Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius paskelbė penkis šventuosius

Kanonizuotas buvęs Varšuvos arkivyskupas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI vadovauja kanonizacijos liturgijai

Arkivyskupas ir vienuolijos įkūrėjas šv. Zygmuntas Ščesnas Felinskis

Dominikonas kunigas šv. Pranciškus Kolas y Gvitartas

Misionierius kunigas šv. Juozapas Damianas de Vosteras

Vienuolijos įkūrėja sesuo šv. Kryžiaus Marija Joana Žiugan

Trapistų vienuolis brolis šv. Rapolas Arnaisas Baronas

Popiežius Benediktas XVI su Belgijos karališkąja šeima, atvykusia į belgų misionieriaus kun. šv. Juozapo Damiano de Vostero kanonizaciją

Belgų misionieriaus kanonizacijoje dalyvavo daug maldininkų iš Havajų

Radikalus atsivertimas

Vadovaudamas kanonizacijos iškilmėms, popiežius Benediktas XVI iškėlė krikščioniškąjį radikalaus atsivertimo pašaukimą, kaip garantuotą kelią į išganymą ir amžinybę. Būtent tokį herojiškos Dievo meilės kelią pasirinko spalio 11 dieną paskelbti penki nauji Bažnyčios šventieji: lenkas arkivyskupas ir vienuolijos įkūrėjas Zygmuntas Ščesnas Felinskis (1822–1895); ispanas kunigas dominikonas ir vienuolijos įkūrėjas Pranciškus Kolas Gvitartas (1812–1875); belgas kunigas vienuolis ir misionierius Juozapas Damianas de Vosteras (1840–1889); ispanas brolis cistersas Rapolas Arnaisas Baronas (1911–1938) ir prancūzė vienuolijos įkūrėja sesuo Kryžiaus Marija Joana Žiugan (1792–1879).

Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas komentavo tos dienos Evangelijos skaitinius, kurių pagrindu buvo dialogas tarp Jėzaus ir jauno turtingo vyro, kuris norėjo sužinoti, kaip galima laimėti amžinąjį gyvenimą. (Plg Mk 10, 17-30). Nuoširdus ir geras jaunuolis prisipažino, kad nuo vaikystės žinojo Dekalogą, jo ištikimai laikėsi. Visa tai yra svarbu, tačiau amžinybės pasiekimui trūksta dar vieno esminio dalyko – kokybinės permainos (atsivertimo), kurią popiežius Benediktas XVI homilijoje pavadino „šventumo heroizmu“. Jis priminė, kad dieviškasis Mokytojas kaip tik tai ir siūlo minėtam jaunam turtingam vyrui: „Eik, parduok visa, ką turi, (pinigus) išdalyk vargšams... Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Į šį sekimo paskui Viešpatį kvietimą turi būti atsiliepta meilės kupinu atsaku. Tikrajam Jėzaus mokiniui tai reiškia visišką atsidavimą – be jokių išskaičiavimų ir naudos siekimo, vadovaujantis tik tvirtu kėjimu. „Kaip tik šventieji priima šį reiklų kvietimą ir su nuolankiu klusnumu ryžtasi sekti nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, – sakė homilijoje Popiežius. – Jų tobulumas tikėjimo logikoje, kuri kartais yra žmogiškai nesuprantama, reiškia atsisakymą dėmesio sau ir drąsų ėjimą prieš srovę, gyvenimą pagal Evangeliją“. Čia derėtų prisiminti šventojo garbės vertą apaštalo Petro atsakymą Jėzui: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Viešpats, priimdamas šį atsakymą, savo išpažinėjus užtikrina: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai...  ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“.

Pastoracija ir socialinis veikimas

Aptaręs evangelinius šventojo gyvenimo ir veikimo bruožus, toliau savo homilijoje Šventasis Tėvas priminė kiekvieno iš kanonizuojamųjų asmenų pasiaukojančio krikščioniškojo liudijimo kupinas biografijas. Pirmiausia buvo kalbama apie šventuoju paskelbtą buvusį Varšuvos arkivyskupą Z. Felinskį, kuris įkūrė Marijos šeimos pranciškonių seserų kongregaciją ir „buvo didis tikėjimo bei pastoracinės meilės liudytojas labai sunkiu Lenkijos Bažnyčiai ir tautai metu“, – sakė Popiežius. Vatikane paskelbtame šv. Z. Felinskio gyvenimo aprašyme nurodoma, kad pats arkivyskupas gerai suprato savo sielos uždavinius. „Aš esu įsitikinęs, kad išlaikydamas tyrą širdį, gyvendamas tikėjimu ir meile artimui, neišsuksiu iš kelio. Tai yra vieninteliai mano turtai ir jie yra neįkainojami“, – rašė jis dienoraštyje.

Naujasis lenkų šventasis Z. Felinskis gimė 1822 metų lapkričio 1 dieną Volynės regione (dabar priklauso Ukrainai, tuomet buvo Rusijos imperijos dalis) kilmingoje šeimoje, kuri rodė didelę ištikimybę Bažnyčiai ir nacionalinei kultūrai. Kai Zygmuntui buvo 11 metų, mirė tėvas, o po penkerių metų už patriotinę veiklą į Sibirą buvo ištremta motina. Jaunuolis, artimų giminaičių palaikomas, gavo puikų išsilavinimą. Maskvos universitete studijavo matematiką, o Paryžiaus Sorbonos universitete – literatūrą. Prancūzijos sostinėje susipažino su emigracijoje gyvenusiais žymiaisiais lenkų intelektualais, poetais Adomu Mickevičiumi ir Juliumi Slovackiu. Kartu su emigrantų politiniais veikėjais dalyvavo 1848 metų Poznanės sukilime, po jo numalšinimo vėl gyveno svetur – Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1851 metais sugrįžo į Lenkiją ir pasirinkęs dvasinį kelią, įstojo į Žitomiežo kunigų seminariją. Teologijos studijas tęsė tuometinėje Sankt Peterburgo bažnytinėje akademijoje, čia 1855 metų rugsėjo 8 dieną gavo kunigystės šventimus. Sielovadinę tarnystę ėjo Sankt Peterburgo katalikų parapijose, kartu akademijoje dėstydamas filosofiją.

Taip pat vystė karitatyvinę veiklą, kūrė našlaičių prieglaudas, rūpinosi vargšų katechizavimu ir dvasiniu gyvenimu. Ilgainiui iš šioje srityje dirbusių pamaldžių moterų bendruomenės buvo suformuota nauja vienuolija 1857 metais ir pavadinta Marijos šeimos pranciškonių seserų kongregacija.

1862 metų sausio 6 dieną popiežiaus Pijaus IX paskirtas Varšuvos arkivyskupu, išvyko darbuotis į dabartinę Lenkijos sostinę. Tai buvo sunkaus išbandymo metas, nes rusai brutaliai susidorojo su 1861 metų Varšuvos sukilimu. Protestuodama prieš smurtą ir karo stovio įvedimą Varšuvoje, bažnytinė vadovybė keliems mėnesiams buvo uždariusi visas miesto bažnyčias. Atvykęs naujasis arkivyskupas palaikė savo tautiečius, kartu ieškodamas su valdžia kompromisų, kad Bažnyčios veikimas būtų normalizuotas. 1862 metų vasario 13 dieną jis atšventino prieš tai carinės kariuomenės išniekintą Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo katedrą, o netrukus atidarė ir kitas miesto šventoves su iškilminga 40 valandų Švč. Sakramento adoracija.

Tremtis ir šventumo liudijimas

Toks sielovados atnaujinimas sunkiomis nacionalinio išsivadavimo kovos sąlygomis buvo labai svarbus. Tačiau, deja, tai kėlė ir tam tikrą nepasitikėjimą ganytoju, kuris, neva, „infiltruotas iš Sankt Peterburgo“ ir dabar slapta bendradarbiauja su okupantais. Taip pat ir Rusijos valdžia skatino arkivyskupo Z. Felinskio diskreditavimą, skleisdama įvairius gandus dėl jo nepatikimumo. Ganytojas lankė miesto parapijas, reformavo labdaros organizacijas, atnaujino Varšuvos dvasinės akademijos ir kunigų seminarijų veiklą, skatino dvasininkijos intelektualinį ugdymą. Pasinaudodamas turimais ryšiais (jis buvo Rusijos valstybės tarybos narys), arkivyskupas Z. Felinskis siekė išlaisvinti suimtus kunigus, reikalavo geresnių galimybių parapijinėms mokykloms ir atviram katechizavimui. Jis kalbėdavo, kad tėvynei reikia išugdyti naują sąmoningų lenkų kartą, kuri būtų „pamaldi, dora ir blaivi“.

Ganytojas taip pat rūpinosi vargšais, Varšuvoje įsteigė našlaičių prieglaudų tinklą, kuriais rūpintis paskyrė savo įsteigtos Marijos šeimos kongregacijos seseris. Nors ir stengėsi, kad būtų išvengta naujų kovų ir smurto,  kilus 1863 metų sukilimui, arkivyskupas nedvejodamas stojo tėvynainių pusėn. Atsistatydinęs iš Valstybės tarybos, jis laišku kreipėsi į Rusijos imperatorių (carą) Aleksandrą II, ragindamas nutraukti kraujo praliejimą ir žmonių engimą, taip pat protestavo dėl susidorojimo su sukilime dalyvavusiais dvasininkais. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo: 1863 metų birželio 14 dieną arkivyskupas Z. Felinskis buvo deportuotas į Sibirą, kur be jokių ryšių su Varšuva praleido dvi dešimtis metų. Tačiau net ir tokiomis sunkiomis tremties sąlygomis su kitų kunigų pagalba dirbo vietos sielovadoje, netgi steigė parapijas ir statė bažnyčias. Už nepaprastą dvasingumą ir gailestingumo darbus vietinių žmonių buvo vadinamas „šventu lenkų vyskupu“.

Po Šventojo Sosto ir Rusijos derybų arkivyskupas Z. Felinskis 1883 metų kovo 15 dieną atgavo laisvę. Tačiau į Varšuvą jam sugrįžti nebuvo leista ir likusius gyvenimo metus jis praleido Galicijos regione (tuomet priklausiusiame Austrijos imperijai) tarp lenkų ir ukrainiečių valstiečių. Ir čia dirbo pastoracinį darbą, kūrė kaimų katalikiškas mokyklas, statė bažnyčias, steigė savo įkurtosios vienuolijos bendruomenes. Taip pat paliko gausius rankraščius apie tikėjimo ir ateizmo priešpriešą, krikščioniškąją išmintį ir pašaukimų ugdymą, kurie buvo publikuoti jau po ganytojo mirties.

Arkivyskupas Z. Felinskis šventumo garbėje mirė 1895 metų rugsėjo 17 dieną Krokuvoje, čia ir buvo palaidotas. 1920-aisiais jo palaikai buvo perkelti į Varšuvą, kur saugomi Šv. Jono katedros kriptoje. Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo arkivyskupą Z. Felinskį 2002 metais, savo paskutinio vizito į Lenkiją metu. Kreipdamasis į kanonizacijos iškilmes atvykusius lenkų maldininkus (tarp kurių buvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis ir kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravęs Varšuvos arkivyskupas Kazimiežas Nyčas) popiežius Benediktas XVI pavedė Lenkijos Bažnyčią ir visą tautą naujojo šventojo globai.

Nauji ispanų šventieji

Praėjusį sekmadienį buvo kanonizuotas ir ispanas dominikonas kunigas Pranciškus Kolas y Gvitartas, ypač pasižymėjęs diecezinėje sielovadoje. Gimęs 1812 metais, jis įstojo į Evangelijos skelbimu išgarsėjusią Dominikonų vienuoliją būdamas aštuoniolikmečiu jaunuoliu. Tačiau tuometėje Ispanijoje vienuolinei veiklai buvo sunkios sąlygos, daugelis jų namų buvo uždaryti, todėl gavęs kunigystės šventimus būsimas šventasis aktyviai įsitraukė į tiesioginę pastoracinę tarnystę. Derindamas dominikonišką pamokslavimą su paramos vargšams, kovos už žmogiškąjį orumą darbais, išgarsėjo nuo Bažnyčios atitolusių katalikų grąžinimu į tikėjimo praktiką. Visoje Ispanijoje žinoma tėvo Pranciškaus „amžinojo Rožinio“ kalbėjimo iniciatyva, į kurią įsijungė tūkstančiai žmonių, ypač jaunimas. Iš savo pagalbininkų jis įkūrė Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai kongregaciją, kuri sėkmingai tęsia evangelizacijos misijas įvairiuose pasaulio kontinentuose. Šv. Pr. Kolas iki pat savo mirties 1875 metais aktyviai kvietė žmones įgyvendinti Kristaus uždavinius.

Kaip tik šią Dievo žodžio skelbimo liaudiškąją misijų formą pabrėžė popiežius Benediktas XVI kanonizacijos šv. Mišių homilijoje. Jis sakė, kad tėvo Pranciškaus evangelizacinė veikla buvo darniai siejama su Atgailos sakramento praktikavimo ir pamaldumo Eucharistijai skatinimu. Šventasis dominikonas pasiekė daugybės žmonių širdis, nes pats karštai išgyveno tai, ką skelbė, kuo liepsnojo jo paties širdis: meile Kristui ir visišku atsidavimu Jam.

Nepaprastu pamaldumu išgarsėjo ir jauniausias iš spalio 11 dieną kanonizuotų Bažnyčios narių cistersų (trapistų) vienuolis ispanas brolis Rapolas Arnaisas Baronas. Gimęs 1911 metais ir nuo vaikystės ypač domėjęsis dvasinėmis temomis silpnos sveikatos devyniolikmetis jaunuolis Madride buvo pradėjęs architektūros studijas. Tačiau dvasingos rekolekcijos ir kasdienė Švč. Sakramento adoracija galutinai subrandino dvasinį pašaukimą ir 1934-aisiais, dar nebaigęs universiteto, jis įstojo į vienuoliją. Savo gilų dvasinį ir mistinį patyrimą išreiškė laiškuose motinai, kurie vėliau buvo publikuoti ir dar labiau sustiprino jo šventumo garsą. Susirgęs sunkia diabeto liga brolis Rapolas mirė 1938 metais. Popiežius Jonas Paulius II jį buvo paskelbęs 1989 metais Ispanijos šventovėje Santjagode Komposteloje vykusių Pasaulinių jaunimo dienų globėju. Ispanijos vyskupai siekia, kad dabar kanonizuotas jaunasis vienuolis taptų ir 2011 metais sostinėje Madride rengiamo tokio pat tarptautinio jaunų žmonių sąskrydžio dangiškuoju globėju.

Kanonizacijos iškilmių pamoksle Šventasis Tėvas pažymėjo, kad brolis šv. Rapolas savo beribiu ir besąlyginiu atsidavimu Jėzaus sekimui, savo nuostabia dvasine kelione yra artimas ir šių dienų jauniems žmonėms. Ypač tiems, kurie neieško lengvų atsakymų, bet siekia tiesos, to nepaaiškinamo džiaugsmo, kurį suteikia Dievo meilė. Po pamaldų kreipdamasis į Šv. Petro aikštėje susirinkusius iš Ispanijos atvykusius piligrimus su savo ganytojais, popiežius Benediktas XVI sakė, kad naujųjų šventųjų tėvo Pranciškaus Kolo ir brolio Rapolo Arnasio Barono liudijimas atspindi ispanų tautos religines tradicijas ir gilias krikščioniškąsias šaknis. „Tegul šių šventųjų pavyzdys ir užtarimas paskatina visus įsipareigoti sekti Kristų, dosniu ir nesavanaudišku būdu bei pagal savąjį pašaukimą liudijant Evangeliją šiuolaikinėje visuomenėje“, linkėjo Šventasis Tėvas.

Tarnystė kenčiantiems

Tarptautinės žiniasklaidos pranešimuose apie Vatikano bazilikoje vykusią naujųjų šventųjų kanonizaciją didelis dėmesys buvo skirtas belgų misionieriui kunigui Juozapui Damianui de Vosterui, kuris labiausiai išgarsėjo ligonių slaugymu ir buvo vadinamas raupsuotųjų apaštalu. 1840-aisiais gimęs ir devyniolikos metų sulaukęs J. D. de Vosteras įstojo į Švenčiausiųjų Jėzaus ir Marijos širdžių kongregaciją. Po kelerių metų kartu su kitais misionieriais išvyko misijoms į dabar Jungtinėms Valstijoms priklausantį Havajų salyną Ramiajame vandenyne, kur praleido visą likusį gyvenimą. Molokajaus saloje įkurtai raupsuotųjų bendruomenei jis tarnavo kaip ganytojas, gydytojas ir patarėjas. Pats apsikrėtęs raupsais tėvas Damianas atsisakė palikti Molokajaus salą ir vykti gydytis. Jis ten ėjo dvasinę tarnystę iki pat mirties 1889 metais.

Pabrėždamas naujojo šventojo pasiaukojimą, popiežius Benediktas XVI kanonizacijos šv. Mišių homilijoje sakė, kad jis tapdamas raupsuotasis tarp raupsuotųjų, buvo ne tik Žodžio tarnas, bet kenčiantysis tarnas, ir tuo užsitarnavo amžinybę. Šventasis Damianas de Vosteras kviečia mus visus pasirinkti tai, ką apaštalas šv. Paulius vadina gera kova (plg Tim 1,18), ir dosniai rūpintis visais atstumtaisiais. Po pamaldų kreipdamasis į šimtus piligrimų, atvykusių iš Belgijos ir Havajų (tarp jų buvo Belgijos karališkoji šeima ir iš Havajų kilusio dabartinio JAV prezidento Barako Obamos atsiųsta valstybinė delegacija), Benediktas XVI kvietė šventojo kunigo D. de Vostero pavyzdžiu visiškai atsidėti savo pašaukimui. Jis taip pat linkėjo, kad užtariant raupsuotųjų apaštalui, pasaulis būtų išvaduotas nuo raupsų, kitų epidemijų ir atsivertų Dievo meilei.

Tokia Dievo meile spindėjo ir skleidė ir kanonizuota prancūzė vienuolė šventojo Kryžiaus Marija Joana Žiugan, su dideliu užsidegimu tarnavusi nelaimingiesiems. Gimusi šiaurinėje Prancūzijoje 1792 metais ir išgyvenusi kontraversišką porevoliucinio laikotarpio patyrimą, ji suformavo pamaldžių moterų bendruomenę, kuri rūpinosi senais ir sergančiais žmonėmis, ypač apleistomis našlėmis. Taip susikūrė nauja Vargšų mažųjų tarnaičių kongregacija, dabar turinti kelis tūkstančius narių ir įvairiuose žemynuose besirūpinanti apleistais senais žmonėmis. Tuometinis popiežius Leonas XIII patvirtino išaugusios vienuolijos statutą keli mėnesiai prieš šventosios įkūrėjos mirtį 1879 metais.

Kanonizacijos pamaldų homilijoje Benediktas XVI sakė, kad šventoji Kryžiaus Marija Joana, rūpindamasi senų brolių ir seserų orumu, matė juose paties Kristaus asmenį. „Pažvelkite į tuos vargšus su užuojauta, ir Jėzus švelniai pažvelgs į jus paskutinę dieną“, – kalbėjo ji. Taip išgyventas Dievo meilės slėpinys ir motinos Joanos charizma aktuali ir mūsų dienomis, kadangi dabar yra ypač daug senų žmonių, kenčiančių vargą ir vienatvę. Baigdamas homiliją popiežius Benediktas XVI dėkojo Viešpačiui už „šventumo dovaną, kuri su ypatingu grožiu šiandien spindi Bažnyčioje“ ir kvietė tikinčiuosius imti pavyzdį iš naujųjų šventųjų mokymo ir liudijimo.

© 2009 „XXI amžius“