2009 m. gruodžio 4 d.
Nr. 86
(1778)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Klebonas pasakė: „Viso gero!..“

Stasys POVILAITIS

Aušros Vartai

Vartau žalsvą lankstinuką, kviečiantį į Gailestingumo Motinos atlaidus. Atlaidams nutariu pašvęsti septintąją atlaidų dieną, lapkričio 21-ąją, šeštadienį. Šią dieną sumaniau imtis ir mažo mėgėjiško krikščioniško „verslo“. Vilniaus Aušros Vartų koplyčios ir Šv. Teresės bažnyčios lankytojams nutariau pasiūlyti įsigyti VšĮ „Naujasis amžius“ išleistą žymios viduramžių mistikės Marijos iš Agredos knygą „Mistinis Dievo Miestas“ ir paplatinti katalikišką 2010 metų kalendorių.

Dešimtį kalendorių ir trejetą knygelių pasidedu koridoriuje ant palangės. „Pigi, įdomi, sielą gydanti, dvasią pakylėjanti krikščioniška literatūra, ateinančių metų kalendorius“, – lyg ir tyliai, nedrąsiai reklamuoju.

Stoviu prisispaudęs prie vidinės koridoriaus sienos, šalia pirmojo lango, ir šypsausi, nes džiaugiuosi, kad nedrėkina dulksna, neperpučia vėjas. Maždaug per pusantros valandos parduodu porą knygų ir tuziną kalendorių. Gerai ir tai, dėkoju Viešpačiui. Sunkoka tiems, kurie devocionalijomis prekiauja gatvėje, galvoju… Gera būtų tai daryti bažnyčioje ar koplyčioje: juk prekyba krikščioniška literatūra – tai taip pat malda, ypač kai leidinius pardavinėju nesiekdamas pelno, praktiškai už savikainą.

Staiga prieš mane, lyg iš po akmeninių grindų, išdygsta maža apkūni moterėlė ir su slavišku akcentu labai garsiai ima šaukti, kodėl aš čia prekiauju. Aiškinu, kad esu iš leidyklos „Naujasis amžius“, laikraščio „XXI amžius“ redakcijos – krikščioniškos spaudos – darbuotojas.

– Čia koridorius, jūs trukdote žmonėms praeiti, – toliau puola ji mane.

– Čia žmonių ne tiek jau daug, – teisinuosi. – Koridorius, tiksliau, dviaukštė galerija, čia praplatėjusi. Aš prie sienos prisispaudęs, liesas, tai ne jūs…

Žvelgiu į Nukryžiuotąjį ant kryžiaus. Jis – liūdnas, tragiškas. Jis – priešais, kitoje koridoriaus pusėje. Moterys, matau, bučiuoja jam kojas. Apatinė Jėzaus kojų dalis visa nubučiuota – ant jo kojų liko dažai… Dabar bučiuoja Išganytoją. Gal nebus taip, kad už valandos kitos, neduok Dieve, darys kokią nors niekšybę, kaip ši rėksnė, mane užsipuolusi pikčiurna, tempianti pas kleboną. Iš švarko kišenės ištraukęs pažymėjimą rodau jį užpuolikei.

– Aš oficialus asmuo, – lyg ir labai oficialiai kalbu. – Jūs parodykite dokumentą, kad čia užimate kokias nors pareigas ir galite įsakinėti ir ant manęs rėkti…

Moteriškės niukinamas susirenku knygeles, kalendoriaus lapelius ir seku paskui rėksnę.

– Einam drauge, – kviečiu liekną, simpatišką moterį, kuri bandė mane užtarti. – Ši ponia labai agresyvi, bijau su ja eiti ir pas kleboną…

Lieknoji eina su mumis į Šv. Teresės bažnyčios zakristiją. Zakristijoje pamatau gal šešis sutanas ir kamžas vilkinčius vidutinio amžiaus kunigus ir bažnyčios tarnus. Panašu, kad jie poilsiauja. Apkūnioji rėksnė tuoj pat pagarsina, ką blogo aš padariau.

– Net jei aš pažeidžiau vietinius įsakymus ar įstatymus, – sakau, – tai nereiškia, kad bet kas turi teisę ant manęs visa gerkle šaukti. Tegul parodo tarnybinį dokumentą. Aš ją paduosiu į teismą už mano garbės ir orumo pažeminimą. Šitokiu balsu per visų didžiausius metų atlaidus šaukti, smerkti, žeminti visiems girdint ir matant…

Staiga ji kyšteli kokį dokumentą. Žvilgteliu. Taip, tai dokumentas, bet tai tik pasas.

