2009 m. lapkričio 11 d.
Nr. 79
(1771)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ir vis dėl tos laisvės

Joniškio „Aušros“ gimnazijos 90-mečiui

Povilas Mataitis

Už Dievą ir Tėvynę

1938 metais kunigas Povilas Racevičius buvo atkeltas į Joniškio gimnaziją dirbti kapelionu. Tai buvo labai gyvas, judrus, linksmas, komunikabilus kunigas. Mokiniai džiaugėsi, kad toks mokytojas pasirodė gimnazijoje. Nors 1940 metais jį iš mokyklos atleido, mokiniai ir toliau su kunigu bendravo per mokinių mišias ir ateitininkų būrelyje.

Buvusi kapeliono mokinė Elena Tamulytė laiške rašė: „Apibūdinti Povilo Racevičiaus nuoširdumą, gerumą ir meilę tėvynei trūksta žodžių. Jis gerbė  kiekvieną žmogų, o ypač vargšus. Nepraeidavo pro šalį nepakalbinęs, nepaguodęs,  nesušelpęs. Labai nuoširdžiai diegė tėvynės meilę jaunimui, savo mokiniams. Rengdavo ekskursijas po visą Lietuvą, kad jaunimas pažintų gimtą šalį. Dalyvaudavo su mokiniais  medelių sodinimo šventėse, tvarkė apleistus karių kapus...“

Šiuo metu P. Racevičiaus ir jį į paskutinę kelionę lydėjusio bažnyčios varpininko Vlado Kaselio palaikai ilsisi Joniškio bažnyčios šventoriuje. Besitraukiantys raudonarmiečiai 1941 m. birželio 27 dieną juos sušaudė Kriukų miestelio pakraštyje.

Atsišaukimus rašydavau ir išklijuodavau

Apie Antrojo pasaulinio karo metais tarp Joniškio gimnazijos moksleivių vyravusias nuotaikas byloja gimnazijos mokytojas, politinis kalinys Simonas Norbutas: „Vokiečių okupacijos metais mokiausi Joniškio gimnazijoje. Buvau labai geras mokinys, bendravau su vyresnių klasių mokiniais. Prisimenu  mokinius Klėgerį, Dryžą ir kitus. Jie buvo patriotiškai  nusiteikę idealistai. Karui pasibaigus Dryža žuvo savo tėvų namuose kartu su visa šeima. Įvardyti kaip partizanai. <...>     Tada gyvenome visuotinį patriotinį pakilimą, neabejojome, kad pasibaigus karui bus atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. Stengėmės išsaugoti lietuvybę. <...> Iš Vytauto Dryžo, nors ir retai, gaudavau pasiskaityti pogrindinės spaudos. 1943 metų vasario 16-ąją nutarėme pagerbti savo atsišaukimais. <...> Pirmąjį atsišaukimų pluoštą išplatinome mokykloje, mieste, prisegiau prie bažnyčios durų. <...> Spausdinome atsišaukimų ir daugiau. Įsidrąsinau platinti juos net gana pavojingose vietose, pavyzdžiui, valsčiaus skelbimų lentoje, šalia viršaičio kabineto durų. Lenta buvo uždaroma kabliuku. Nutaikęs progą, aš ją atidariau ir prisegiau atsišaukimą“.

Lietuvos Laisvės Armija

1943 metais Joniškio gimnazijoje įsikūrė pogrindinė organizacija – Lietuvos Laisvės Armija (LLA). Organizacijai vadovavo Alfonsas Vaišvilas ir Stasys Keras.  Jai priklausė vyresniųjų klasių mokiniai.

Savo istorinėje kalboje, pasakytoje 1944 m. vasario 16-ąją, generolas Povilas Plechavičius Lietuvos jaunimą pakvietė stoti į Vietinę rinktinę, kurios svarbiausias tikslas buvo ginti tėvynę nuo grįžtančio komunizmo.  Vietinės rinktinės pagrindu buvo galvojama atkurti Lietuvos kariuomenę, kuri būtų pajėgi kovoti ne tik su grįžtančiais sovietais, bet ir su kitais nepriklausomybę atkurti siekiančios valstybės priešais.

Pasakoja buvęs savanoris, politinis kalinys Juozas Radžvilas: „Į Vietinę rinktinę išėjau iš Joniškio gimnazijos aštuntos klasės. 1944 m. balandžio 1 dieną jau buvau Marijampolės karo mokykloje. Vėliau iš mano klasės atvažiavo Klemas Jankūnas ir Bronius Kukšas. Aštuntoje klasėje mes buvome šeši berniukai. Trys išėjo savanoriais, kiti trys – Kulbis, Drigotas, Vaičeliūnas – pasiliko. Savanorių iš Joniškio gimnazijos atvažiavo ir daugiau – Dragūnas, Leonas ir Henrikas Markšaičiai, Juozas  Lataitis. Dragūnas ir Markšaičiai gimnaziją buvo jau anksčiau baigę“.

LLA  vėl atgyja

1945 m. pavasarį LLA Joniškio gimnazijoje vėl atsikūrė.  Veikė dvi grupės. Vienai vadovavo  Alfonsas Kutkus, kitai – Bonifratras Leveika. Vieni  rinko ginklus, kiti daugino iš partizanų gaunamą spaudą ir ją platino. Joniškio partizanai gaudavo Užnemunės partizanų operatyvinę medžiagą ir laikraštį „Laisvės varpas“, kurį perspausdindavo LLA nariai moksleiviai Ignas Ramonas ir Julius Mačiulis.

Prisimindamas tuos laikus pasipriešinimo sovietiniam režimui  dalyvis Julius Savickas pasakoja: „1945 m. pavasarį iš Gaščiūnų į Joniškį atvežė ir Respublikos aikštėje prie šaligatvio suguldė 42 nukautus vyrus. Ėjome žiūrėti. Labai žiaurus vaizdas. Tie, kurie su naginėm, gulėjo apauti, o kiti – vienom kojinėm. Tai ką – jie basi į mišką išėjo, kad vienom kojinėm nušauti gulėjo? Batus, suprantama, stribai nuavė. Atsimenu vieną labai žiauriai atrodžiusį žuvusįjį: ranka nutraukta, pakaušis išmuštas. Matyt, jis pats susisprogdino. Išvydę tokį vaizdą mudu su Zigmu Jacevičium pradėjom kuždėtis: „Kaip čia dabar išeina, kad mažaraščiai kaimiečiai vyrai kovoja, o mes, gerokai pasimokę, prie šitos kovos visai neprisidedam? Kaip mes atrodysim nepriklausomybei atėjus?“ Abu galvojome vienodai, todėl ir įstojome į Lietuvos Laisvės Armiją“.

Karinio tribunolo nuosprendžiai

1945  m. gegužės mėnesį Bonifratro grupės nariai Julius Savickas ir Algimantas Venckauskas buivydiškiams Alfonsui Kutkai ir Juliui Mačiuliui perdavė granatų siuntą. Tačiau 1945 metų pabaigoje ir 1946 metų pradžioje visi Joniškio gimnazijos moksleiviai, priklausę ir net įtariami dalyvavę Lietuvos Laisvės Armijos organizacijoje, buvo areštuoti. 1946 m. balandžio 16 dieną Šiaulių MVD Karinis tribunolas Jonui Bieliauskui, Zigmui Jacevičiui, Juliui Mačiuliui, Juliui Savickui, Raimondui Vaškevičiui skyrė po penkiolika metų katorgos, visiems kitiems – 3–10 metų lagerio. Kartu buvo nuteisti Jonas Kiršanskas, Danielius Lumbis,  Jurgis Mačiulis, Kazys Marcinkus, Jonas Masionis (pastarasis buvo pašto darbuotojas), Alfonsas Rudis, Stasys Rudis, Juozas Ramonas, Vytautas Ramonas, Alfonsas  Rutkus, Algimantas Venckauskas.

1946 m. liepos 12 dieną nuteisti dar penki moksleiviai: Ignas Ramonas (15 metų katorgos), Stasys Ginkus ir  Simonas Norbutas (7 metai katorgos), Vytenis Skablauskas (3 metai).

Vieni iš įkalinimo vietų grįžo suluošinti, praradę  sveikatą, kiti tragiškai žuvo arba į Lietuvą nebesugrįžo. Nors Simonas Norbutas į LLA įstojęs nebuvo, tačiau tarybinis „teisingiausias ir demokratiškiausias“ teismas apkaltino jį antisovietine  veikla, priklausymu LLA, naujų narių verbavimu, pripažino net LLA vadovu. O „nusikaltimas“, kurį jis padarė, buvo geografijos pamokoje parašytas sarkastiškas posmelis, skirtas bendraklasiui komjaunuoliui – nevykėliui poetui. Posmelis, atsidūręs skundiko rankose, pasiekė Joniškio NKGB ir tapo įkalčiu.

