografijos jau išleistos apie Metelių Kryžių koplyčią, Punios (Petras Džervus „Punios šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija 1425 – 2000“, Punia, 2001), Alovės (Scholastika Kavaliauskienė „Alovės švč. Trejybės bažnyčia“, Alovė, 2007),  Valkininkų (Pranas Bieliauskas „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 – 1957“, Trakai, 2004). Apie kai kurias Dzūkijos bažnyčias jau išleista net po keletą knygų: apie Metelių Kryžių koplyčią pasirodė Juozo Petrausko „Kryžių bažnyčios praeitin pažvelgus“ (Mankūnėliai, 1994) ir Scholastikos Kavaliauskienės „Kryžių Švč. M. Marijos rožinio karalienės koplyčia“ (Alytus, 2005) knygos. Išleista knygų ir apie įvairias dzūkų krašto parapijas: Vytauto Česnulio „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“ (Vilnius, 2006), Sigito Jegelevičiaus „Nemunaitis ir jo parapija: Nemunaičio parapijos 380-sioms metinėms“ (Vilnius, 2002) ir kt. Taigi Alytaus miestas smarkiai atsiliko šiuo požiūriu, nes dar nė viena iš trijų miesto bažnyčių nebuvo plačiau tyrinėta. Kažkiek informacijos apie šv. Liudviko bažnyčią paskelbta leidiniuose apie Kaišiadorių vyskupijos paveldą.

Tėviškėnų dovana Vaižgantui

Apie šviesią Juozo Tumo-Vaižganto asmenybę, jo veiklą įvairiuose kūrybos, kultūros bei visuomenės gyvenimo baruose daug kalbėta, rašyta. Tačiau jį, lietuvių literatūros klasiką, kunigą, kovotoją už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, švietėją, kultūros skleidėją, lietuvybės puoselėtoją, jaunųjų talentų, „deimančiukų“ ieškotoją, kiekvieną kartą atrandame iš naujo, žavimės Vaižganto darbštumu, energija, ištikimybe savo idealams. Toks atradimas ir maloni staigmena yra neseniai vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ iniciatyva pasirodęs, Vytauto Bagdono parengtas spaudai albumas „Nusilenkime Vaižganto žemei“.

„Žodžiai Dievui ir žmogui“

Panevėžiečio chorų vadovo Jono Šepečio religinės poezijos rinktinei pasirodžius

Šių metų pradžioje tautiškai ir krikščioniškai susipratusį Lietuvos skaitytoją pasiekė nauja panevėžiečio autoriaus, chorų vadovo, iš Biržų krašto kilusio lietuviškosios evangelikų reformatų tradicijos perdavėjo Jono Šepečio religinės poezijos rinktinė „Žodžiai Dievui ir žmogui“. Joje sudėtos tiek laisvoje Lietuvoje, tiek sovietų priespaudos metais sukurtos eilės, kurias galime drąsiai pavadinti giesmėmis. Prie daugumos giesmių autorius pridėjo savo paties sukurtas melodijas.