– Užrašykit savo vardą, pavardę ir asmens kodą, aš jus paduosiu į teismą…

Moteriškė paima kažkurio kunigo atkištą rašiklį ir popieriaus lapelyje kažką brūkšteli.

– Žmonės, nusiraminkite! – prie mūsų prieina inteligentiškas neaukštas kunigas. – Dabar gi atlaidai, atleidimo dienos. Paduokite vienas kitam rankas…

Moteriškė mano pusėn atkiša lyg ir gražią, apytrumpę savo rankelę.

– Lai ji manęs atsiprašo, – reikalauju.

– Atsiprašau, – pro sukąstus dantis iškošia, šį kartą jau tyliai.

Paėmęs mūsų rankas inteligentiškasis kunigas jas suveda į paspaudimą. Abu lyg ir nusiraminam. Vėliau sužinau, kad mus taikęs kunigas – iš Matulaičio bažnyčios. Ačiū jam.

– Atėjo klebonas, – pasigirsta balsai. Garsiau už kitus džiūgauja „šaunioji“ moteriškė.

Pirmas prieinu prie klebono ir rodau savo pažymėjimą. Klebonas atidžiai pažiūri į mano dokumentą ir sako, pirštu rodydamas į duris:

– Prekiauti galima gatvėje. Viso gero!.. Dėl prekybos viduje reikėjo suderinti prieš atlaidus.

Kaip malonu iš kunigo klebono išgirsti „Viso gero!“ Dvasininkai taip lyg ir neatsisveikina. Ką darysi, einu link pirštu rodomų durų. Pabandysiu darbuotis gatvėje, jei jau tokia klebono valia, nedidelis ponas esu…

– Kas toji rėksnė? – gatvėje sutikęs mane užstojusią moteriškę klausiu.

– Kažkokia lenkė. Kai būna lenkų Mišios, tai ji sustiprina garsą, kad visi visur girdėtų, kai tariama, jog Aušros Vartai – lenkų…

– Kad Vilnius – taip pat lenkų, – ją papildo dar viena, mūsų pokalbį girdėjusi maldininkė.

Dairausi po gatvę. Dulksna, vėjas, žmonės liūdni. Duok, Dieve, kad neperšalčiau, kad nesusirgčiau, meldžiuosi.

Apsidairau. Prie durų į bendrą koridorių – Šv. Teresės bažnyčią – Aušros Vartų koplyčią, stovi pagyvenęs prekybininkas. Jo išvaizda nekelia pasitikėjimo, tačiau jis vilki ant apsiausto užvilktus baltus marškinius ir tokia uniforma jam suteikia svarbumo.

– Sveikinu jus su atlaidais ir prašau leidimo įsikurti ne per toliausia, kairiau nuo durų, – lenkiuosi tam prekiaujančiajam.

Prieš jį, ant jo senovinio staliuko, sudėti kalendoriai lenkų kalba. Didesnysis kainuoja 10 litų, mažesnysis – 2 litus. Mano siūlomas lietuviškas kalendorius kainuoja viso labo tik litą, vadinasi, ne kažko vertas. Baltamarškinis pirštu rodo žemyn, link Rotušės, ir lietuviškai lenkiška kalba liepia eiti kuo toliau. Einu, vykdau viršininkų įsakymus. Šis bent jau nešaukia, nežemina…

Dar toliau už manęs atsiklaupia kažkoks elgeta. Jis nusiteikia labai maldingai ir sudėjęs rankas garsiai kalba poterius. Iš Teresės bažnyčios išeina maldininkai. Vienas kitas elgetai įdeda į ištiestą ranką.

Nedidelis iš pamaldų išeinančių maldininkų srautas baigiasi. Iš gatvės vidurio skirstosi ir kiti du kalendorių platintojai. Priėjęs prie jų, pažiūriu. Bene visi jų turimi dvylikos lapų kalendoriai su Vilniaus vaizdais – lenkų kalba.

– Turiu ir lietuviškų, – rodo apyjaunis, į mėgėją išgerti panašus vyriškis.

Mano dėmesį atkreipęs elgeta eina link manęs.

– Kiek surinkai? – klausiu.

– Du litus su kapeikom. Mažai… Vakar stovėjau su šuniuku, tai surinkau dešimt litų. O tie, narkomanai, – rodo į Aušros Vartų arką, – per dieną surenka po 100 litų – jie apnuogina kojų žaizdas… O tos žaizdos – nuo narkotikų vartojimo.

Susirenku savo kalendorius ir knygeles. Gatvėje prekiaudamas pardaviau vos vieną kalendorių. Viduje vis dar tebejaučiu agresyviosios rėksnės pikčiurnos padarytą netvarką. Kuo greičiau skubu namo po šaltu dušu nuplauti visas nuoskaudas.

Nusirengęs lendu po šaltu dušu ir stoviu, kol galvą nuo šalčio ima skaudėti. Atleisk jai, Viešpatie, meldžiuosi, ta ponia viršijo savo įgaliojimus… Nepykstu ir ant klebono. Jam, kaip man atrodo, nelengva darbuotis. Mat reikia taikyti ir besivaidijančius lenkus su lietuviais. Tarp mūsiškių ir anų – konfrontacija jau nuo Liublino unijos, o gal ir seniau.

O buvo… Lietuvių ir lenkų kariuomenės, susivieniję Žalgirio mūšyje, laimėjo didžiausią visų laikų abiejų valstybių pergalę prieš kryžiuočius. Jei Žalgirio mūšyje būtų kovoję tik lietuviai ar tik lenkai, tos didžiosios istorinės pergalės tikriausiai nė nebūtų.

Netikęs aš prekybininkas ar biznierius bažnytine smulkme. Geriau jau rašysiu, piešiu, fotografuosiu, kaip kad ir anksčiau. Prekyboj – didelė konkurencija: daug parduodančių, mažai perkančių, o uždarbis – vos 2–3 katino ašaros…

O šventieji Teresės Aušros Vartai! Gera jumyse pasimelsti, bet sunku po jūsų skliautais rūškanoje rudens gatvėje platinti katalikišką knygą ar kalendorių.

2009-ieji metai – Kunigų metai. Šios dienos nuotykiai, ačiū Viešpačiui, šlovė Dievui, leido geriau pažinti kunigus ir moteris, kurios yra šalia jų. Pamačiau ir alkoholikus, elgetas, narkomanus – jie gesina atlaidų šventumą. Beje, kaip paaiškėjo vėliau, jau minėtas elgeta, surinkęs du litus su „kapeikom“, buvo ne vyras, o moteris.

Rūkaliui, girtuokliui, elgetai ar narkomanui niekada neduok pinigų, nes nuo to jie taps tik dar didesniais elgetomis, rūkaliais, girtuokliais, narkomanais. Padėk, jei gali, maistu, rūbu, apavu ar pastoge, jei turi atskirą ir nereikalingą.

Gerų visiems būsimų atlaidų – be riksmų, pykčių, be piktų moterų, alkoholikų ir narkomanų…

P.S. Vartau lankstinuką „Kviečiame į Gailestingumo Motinos atlaidus“. Išoriškai jis gražus, spalvotas. Viršelyje – stebuklingasis Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslas, o prieš jį – kunigas, į viršų keliantis taurę su Kristaus Krauju. Lankstinuko viršus ir apačia papuošti baroko stiliaus ornamentu. Deja, labai smulkus šriftas. Vyresnio amžiaus žmonės tokio neperskaito, negali skaityti ir smulkiu šriftu spausdinto laikraščio, žurnalo, brošiūros, kalendoriaus, tarp jų ir krikščioniško. Lietuvoje nedaug saulėtų dienų, tad trūksta šviesos, ypač rudenį, besniegę žiemą, pavasario pradžioj. Blogai, kad mėlyna ar raudona spalva rašoma ant žalio ar pilko popieriaus. Visų blogiausia, kad krikščioniškose knygelėse ar lankstinukuose – daug tuščios vietos – net ištisi puslapiai. Taupykime ir pasiryškinkime, nes sunkmetis žmonių kišenėse, sielose ir... akyse.

Redakcijos prierašas. Šių mūsų darbuotojo minčių gal ir nebūtume publikavę, jei ne tam tikros aplinkybės, su kuriomis esame anksčiau susidūrę. Per užpernai vykusius atlaidus ir kiti mūsų darbuotojai, platinę Katalikų kalendorių bei „XXI amžių“, buvo įspėti, o pernai patyrė nemalonumų. Prisistatęs apsaugos darbuotojas kategoriškai pareikalavo baigti platinimą, antraip bus perduoti policijai. (Platinama buvo po šv. Mišių, paėjus 10–15 metrų nuo bažnyčios.) Pastebėta, kad tuo metu laisvai ir netrukdomai buvo platinami lenkų kalba išleisti katalikų kalendoriai. Tik kompromiso dėka buvo išvengta nemalonaus skandalo. Norėtųsi, kad Gailestingumo Motinos atlaidai taptų tikra visų tikinčiųjų švente, suteikiančia mums atlaidumo ir artimo meilės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija