2009 m. spalio 30 d.
Nr. 77
(1769)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Laisvosios rinkos ypatybės krikščioniškojo mokymo šviesoje

Laisvosios rinkos ypatumai Lietuvoje

1991 metais Jono Pauliaus II paskelbta socialinė enciklika „Centesimus annus“ buvo bene paskutinis dokumentas, kuriame popiežius kalbėjo apie socialinius dalykus. Tik neseniai pasirodžiusi trečioji popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“) daugeliui sekančių krikščioniškosios socialinės minties raidą tapo puikiu pretekstu kiek kitu kampu pažvelgti į pasaulį užgriuvusią ekonominę krizę. Juolab neseniai vykęs pasaulio lyderių susitikimas (G–20) priėmė keletą tikrai įdomių sprendimų, ribojančių vadinamąją laisvąją rinką.

Atrodo, kad lietuviškosios žiniasklaidos „tylos įžadai“ apie pasaulio ekonomikos pokrypį rinkos reguliavimo link (o tai nėra kairiųjų politinių pažiūrų sklaida ir tai aiškiai parodė tiek Europos Parlamento rinkimai, tiek dešiniųjų pergalės kitose šalyse) ir toliau lemia nešiuolaikišką ekonomikos sampratą viešojoje erdvėje. Lietuva vis dar gyvena praeitame šimtmetyje numarinta ir palaidota iliuzija, kad rinka viską sutvarkys. Keista ir šiek tiek naivu girdėti mūsiškių „liberalų“ ir Laisvosios rinkos instituto ekspertų nuomones apie tautines bankų veiklos subtilybes, kai visas pasaulis jau seniai suvokė ir deklaravo būtinybę riboti ne tik jų veiklą, bet ir aukščiausiųjų bankų vadovų atlyginimus.

„Caritas in Veritate“ – esminės mintys

Bažnyčios socialinis mokymas leidžia interpretuoti dabartinę pasaulio ekonomikos situaciją gerokai plačiau, nei tai daro kitų sričių ekspertai. Svarbiausia, kad šioje enciklikoje dar kartą tvirtinama kiekvieno žmogaus vertės samprata ir kiekvienas sprendimas matuojamas ne vien materijos ir naudos matu.

Besaikė plėtra siejama su ekologinėmis bėdomis ir kiekvieno dirbančiojo teisių pamynimo galimybe. Meilė ir tiesa yra pagrindinis matas, kuriuo turi būti matuojamos krizės įveikimo priemonės. Įdomi yra šeimos metafora: anot popiežiaus, visos pasaulio tautos sudaro šeimą, todėl santykiai tarp jų turi būti grindžiami pagarbos kitam principu. Stipriojo pagalba silpnesniam negali tapti pastarojo priklausomybe, o materiali pagalba silpnesniam turėtų būti siejama ir su neturtingosios pusės integracija bei švietimu. Visiems žinoma ir slepiama tiesa apie tarptautinių organizacijų biurokratizmą ir išlaidumą enciklikoje nenutylima. Juk būna, kad jų egzistuoja tik tam, kad egzistuotų, o ne dėl pagalbos stokojančiam.

Tačiau esmių esmė, mano galva, atskleidžiama paskutiniuose enciklikos skyriuose. Benediktas XVI kalba apie sistemą, kurią sudaro rinka, valstybė ir pilietinė visuomenė. Pasak Šventojo Tėvo, mes nesame ekonominio proceso įkaitai ar aukos, o atsakingi jo dalyviai. Meilė ir tiesa – svarbiausi bet kokio socialinio proceso matai, o protas be tikėjimo linksta į visagalybės pagundą.

Bankininkų premijos — rinkos ydų pasekmė

Briuselyje vykusiame Europos Sąjungos (ES) finansų ministrų susitikime visi ministrai, išskyrus Didžiosios Britanijos, palaikė Prancūzijos iniciatyvą įvesti griežtas bankų reguliavimo taisykles. Kalbama apie atlygį aukščiausio lygio bankų vadovybei. Ši tema taip pat buvo pagrindinė ir G-20 susitikime Pitsburge (JAV), kuris vyko rugsėjo 24–25 dienomis. Ši Lietuvos žiniasklaidoje beveik nutylėta tema iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesvarbi, tačiau iš tikrųjų ji tiesiogiai siejasi su Šventojo Tėvo mintimis apie atsakomybę ir saiką. Laisvosios rinkos aklas principas „kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau gali pasiimti sau“ šioje vietoje pasirodo kaip absoliutus blogis ir anomalija. Bankų valdytojai vardan didesnių dividendų sau sužlugdė pasaulio ekonomiką ir įkalė paskutinę vinį į laisvosios rinkos karstą. Krikščioniškojo socialinio mokymo vertė pirmiausia pasireiškia tuo, kad jis nėra technokratinis principas, o sveiką protą nepraradusio ir atsakingo rinkos dalyvio veikimo vektorius.

Kita vertus, naivu būtų manyti, kad juridiškai patvirtinę finansų sektoriaus reguliavimo taisykles ir formalizavę krikščioniškojo socialinio mokymo nuostatas išspręstume žmogiškojo godumo keliamas bėdas. Krikščioniškasis socialinis mokymas yra labiau moralinė laikysena, kuria remiantis privalo būti nustatomos aiškios ribos finansinio sektoriaus subjektų veiklai.

Tikėjimas ir „laisvoji rinka“

Nėra geresnio pavyzdžio įrodyti pinigų bevertiškumui nei pasaulio bankų nuostolių reguliavimo ataskaitos šios pasaulinės krizės metu. Kai lengva ranka į nuostolius nurašoma daugiau nei 500 milijardų dolerių, ar galima kalbėti apie pinigų vertę apskritai?

Grįžtant prie viešojoje erdvėje pasirodančių laisvosios rinkos „pranašų“ brukamų nuostatų verta išryškinti ir tam tikrą „kairėjimo“ pagundą. Rinka nėra ir negali būti blogis tikėjimo požiūriu, nes tik ji sukuria materialias gėrybes, kurios atsakingai naudojamos tobulina patį žmogų. Rinkos ydos pasireiškia tada, kai ji pradedama suvokti kaip tikslas, kai nelieka atsakomybės kitų atžvilgiu. Pastarųjų metų pasaulinė finansų krizė įrodė teiginį, kad laisvoji rinka nėra pajėgi sukurti save ribojančių taisyklių. Kai kairiosios politinės jėgos siūlo didesnį reguliavimą viską atimant ir perskirstant, aš siūlau tiesiog paskaityti Benedikto XVI encikliką „Caritas in Veritate“. Bus daugiau naudos.

Dainius Varnas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija