2009 m. lapkričio 25 d.
Nr. 83
(1775)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Rezistentas, politinis kalinys, sukilimo dalyvis

Stasys POVILAITIS

Vytautas Jurevičius
Autoriaus nuotrauka

Poilsiaudamas rudenėjančioje Palangoje susipažinau su garbingo amžiaus, bet jaunatviškos sielos, guvaus proto palangiškiu Vytautu Kazimieru Jurevičiumi. Jis – buvęs skautas, Birželio sukilimo dalyvis, Lietuvos laisvės armijos kuopos vadas, rezistentas, pogrindinės spaudos leidėjas ir platintojas, partizanas, politinis kalinys ir tremtinys, fizikos ir matematikos mokytojas, technikas, inžinierius elektrikas.

V. Jurevičiaus biografija – išskirtinė. Jis gimė 1922 m. kovo 21 dieną Palangos valsčiaus Užkanavės kaime. 1940 metais baigė Palangos Vytauto Didžiojo gimnaziją. Studijavo elektromechaniką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet mokslų dėl sunkios materialinės padėties nebaigė. 1942–1944 metais mokytojavo Gargždų, vėliau Skuodo, o 1945–1946 metais ir Palangos gimnazijose dėstė fiziką, chemiją ir matematiką.

1943–1944 metais Skuode V. Jurevičius organizavo Lietuvos laisvės armijos (LLA), o 1945 metais Palangoje – partizanų kuopas. Už dalyvavimą Lietuvos laisvės armijos Palangos kuopoje, buvo suimtas ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio. Ant „kelialapio“ į Tolimuosius Rytus buvo perbraukta raudonai – „sunaikinimui“.

Kalėjo Buchta Vanine, Ramiojo vandenyno pakrantėje, šiauriau Japonijos. Iš ten nuvežė į Magadaną, dar šiauriau. Čia, Utinkos rūdyne, V. Jurevičius dirbo rūdos gręžėju aukso kasyklose labai kenksmingomis sąlygomis. Praleidęs 10 metų lageryje, Vytautas gavo 5 metus tremties, nuo Magadano 500 km į šiaurę. 1956 metais saugumas bandė užverbuoti. Kai atsisakė, po trijų mėnesių iš Lietuvos atėjo įsakymas iš tremties V. Jurevičių pervesti į „spec. poselenije“ (specialus apgyvendinimas), be teisės išvažiuoti iš Magadano srities. 1963 metais susirgo sunkia plaučių liga.

1980 metais grįžo į Lietuvą. Visiems buvusiems partijų ir patriotinių organizacijų vadovams buvo uždrausta gyventi Lietuvoje. Buvęs tremtinys ir politinis kalinys V. Jurevičius apsigyveno Mogiliove Baltarusijoje. Ten gyveno iki 1990 metų.

1987–1990 metais parašė daugiau kaip pusšimtį straipsnių į Lietuvos, Baltarusijos ir sąjunginius laikraščius, kuriuose drąsiai gynė Lietuvos teisę į laisvę ir nepriklausomybę.

Skaitytojų dėmesiui siūlome keletą ištraukų iš rašomos knygos.

 

„Šarūnas“

Vytautas Jurevičius

Vis mažiau belieka tragiškiausio mūsų tėvynės laikotarpio liudininkų. Kiekvienas nueidamas nusineša savo paslaptį, kuri balta dėme liks istorijos puslapiuose. Dėl to jaučiu pareigą papasakoti bent nuotrupas, likusias atmintyje, iš to, ką mačiau, ką žinojau, ką pats patyriau.

1939 metais mes, studentai, supratome – karas neišvengiamas. Karo atveju svarbiausias uždavinys – neleisti vienoje vietoje sustoti frontui. Kuo greičiau pasitrauks rusai, tuo mažiau žalos padarys. Tam reikėjo ruoštis. Tuo tikslu studentai, gyvenę Neolituanų rūmuose Parodos gatvėje, 1941 metų sausio mėnesį įkūrė pogrindžio organizaciją – Tautinio humanizmo broliją „Šarūnas“. Organizacijos tikslas – paruošti vadovaujančias sukilimo grandis – sukilimo organizatorius. Kiekvienas „Šarūno“ narys buvo įpareigotas savo gimtajame mieste ruošti sukilimo grandis ir sukilimo planą. Organizacija nesiruošė sukilimui vadovauti iš vyriausiojo štabo. Kiekvienoje apskrityje ir valsčiuje, miesteliuose ir miestuose sukilimas turėjo vykti savarankiškai, palaikant ryšį su kaimynais. Pirmą karo dieną buvo organizuojami būriai iš Lietuvos karininkų, šaulių ir policijos. Antrą karo dieną – internuojama vietos valdžia, paleidžiami kaliniai, blokuojami miestai, paskelbiama visų turinčių ginklą mobilizacija, naikinami priešo ryšių tinklai, blokuojami geležinkeliai ir keliai. Visa tai turėjo sukelti paniką fronte ir nulemti greitą Lietuvos išvadavimą. Organizacijos žvalgyba turėjo „langą“ Kybartuose ir kas dvi savaites išvykdavo į užsienį. Mes žinojome apie LAF veiklą Vokietijoje, bet kontakto neieškojome. Mūsų turima informacija, tai buvo prof. Voldemaro šalininkų organizacija. Ne visos jos principinės nuostatos mums buvo priimtinos, tačiau sukilimo metu turėjome vienytis. Iškovojus nepriklausomybę, karinė „Šarūno“ organizacija turėjo persiformuoti į politinę organizaciją „Tautinio humanizmo brolija“ (THB).

Organizacijos struktūra. Lietuva buvo padalinta į keturias apygardas: Rytų Lietuvos apygarda (Vilnius), vad. Vincas Vyčinas; Suvalkų apygarda (Kaunas), vad. „Ursus“ (slapyvardis, pavardės nepamenu); Vidurio Lietuvos apygarda (Šiauliai), vad. Ašaka (vardo nepamenu); Žemaičių apygarda, vad. Vytautas Jurevičius.

Apygardų vadai įėjo į vyriausiąjį „Šarūno“ štabą. Štabo viršininko neturėjome – mes buvome per jauni šioms pareigoms, todėl ieškojome patyrusio kariškio ir politiko. Laikinai štabo viršininko pareigas ėjo Vincas Vyčinas.

1941 m. birželio 15 dieną iš Vokietijos grįžęs žvalgas pranešė, kad pasienio miškai Vokietijoje pilni karinės technikos – karas prasidės po savaitės. Tokiu kategorišku žvalgo pranešimu abejojome, bet birželio 17–18 dienomis štabas priėmė nutarimą visiems „Šarūno“ organizacijos nariams birželio 19–20 dienomis vykti į gimtines ir ten ruoštis sukilimui. Ne visi studentai spėjo išvažiuoti – birželio 20 dieną kariuomenė užėmė Kauno geležinkelio stotį ir sustabdė keleivinių traukinių eismą. Kaune likę „Šarūno“ organizacijos nariai buvo aktyvūs Kauno sukilimo organizatoriai ir dalyviai. Tai paaiškėjo birželio 29–30 dienomis susirinkus vyriausio štabo nariams. Buvo priimtas sprendimas įšaldyti „Šarūno“ organizacijos veiklą, kol žlugs bolševizmas, nedalyvaujant jokiose vokiečių akcijose. Štabo nariams palikta teisė sušaukti štabo posėdį.

„Šarūno“ organizacijos veikla nebuvo atkurta. 1943 metais visoje Lietuvoje pradėjusi aktyviai veikti LLA (Lietuvos Laisvės Armija) atitiko mūsų idėjas ir nebuvo tikslo atnaujinti „Šarūno“ veiklą. Aktyvūs šarūniečiai rado kelią į LLA.

 

Studentų sukilėlių būrys

Karo išvakarėse studentus, gyvenančius Neolituanų rūmuose, atvykęs MVD dalinys išmetė į gatvę. Mums davė penkias minutes laiko išnykti iš rūmų. Vėlai vakare atsidūrėme Žaliakalnio pradžios mokykloje. Kvepėjo paraku ir mes ilgai negalėjome užmigti ant medinių mokyklinių suolų. Apie ketvirtą valandą ryto mus prikėlė zenitinės artilerijos kanonada. Tik dabar pamatėme, kad šalia mokyklos – žydų kapinės, o jose pilna pabūklų. Aleksote girdėjosi lėktuvų ūžimas ir bombų sprogimai. Karas. Visą dieną Savanorių prospektu Raudonoji armija per Aleksoto tiltą bildėjo į Vakarus. Pirmą karo dieną praleidau Didžiuosiuose universiteto rūmuose, tikėdamasis sutikti pažįstamų. Bet jie nesirodė. Universitete šeimininkavo studentai komjaunuoliai, dauguma jų – žydai, vėlai vakare rūsyje degino savo raudonus dokumentus. Naktis buvo nerami. Virš miesto degė „liktarnos“, pakabintos vokiečių. Ryte Laisvės alėjoje būriavosi kariai. Būrio vadas man įsakė eiti prie geležinkelio tilto. Pagal mūsų turimas žinias, priešas būriuojasi Fredoje prie tilto ir tikriausiai bandys prasiveržti į miestą. Pasiėmiau tik šautuvą, šovinių ir išėjome. Pradėjo švisti. Einant pro Metalo (Tilmanso) fabriką pamatėme du ginkluotus vyrus, bėgančius patvoriais. Sulaikėme. Pasisakė esą darbininkai, saugantys fabriką. Nebuvo laiko aiškintis – įsakiau stoti į rikiuotę. Jie buvo įtartini, todėl prie kiekvieno paskyriau po stebėtoją. Nežinia kokį pokštą jie galėjo iškrėsti. Mūsų būryje buvo tik jaunimas nuo 18 iki 25 metų amžiaus. Man atrodė, kad visi jie buvo studentai.

Ant Nemuno kranto sustojome prie pieninės, prieš geležinį tiltą. Užlipęs į antrą pieninės aukštą galvojau vyrus išdėstyti prie išmuštų langų, bet pagalvojęs, kad vienu artilerijos sviediniu visus mus gali pakloti, atsisakiau šios minties. Išsidėstėme neseniai iškastame griovyje. Tai buvo lyg tikri apkasai. Priekyje buvo lentų tvora, joje pasidarėme šaudymo angas. Išaušo. Matėme, kaip priešas grupavosi prieš tiltą. Tiltas buvo jau anksčiau susprogdintas: centrinė tilto dalis gulėjo ant vandens, tilto šonai buvo uždengti lyg šarvais – metalo lapais. Vos spėjome įsitaisyti apkasuose, kai tilto angoje pasirodė būrys priešo kareivių. Salvė iš 19-os mūsų šautuvų privertė juos atsitraukti. Tie, kurie jau buvo pradėję leistis žemyn, antra salve buvo sunaikinti. Keliolika kartų priešas bandė veržtis, bet buvo sustabdytas. Mes buvome išsidėstę taip, kad šaudėme į tilto angą 30 laipsnių kampu. Nepavykus tiesioginiam puolimui, priešas iš kažkur atsivarė tris laivelius. Bandymas prasiveržti per tiltą ir kartu dar mus puolant su trimis laiveliais, mums buvo pats sunkiausias išbandymas. Pirmiausia 3–4 salves paleidome į tilto angą, po to dvi salves į pirmąjį laivelį. Jis pasuko atgal. Vėliau taip „sugrąžinome“ į krantą antrąjį bei trečiąjį laivelius. Priešas aprimo. Pas mane atėjo abu vyrai, kuriems buvo įsakyta patikrinti internuotųjų veiklą, ir pranešė, kad šie visą laiką šaudo į dangų. Tuoj įsakiau mus nuvylusiems „kariams“ atiduoti šautuvus, palikti šovinius ir dingti iš čia. Mūšis truko šešias valandas. Mes neturėjome nuostolių. Manau, kad priešas taip ir nesuprato, iš kur į jį buvo nukreipta ugnis. Apie pirmą valandą dienos pasiuntinys iš štabo pranešė, kad priešas pasitraukęs, ir liepė grįžti atgal į štabą.

Grįžę į štabą radome naują jo vadovybę. Mūsų būrys, išaugęs iki kuopos dydžio, buvo prijungtas prie Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabo ir tapo LAF štabo operatyviniu skyriumi, kuriam vadovavo pulkininkas leitenantas, kurio pavardės nepamenu. Mane sugrąžino į kiemo komendanto pareigas. Šiose pareigose išbuvau iki birželio 28 dienos – iki demobilizacijos. Tiesa, dar prieš tai, kai buvo laidojami sukilėliai, man su kiemo komendanto būriu buvo įsakyta saugoti pagrindines kapines Kauno centre. Mūsų vyrai, žuvę už Tėvynę, buvo gražiai ir garbingai palaidoti. Priešo pastangos susprogdinti ir sudeginti Kauną buvo bevaisės. Kaunas išliko, nuplautas drąsuolių krauju, o priešas buvo priverstas bėgti. Sklido džiugios kalbos, kad pabėgo NKVD. Aš ir dar keli jaunuoliai išnaršėme visą pastatą – ginklų neradome. Staiga per radiją išgirdome jaudinantį Lietuvos himną. Tai buvo ženklas pradėti sukilimą.

Į Laisvės alėją pasipylė per langus išmetamų sovietinių vadukų portretų ir stabų kruša. Į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Prasidėjo didžiulė džiaugsmo manifestacija. Kai senamiestyje pasirodydavo okupantų šarvuotis, žmonės pasislėpdavo kiemuose ir laiptinėse. Vienoje Mickevičiaus gatvės laiptinėje sutikau du pažįstamus studentus, kuriems pasiūliau organizuoti sukilėlių būrį. Priimamas į būrį pasiprašė ir šalia stovėjęs nepažįstamasis. Paaiškėjo, kad jis buvęs policijos, dabar milicijos, tarnautojas. Iš jo pasiskolinau „mauzerį“. Man reikėjo ginklo, be to, suabejojau jo nuoširdumu. Keturiese nuėjome į universiteto Pirmuosius rūmus. Ten radome du studentus, kurie taip pat prisijungė prie mūsų. Aš likau rūmuose – štabe – laikinai eiti vado pareigas. Vyrai išėjo ieškoti ginklų ir pakviesti daugiau studentų. Priešpiet mūsų būrį sudarė jau 12–14 žmonių, turėjome keturis šautuvus. Paklausiau, ar nėra Lietuvos karininkų. Prisistatė jaunesnysis leitenantas, buvęs kariūnas. Jį išrinkome būrio vadu (pavardės tiksliai neprisimenu, regis, Motiejūnas). Kažkas pasiūlė patogesnę vietą būriui – kompartijos kultūros namus Laisvės alėjoje (vėliau ten buvo „Žinija“, dabar Šaulių namai). Į ten patekome per sodelį iš Donelaičio gatvės. Mane paskyrė kiemo komendantu. Pastačiau du sargybos postus: prie Laisvės alėjos ir sodelyje prie Donelaičio gatvės. Į mano pareigas įėjo ne tik štabo apsauga, bet ir sukilėlių maitinimas bei poilsio organizavimas. Mūsų būrys augo: ateidavo vis daugiau jaunimo, atsinešdavo ginklų. Po pietų su vyrais atėjo ir keletas iš Mickevičiaus gatvės kalėjimo pabėgusių vyresnio amžiaus politinių kalinių.

Apie 9 valandą vakaro būrio vadas man įsakė palikti viską ir su trimis vyrais, ginkluotais šautuvais ir lengvuoju kulkosvaidžiu, užimti pozicijas Mickevičiaus gatvės gale prie Nemuno. Gautomis žiniomis priešas turėjo pulti miesto centrą iš Senamiesčio pusės. Štabas turėjo telefono ryšį su kitais sukilėlių būriais. Mūsų grupė užėmė ligonių kasos pastato ketvirto aukšto betoninę stogo terasą (dabar ten Raudonojo kryžiaus poliklinika). Sankryža labai gerai matėsi, mes buvome saugūs. Priešas nepuolė. Apie trečią valandą ryto vado įsakymu turėjau būti štabe – gauti papildomai amunicijos ir karių. Štabo kieme pamačiau išrikiuotą šautuvais ginkluotų aštuoniolikos vyrų būrį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija