Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vilniaus grąžinimo Lietuvai 70-mečiui

Keliai į Vilniaus kraštą vedė ir pro Puorių kaimą

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Puorių kaimo senbuvis Jonas Bareika prisiminimais dažnai sugrįžta į tolimą praeitį

Valstybės sieną primena riboženkliai

Tikriausiai nedaugelis keliauninkų, vykstančių iš Vilniaus pro Širvintas į Ukmergę ar Panevėžį, atkreipė dėmesį į Puorių kaimą. Ties Širvintomis prigludęs kaimas iki šiol slepia reikšmingą Vilnijos krašto istorijos tarpsnį, susijusį su mūsų tautos kovomis už Laisvę bei Nepriklausomybę. Lygumomis nusidriekiančiose pievose išlikusi griovelių juosta liudija, kad čia kadaise būta demarkacinės linijos, skyrusios mus nuo kaimyninės Lenkijos. Čia pat stovi ir gerai išsilaikęs medinis namas, lemtingais 1934–1939 metais priglaudęs Lietuvos valstybės pasienio tarnybos karius. Beje, senieji puoriškiai dar mena, kaip prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pro šią vietovę nuo vokiečių agresijos į Palangos pusę masiškai traukėsi lenkų kariai, o 1939 m. spalį iš Kauno į Vilnių žygiavo Lietuvos kariuomenė.

Taikanti ir vienijanti vienuolyno aura

Bronius VERTELKA

„Palėvenio“ bendruomenės pirmininkė Laimutė Juknevičienė (sėdi antra iš kairės) su savo pagalbininkais

Palėvenės (Kupiškio r.) bendruomenė „Palėvenys“ įsikūrusi XVIII amžiuje statytame buvusiame dominikonų vienuolyne. Mintis burtis į bendruomenę kilo prieš trejetą metų, vykstant kaimo šventei, į kurią susirinko apie 150 žmonių. Į bendruomenę susibūrė Palėvenės, Buivėnų ir Aukštaičių kaimų žmonės (pastarieji du baigia nykti).

 Nors prieš 15 metų buvo atliktas nedidelis vienuolyno pastatų remontas, tačiau jie ir toliau griuvo, be to, vėl viskas buvo išdraskyta. Bendruomenė, norėdama čia turėti savo kampelį, mašinomis vežė šiukšles, dirbo net žiemą. Kad galėtų rinktis atšalus orams, pasistatė krosnį. Sutvarkė ir vienuolyno didžiąją salę, įsivedė elektrą: čia vyksta šventės, pažymimi bendruomenės narių jubiliejai, čia susirinkus neprailgsta ilgi žiemos vakarai. Nors dauguma bendruomenės narių jau pensinio amžiaus, jiems netrūksta išmonės.

Anykščių bažnyčiai – 100 metų

Sakralinio meno centras ir knyga apie šventovę

Dalia Tarandaitė

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia žiemą

Šiemet sukako 100 metų, kai Anykščiuose buvo pastatyta didinga neogotikinė bažnyčia, pakeitusi iki tol parapijiečiams tarnavusią gerokai mažesnę ir kuklesnę barokinę šventovę. Ant stataus Šventosios upės kranto iškilusi raudonų plytų bažnyčia tapo ryškiausiu Anykščių panoramos akcentu, savotiška miesto vizitine kortele.

Per šimtą metų, prabėgusių nuo bažnyčios pastatymo, ja rūpinosi, po karų ir gaisrų atstatinėjo, remontavo ir dekoravo ne viena karta joje dirbusių dvasininkų, kuriems talkino dailininkai ir amatininkai, aukomis ir kasdieniu darbu prie bažnyčios gražinimo prisidėję parapijiečiai. Jų dėka bažnyčia savo šimtmetį pasitiko tokia, kokią matome šiandien – skoningai dekoruota, joje gausu nagingų meistrų ir profesionalių dailininkų sukurtų originalių sakralinės dailės kūrinių. Balandį Kultūros paveldo departamento sprendimu Anykščių bažnyčia kartu su šventoriaus tvora ir komplekse esančiais dailės kūriniais buvo paskelbta regioninės reikšmės nekilnojamąja kultūros vertybe.

Te neblėsta Staugaičių giminės atmintis

Audronė STAUGAITYTĖ

Staugaičių ainiai Tupikų kaime, prie paminklinio akmens ir stogastulpio, savo protėvių sodybos vietoje

Rugpjūčio 2 dieną Žvirgždaičių seniūnijoje (Šakių r.), Tupikų kaime, 1918 metų savanorio Jono Staugaičio, apdovanoto Vyčio kryžiumi, ir Juzės Prapuolenytės-Staugaitienės sodybos vietoje, kun. Algimantas Keina pašventino stogastulpį (skulptorius Algimantas Sakalauskas) ir paminklinį akmenį. Pasodinta medžių alėja – ąžuolas, eglė ir keturios liepos. Visa šeima – tėvai ir keturios dukros – 1949 metais buvo ištremti į Sibirą, o sodyba 1979 metais galutinai sunaikinta.