Jie paaukojo savo gyvybę

Joniškio gimnazijos moksleiviai, priklausę Lietuvos Laisvės Armijai, buvo ne tik partizaninio sąjūdžio rėmėjai, bet ir patys su  ginklu rankose dalyvavo pasipriešinimo kovose. Partizanų būrio vado pavaduotojas Juozas Burnickas-Miškinis, atlikdamas kovinę užduotį, žuvo 1945 m. gruodžio 7 dieną. Palaidotas  Milvydžių kaimo kapinėse.

Martynas Kliausius-Tautvydas, Lietuvos kariuomenės  leitenantas, partizaninio judėjimo Joniškio apskrityje pradininkas. Gimė 1911 metais Joniškyje, mokėsi Joniškio progimnazijoje, gimnaziją baigė Linkuvoje, Karo mokyklą Kaune. Labai domėjosi technika, todėl išėjęs į atsargą dirbo Kauno ryšių valdyboje. 1940 metais paskirtas Radijo priežiūros viršininku. Birželio sukilimo metu vadovavo radijo stoties darbui.

M. Kliausius-Tautvydas partizanų rinktinę organizuoti pradėjo 1944 m. rudenį. Ji veikė Žagarės ir Skaistgirio valsčių sandūroje. Partizanas Tautvydas žuvo 1946 m. vasario 18 dieną Milvydžių mūšyje.

Milvydžių mūšio dalyvis Ramonas Ignas-Karosas 1946 m. gegužės 13 dieną buvo areštuotas ir 1948 metais (kitur rašoma 1955 m.) mirė Vorkutos lageryje.

Lukšių šeima – tėvas, sūnus, dukra – iš Tausėnų kaimo 1945 metais išėjo į partizanus. Tėvas Jonas Lukšys, gimęs 1894 metais,  buvo  nepriklausomybės kovų savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius, tautine dvasia auklėjo savo sūnų Anicetą bei dukrą Janiną Vytautę. Joniškio gimnazijos moksleivė Janina Vytautė buvo įsitraukusi į ginkluotą kovą, bet, brolio ir dalinio vadovybės spiriama, 1949 m. vasarą iš aktyvios  ginkluotos kovos pasitraukė.

1949 m. rugpjūčio 26 dieną žuvo tėvas Jonas Lukšys-Nemunas, o Milvydžių mūšio didvyris, kulkosvaidininkas, partizano Tautvydo tėvūnijos bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka kartu su Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininku, ilgamečiu kovų bendražygiu Bonifratru Leveika-Nagliu-Komaru klastingai išduoti 1950 m. rugpjūčio 18 dieną žuvo Daunoravos miške.

* * *

2000 m. rugsėjo 9 dieną iškilmingai paminėtas jų žūties penkiasdešimtmetis.   Daunoravos miške penkių žuvusiųjų partizanų vadų atminimui Joniškio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Po jų minėjimo dalyviai nuvyko į žūties vietą, čia buvo pašventinti kiekvieno žuvusiojo atminimui skirti paminklai, atidaryta partizanų žeminė. Taigi partizanai Anicetas Lukšys, Bonifratras Leveika jau įrašyti į Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją, o Janinai Vytautei Lukšytei buvo lemta išlikti ir tapti gyva laisvės kovų liudytoja.

Straipsnyje suminėti Joniškio gimnazijos moksleiviai  svajojo, tikėjo, kovojo ir atliko savo pareigą. Vieni paaukojo jaunystę, sveikatą, karjerą, kiti atidavė savo brangiausią turtą – gyvybę. Ir vis dėl tos išsvajotos laisvės, dėl Lietuvos Nepriklausomybės.

O kaip mes atsidėkojome jiems? Kaimyninės Linkuvos internatinės mokyklos sieną puošia memorialinė lenta, kurioje išvardinti partizanai ir jų vadai. Kodėl joniškiečiams nepasekus kaimynų pavyzdžiu ir nepagerbus savo sūnų? Juk jie buvo ta varomoji jėga, tas sąžinės balsas, raginęs nenurimti, nepalūžti, tikėti, kovoti, nepasiduoti. Pagerbdami jų atminimą ne tik grąžintume skolą, bet ir paskatintume būsimąsias kartas tausoti ir saugoti tai, kas taip sunkiai buvo iškovota.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija