Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pilietinio Sąjūdžio kelias

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Toliau narpliojama pedofilijos byla ryškiai įrodo, kad Lietuva yra butaforinė valstybė, kurioje išplitusi korupcija, valdininkai dirba aplaidžiai, vis gilėja skurdas. Tenka pripažinti, kad 2000–2005 metais Lietuvos teisėsaugos struktūros ir specialiosios tarnybos dirbo gana atsakingai. Tiesa, būta visko – ir korupcijos, ir neatsakingų pareigūnų veiksmų, tačiau atsakinga V. Grigaravičiaus, J. Milevskio, V. Pociūno, V. Damulio ir kitų pareigūnų veikla pristabdė kai kurių stambių organizuotų nusikalstamų struktūrų veiklą, sulaikė su KGB klanais susijusių tarptautinių aferistų veržimąsi į Lietuvą. Tačiau 2005–2006 metais įvykę tylūs perversmai palietė ne tik politinę sferą, bet ir teisėsaugą. Po sąmokslų J. Pinskaus pirtelėse susikūrusi G. Kirkilo vyriausybė galutinai apvainikavo tamsių jėgų pergalę mūsų krašte. V. Grigaravičių nuo 2001 metų bent kelis kartus bandyta nuversti ir pakeisti su asociacija „XXI vek“ ir Lietuvos kriminalinio pasaulio lyderiais susijusiais asmenimis.

Pedofilijos skandalas apnuogino dabartinės teisėsaugos žaizdas. Beje, su skandalu susijęs ir savotiškas rekordas: „Aro“ pareigūnai saugo net 11 asmenų, kuriems yra iškilusi grėsmė. „Aro“ rinktinės vadovo V. Grabausko teigimu, tai pirmas atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai tenka saugoti tiek daug su viena byla susijusių asmenų. Pedofilijos bylą tyrę prokurorai bando teisintis, tačiau tie pasiteisinimai skamba neįtikinamai. Spalio 16 dieną Vilniuje prie Prezidentūros vyko piketas, kurio dalyviai palaikė D. Kedį ir reikalavo prastai dirbusių teisėsaugos pareigūnų atsakomybės. O advokatas K. Čilinskas teigia: „Susikompromitavęs generalinis prokuroras jau nėra tikras generalinis prokuroras – jis jau „pakabintas“ ant kabliuko. Taigi, generalinis prokuroras A.Valantinas pasielgtų garbingai, jeigu atsistatydintų“.

Spalio 17 dieną vykusiame Jungtinio demokratinio judėjimo suvažiavime priimta rezoliucija, kurioje konstatuojama, kad prokuratūros sistemoje klostosi kritiška padėtis. Prezidentė D. Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė I. Degutienė raginamos imtis iniciatyvos ir atstatydinti generalinį prokurorą. Prokuratūros vadovų atsakomybės klausimą kelia ir kai kurie politikai, visuomeninių pilietinių organizacijų atstovai, iniciatyvūs kultūros bei meno veikėjai. Per paskutinį dešimtmetį neištirtos ne tik garsios EBSW ir „Alitos“ bylos, bet ir „Alytaus tekstilės“, „Draugystės“ aferos. O pedofilijos skandalas galutinai perpildė visuomenės kantrybės taurę.

Nuo Sąjūdžio klestėjimo laikų (1988–1991 metų) praėjo jau beveik du dešimtmečiai. Tačiau šiuo metu regime, kad Lietuvoje didžiulę įtaką įgijo „buvusieji“ – buvę kompartijos veikėjai ir KGB pareigūnai bei agentai. Jie sudaro Lietuvoje didžiulę įtaką turinčios šešėlinės valdžios pagrindą. Šešėlinė valdžia sudaryta iš oligarchinių struktūrų, su jomis artimai susijusių nomenklatūros grupuočių ir stambiausių kriminalinių klanų. Šešėlinės valdžios centrinė ašis – oligarchų klasė, kuri daro įtaką daugeliui svarbių sprendimų ir valdo didelę žiniasklaidos dalį. Tokioje situacijoje vėl regime atgimstančio pilietinio sąjūdžio ženklus. Jungtinis demokratinis judėjimas, Piliečių santalka, Lietuvos Sąjūdis, „Pilies“ draugija ir kitos organizacijos organizuoja įvairias akcijas – mitingus, piketus, parašų rinkimo akcijas, siūlo konkrečius įstatymus ar jų pataisas, bendradarbiauja su sąžiningais politikais ir pareigūnais. Šiuose judėjimuose dalyvauja ir įvairių partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos socialdemokratų sąjungos – nariai. Pralaužti brežnevizmo laikus primenančios stagnacijos ledus gali prireikti daug pastangų, bet kito kelio nėra. Kitaip šalis gali patekti į visišką aklavietę.

Vienas iš ryškiausių pavyzdžių, bylojančių, kad Lietuvoje korupcijos mastai yra milžiniški – „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) projektas. Jo įgyvendinimas jau apaugo kriminalo apnašomis ir virsta dar viena amžiaus afera. Apie tai kalba su situacija gerai supažinęs aktorius Audrius Nakas: „Viešojoje erdvėje pristatytas šimtus milijonų litų kainuojantis, kai kurių politikų ir valdininkų organizuotas ir stumtas VEKS projektas staiga tapo netobulu, keliančiu daug triukšmo, su stipriu ir vis didėjančiu kriminaliniu tvaiku. Tiriama pagrindinių jo vykdytojų veikla: Lietuvos kultūros ministerijos ir Vilniaus savivaldybės bei toje veikloje tiesiogiai atsakingų asmenų vykdyta ir vykdoma veikla (Jono Jučo, Gintaro Sodeikos, Gintauto Palucko bei kitų konkrečiai su šia veikla susijusių asmenų). Tyrimai vyksta sunkiai ir tai įrodo, kad su stambesnės korupcijos apraiškomis mūsų krašte kovojama lėtai. Korupcija tradiciškai skirstoma į „didžiąją korupciją“ – prekyba įstatymais, teismų sprendimais bei valstybės užsakymais, ir „mažąją korupciją“ – kelių policininkų ar medikų papirkimus, dovanėles dėstytojams už geresnį pažymį. Korupcijos pamatai slypi painiuose vyriausybės nutarimuose, įstatymuose ar pataisose. Nugalėti šį valstybės vėžį bus įmanoma tik tokiu atveju, jei į gydymą įsitrauks kuo daugiau piliečių“.

Šiuolaikinė demokratija, dar XIX amžiuje pradėjusi savo vystymosi kelią ir plačiai paplitusi XX amžiuje, patiria nemenkas grėsmes. Apie tai įspėjo ir žymusis kovotojas už indų tautos laisvę filosofas Mahatma Gandis: „Disciplinuota ir apšviesta demokratija yra puikiausias dalykas pasaulyje. O pilna išankstinių nusistatymų, neišmanymo ir prietarų demokratija ilgainiui pavirs chaosu ir galbūt susinaikins“. Tai taiklus įspėjimas. Tokias grėsmes ryškiai atskleidžia Rusijos pavyzdys. Po B. Jelcino eros (1991–2000 m.), kai vyko daug prieštaringų procesų, į valdžią sugebėjo prasibrauti nuožmi ir įtakinga jėga – saugumiečių sluoksnis. Ir visi demokratijos pasiekimai per keletą metų buvo palaidoti. Tam, kad valstybės negrimztų į chaosą, o po to į diktatūrą, reikia viešumo ir ryžtingos kovos su korupcija. Štai neseniai Lenkijoje atskleidus su lošimo namais susijusį korupcijos skandalą, atsistatydino keturi ministrai. Prezidentas L. Kačynskis, tik atskleidus skandalingus faktus, griežtai pareikalavo jų atsistatydinimo ir plataus jų veiklos tyrimo. Tai, kad Lietuvoje demokratija patiria krizę ir šalyje yra įsigalėjusi didžiulė monopolinio kapitalizmo įtaka, rodo ir neseniai pateikti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) siūlymai minimalią algą mažinti nuo 800 iki 600 litų. Šiuos siūlymus rimtai svarsto įvairūs pareigūnai, Seimo nariai, nors tokie siūlymai yra pasityčiojimas iš Lietuvos piliečių. Per 20 procentų šalies dirbančiųjų gauna minimalias algas. Iš tokių pajamų jau vos įmanoma išgyventi, jei jų pajamos dar labiau mažėtų, žmonės būtų pasmerkti visiškam skurdui.

Praėjusį sekmadienį Katalikų Bažnyčioje buvo minimas Misijų sekmadienis. Misijose tolimuose kraštuose yra pasižymėję ir nemažai lietuvių kunigų – A. Bendoraitis, A. Saulaitis, H. Šulcas ir kiti dvasininkai. Tačiau pagrįstai galima teigti, kad ir mūsų krašte reikia misijų – tiek misijų tikėjimui skleisti, tiek kiek kitokio pobūdžio misijų – švietėjiškos veiklos demokratijos plėtrai stiprinti. Romoje vykusioje konferencijoje „Ateities klausimai: religija ir politinė kultūra“ Italijos senato narys Marselo Pera sakė: „Šiandienių žmogaus teisių nebūtų buvę be krikščionybės. Maža to, sekuliari kultūra, siekianti atsikratyti krikščioniškos moralės principų, rizikuoja pati nulemti savo žlugimą. Žmogaus teisės yra moralinis pasirinkimas. Moralinis įstatymas suteikia jėgą mūsų prigimtinėms teisėms. O pagrindinis moralinis įstatymas, nuo kurio priklauso žmogaus teisių kultūra, yra krikščioniškas moralinis įstatymas. Neatsitiktinai tolerancijos idėja Europoje gimė didžiųjų krikščionių mąstytojų dėka – nuo Sebastiano Kastelo iki Loko ir Kanto. Šiandien sekuliarizmas neigia bet kokią politikos ir religijos sąveiką, taigi neigia tolerancijos pamatą, ir taip pats save griauna“...

© 2009 „XXI amžius“