2009 m. gruodžio 2 d.
Nr. 85
(1777)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Liūdna buvusio Baltarusijos milicijos majoro Ivano Kruko istorija

Gintaras Visockas

Buvęs Baltarusijos milicijos
majoras Ivanas Krukas
Autoriaus nuotrauka

Prabėgo maždaug vieneri metai, kai kreipiausi į Vilniuje esančios Baltarusijos ambasados atstovę spaudai, prašydamas ambasadoriaus Vladimiro Dražino interviu. Interviu laukiu iki šiol. Baltarusijos ambasados darbuotojai ištisus du mėnesius melavo – vis žadėjo organizuoti susitikimą su Baltarusijos ambasadoriumi.

Skambučio iš Baltarusijos ambasados jau nebelaukiu. Juolab kad prieš keletą dienų Vilniuje netikėtai sulaukiau pasiūlymo susitikti su keliais Baltarusijos opozicionieriais, kuriems teko krimsti politinio kalinio duonos. Viešėdami Vilniuje, jie rado laiko išdėstyti savo nuomonę apie politinę santvarką Baltarusijoje. Omenyje turiu buvusį Baltarusijos milicijos majorą Ivaną Kruką, kuris pusę metų kalėjo vien dėl to, kad per 2006 metų Prezidento rinkimus rėmė A. Lukašenkos oponentus bei nedideliame Baltarusijos miestelyje gyvenantį Aleksandrą Dergačiovą, palaikiusį ne A. Lukašenką.

Pasakojimą reikėtų pradėti nuo 2008 metų birželio mėnesio įvykių. Tikriausiai ne visi žino, jog Baltarusijoje šiandien surengta precedento neturinti akcija: visiems Baltarusijoje gyvenantiems vyrams nuo 18-os iki 55-erių metų tenka milicijos skyriuose palikti savo pirštų antspaudus. Žmogaus teises pažeidžianti bei žmogaus orumą žeminanti akcija tęsiasi iki šiol. Tie, kurie nesiteikia ateiti savo noru, atvedami per prievartą, panaudojus grubią fizinę jėgą arba politines sankcijas. Atsisakantys palikti pirštų antspaudus dažniausiai netenka darbo arba pažeminami pareigose, jiems vėluojama išmokėti atlyginimus.

Masinis pirštų antspaudų registravimas milicijoje prasidėjo po 2008-ųjų birželio 4-osios, kai per nepriklausomybės dienos minėjimą centrinėje Minsko aikštėje kažkas susprogdino ne itin galingą bombą, paslėptą ukrainietiškų sulčių dėžutėje. Sprogimo metu niekas nežuvo, apie penkiasdešimt žmonių buvo sužeista. Tuoj po sprogimo į aikštę atvykęs šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, jog Baltarusijos specialiųjų tarnybų garbės reikalas – kuo greičiau nustatyti teroro akto užsakovus bei vykdytojus. Tada ir buvo imtasi masinio, pasak ironiško Baltarusijos opozicijos teigimo, pirštų antspaudų kolekcionavimo.

Nors pirštų antspaudų „kolekcionavimas“ tęsiasi iki šiol, tačiau sprogmenį į aikštę atnešusiųjų tapatybės nenustatytos ir vargu ar bus kada nors išaiškintos. Mat buvęs Baltarusijos milicijos majoras I. Krukas įtaria, kad incidentas greičiausiai organizuotas slaptu A. Lukašenkos nurodymu. Tuo metu, kai driokstelėjo nedidelė bomba, šalies vadovo aikštėje dar nebuvo – jis atvyko netrukus po incidento. Beje, be apsaugos. A.Lukašenkos atvažiavimas be apsaugos ir įtartinas. Įvykus mažiausiam incidentui prezidento apsauga tik sustiprinama. O čia – įvyksta sprogimas ir prezidentas važinėja be apsaugos. A. Lukašenkos nenoras saugotis  – sveiku protu nesuvokiamas. Todėl Baltarusijoje ir manoma, kad sprogimo užsakovas – tikrai ne opozicija. To sprogimo A. Lukašenkai greičiausiai reikėjo, kad turėtų bent mažytį pretekstą pradėti pirštų antspaudų rinkimo kampaniją – tokia buvusio Baltarusijos milicijos majoro I. Kruko nuomonė.

Beje, majoro gyvenimo istorija labai įdomi. Jo tėvas nenorėjo, kad sūnus taptų jėgos struktūrų darbuotoju. Jis svajojo, kad I. Krukas taptų šventiku. Šis noras ypač sustiprėjo, kai tėvas grįžo iš tremties Karelijoje. Tačiau likimas susiklostė kitaip – I. Krukas tapo milicininku. Dar sovietmečiu I. Krukas noriai imdavosi pačių sudėtingiausių ir karjeros požiūriu neperspektyviausių bylų. Pavyzdžiui, norėjo už grotų pasodinti grubų nusižengimą padariusio komunistų partijos veikėjo sūnų. Milicijos vadovybė reikalavo, kad I. Krukas liautųsi vaizduoti principingą pareigūną – pateiktų išteisinančias, o ne sunkinančias aplinkybes, tačiau I. Krukas atkakliai laikėsi nuostatų, kurias jam dar vaikystėje įpiršo tėvas: „sąžiningas išlik net tuomet, kai tai nenaudinga“. Tąsyk milicijos majoras sulaukė papeikimų „pagal partinę liniją“ – buvo pažemintas pareigose, perkeltas į mažesnį rajoną.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai milicijos majoras 1994-aisiais dėl savo nepalaužiamo charakterio prievarta buvo išleistas į pensiją. Tada jis aktyviai rinko parašus, kad į šalies prezidento postą būtų išrinktas ne A. Lukašenka, o Zenonas Pozniakas. Štai tada A. Lukašenkos aplinka jį ir įtraukė į savo juoduosius sąrašus.

Ilgą laiką kentusi užsispyrusio teisybės ieškotojo išsišokimus valdžia skaudžiausiai smogė 2006-aisiais, kai I. Krukas rūpinosi, jog į Baltarusijos valdžią pakliūtų opozicijos atstovai Aleksandras Milinkevičius ir Aleksandras Kozulinas. Paties I. Kruko žodžiais tariant, jis griežtai laikėsi visų baltarusiškų įstatymų. Tada, nerasdama preteksto, kaip išstumti jį iš rinkiminės kampanijos, Baltarusijos valdžia vagyste apkaltino I. Kruko sūnų. Nors sūnaus kaltė nebuvo įrodyta, vaikinui skyrė pustrečių metų įkalinimo bausmę nuosprendžio vykdymą atidedant vieneriems metams.

Pats I. Krukas netrukus irgi buvo nubaustas. Tik šį sykį – jau realia laisvės atėmimo bausme. Jį suėmė 2006-ųjų sausio 24 dieną. Iš pradžių jo bute buvo atlikta krata. Kai tardytojai ėmėsi kompiuterio, I. Krukas į sieną sudaužė kietąjį diską. Jis žinojo, kad Baltarusijos specialiosios tarnybos į kietąjį diską gali įkišti jiems naudingos informacijos. Paskui pareikšti, kad I. Kruko kompiuteryje aptikta informacijos, kaip pasigaminti sprogmenis, kaip nužudyti prezidentą A. Lukašenką arba kaip palaikyti ryšius su Amerikos slaptosiomis tarnybomis. Tad ir šį kartą nerasdama įtikinamo preteksto sulaikymui milicija oficialiuose dokumetuose pareiškė, girdi I. Krukas kratos metu priešinosi valdžios atstovams, o kratai vadovavusiam milicijos pareigūnui suplėšė uniformą. Už uniformos suplėšymą ir milicijos pareigūnų garbės bei orumo įžeidimą I. Krukas buvo nuteistas kalėti pusę metų. Visi liudininkai, stebėję I. Kruko sulaikymo aplinkybes, tvirtino, jog nė viena milicininko uniforma nebuvo suplėšyta, nė vienas kaimynas nepatvirtino, jog I. Krukas elgėsi grubiai. Bet liudininkų parodymų Baltarusijos teisėjai neišgirdo.

2006 metais laisvės atėmimo įstaigose kalėjo šimtai aktyvesnių Baltarusijos opozicijos atstovų. Masiškai suimdama drąsiausius opozicijos veikėjus prezidento A. Lukašenkos administracija siekė bet kokia kaina laimėti rinkimus. Tad I. Krukas nė kiek nenustebo, kad buvo įkalintas šešeriems mėnesiams. Tokių kaip jis 2006-aisiais Baltarusijos kalėjimuose buvo užtektinai. Tačiau I. Krukui sėdėti vienoje kameroje su likimo broliais neteko. Jį specialiai uždarydavo į tas kameras, kuriose buvo kalinami vagys, smurtautojai, narkomanai. Taigi kalėjime patirti įspūdžiai – itin slogūs.

Be kita ko, paleidimo dieną A. Lukašenkos administracija dar sykį pasityčiojo – ji oficialiai pranešė, kada I. Krukas bus paleistas iš kalėjimo, tačiau prieš kelias dienas jį slapta pervežė į kitą kalėjimą. Jo artimieji ir bendražygiai veltui laukė prie kalėjimo durų – jį išleido iš kito kalėjimo kitame mieste. Ši rokiruotė valdžiai buvo svarbi, nes I. Kruko gerbėjai planavo čia pat, prie kalėjimo vartų, jo garbei surengti nedidelį mitingą. Mitingas neįvyko, nes nebuvo paties I. Kruko.

Buvęs milicijos majoras I. Krukas tvirtina, kad jis jau 12 metų dirba kaip neetatinis žmogaus teisių gynėjas. Skundų sulaukia pačių įvairiausių. Iš jų galima susidaryti išsamų vaizdą, kokia supuvusi Baltarusijos valdžia. Tačiau žmogaus teisių gynėjams Baltarusijoje dirbti ne tik sunku, bet ir pavojinga. Ypač tiems, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose. „Minske ir kituose stambesniuose centruose dar galima pasislėpti už draugų nugarų, o miesteliuose, kaimuose – visai kita padėtis. Ten dažniausiai tėra po vieną aktyvistą, kurį viešai ginti bijo visi gyventojai, net pensininkai, nes už parodytą palankumą visada sulaukiama valdžios keršto“, – pasakoja buvęs milicininkas. Štai kad ir jo šeimos pavyzdys. Abu sūnūs šiuo metu gyvena arba mokosi ne Baltarusijoje. „Taip tiesiog saugiau, nors abu sūnūs ir skundžiasi kamuojami tėvynės ilgesio“, – teigia I. Krukas.

Pasakodamas savo gyvenimo istoriją I. Krukas pabrėžė, kad jis šiandien atkakliai kovoja ir su valdžios ketinimais Baltarusijoje statyti atominę elektrinę. Pasak žmogaus teisių gynėjo, atominę elektrinę planuojama statyti netoli gamtos rezervatų, kur labai švarus vanduo, tankūs miškai, daug retų augalų, paukščių, žvėrių. Atominės elektrinės statyba, be abejo, pakenktų to krašto gamtai. Be to, I. Krukas pateikė sensacingą versiją, kodėl Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka staiga sumanė šalyje statyti atominę elektrinę. „Ne todėl, kad baltarusiška AE konkuruotų su lietuviška AE. Iš tiesų A. Lukašenka rimtai nė negalvojo statyti atominės elektrinės. Jis tikėjosi, jog Lietuvos valdžia ims įkalbinėti, jog oficialusis Minskas atsisakytų tokių planų. A. Lukašenka buvo nusiteikęs nusileisti, bet už tokį kompromisą jis buvo numatęs iš Lietuvos išprašyti gražaus pinigėlio. Taigi baltarusiškos AE statyba buvo sumanyta tik todėl, kad iš Vilniaus būtų galima išpešti kuo daugiau politinės ir finansinės naudos“, – dėstė savo versiją buvęs milicijos majoras.

Tačiau Lietuvos diplomatai labai protingai pasielgė, ignoruodami A. Lukašenkos kalbas apie ketinimus statyti AE, ir oficialusis Minskas šiandien pakliuvo į savo paties surengtas pinkles. Statyti nenori, bet nežino, ką dabar daryti su pažadais. Be to, Baltarusiją statyti AE pradėjo raginti Kremlius. Tad baltarusiškos AE statybos klausimas – vis dar aktualus. Buvusio Baltarusijos milicijos majoro I. Kruko teigimu, šiandien viešai kritikuoti Minsko norą turėti nuosavą atominę energiją draudžiama – kaip draudžiama kritikuoti bet kokį prezidento A. Lukašenkos žingsnį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija