2009 m. gruodžio 9 d.
Nr. 87
(1779)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pasėliai lietuviškos spaudos dirvonuose

Aleksandras JAKUBONIS

Bronius Sirutis ir Adomas Dundzila

Prieškario Lietuvoje viena žymiausių knygų leidimo bendrovių buvo „Dirva“, konkuravusi su tokiomis leidybos įmonėmis kaip „Spaudos fondas“ ar „Sakalas“. Spaudos darbus ši bendrovė pradėjo prieš 90 metų, 1919-ais. „Dirvos“ steigėjai ir savininkai buvo Adomas Dundzila (1882–1951) ir Bronius Sirutis (1886–1945). A. Dundzila gimė Kalvarijos valsčiuje beraščio dvaro ūkvedžio šeimoje. Skaityti išmoko iš draudžiamų lietuviškų knygų, mat jų namuose dažnai apsilankydavo knygnešiai. Lietuvišką spaudą atgavus jis tapo uoliu lietuviškų knygų ir laikraščių skaitytoju, pradėjo kaupti lietuvišką bibliotekėlę. Netrukus pradėjo dirbti pardavėju V. Penčylos knygyne Marijampolėje. Lietuviškų knygų tuo metu dar buvo nedaug. A. Dundzila ėmėsi pats kurti šį tą naudingo. 1912 metais Seinuose išleido savo parengtą elementorių „Dieve, padėk!“, kuris buvo greit išpirktas. 1913 metais A. Dundzila įsteigė nuosavą knygyną Vilkaviškyje. Čia sukūrė šeimą ir susipažino su Lankeliškiuose mokytojavusiu B. Siručiu.

B. Sirutis, kilęs iš Liudvinavo valsčiaus ūkininkų šeimos (iš septynių Broniaus brolių ir seserų net penki, kaip ir jis, tapo mokytojais). 1904 metais su dviem draugais jis buvo pašalintas iš Veiverių mokytojų seminarijos už tai, kad reikalavo, kad mokykloje būtų mokoma lietuvių kalbos. Tačiau vis dėlto gavo leidimą laikyti mokytojo egzaminus ir juos išlaikė. Kurį laiką negavo mokytojo tarnybos, todėl dirbo lietuviškuose kooperatyvuose, kol 1913 metais buvo paskirtas mokytoju į Lankeliškių bažnytkaimį netoli Vilkaviškio.

Karas sužlugdė A. Dundzilos knygyną Vilkaviškyje. Artėjant frontui Dundzilų ir Siručių šeimos pasitraukė Vilniun, o iš ten – gilyn į Rusiją. 1918 metais grįžę į Vilnių jiedu nutarė steigti bendrovę knygoms leisti. Iš Vilniaus leidosi į Marijampolę. Knygynui atidaryti būtinai reikėjo vokiečių okupacinės valdžios leidimo. Kreipėsi į vietinį viršininką „biurgermeisterį“ ar „kreishauptamtą“, bet gavo leidimą steigti tik galanterijos ir rašymo reikmenų parduotuvę (tuometinis Marijampolės „komendantas“ buvo pavarde Miunhauzenas). 1918 metais vokiečių okupacinė kariuomenė ir valdininkai pradėjo kraustytis iš Lietuvos. Marijampolėje atsirado lietuviška kariuomenė, tad prieš Naujuosius metus Sirutis su Dundzila atidarė knygyną – tik lietuviškų knygų jame nebuvo. 1919 metų vasarą jie įsigijo primityvią rankomis sukamą spausdinimo mašiną. Teko samdyti stiprius vyrus, kurie pamainomis tą mašiną suko. Ilgai šitaip dirbti buvo sunku, todėl bendrovės savininkai įsigijo garinę spausdinimo mašiną. Tačiau neturėjo lietuviško šrifto (raidžių), todėl teko važiuoti į Vokietiją jų įsigyti.

Spaustuvių Lietuvoje tuo metu buvo maža, todėl Švietimo ministerijai paprašius „Dirvos“ spaustuvė Marijampolėje išspausdino pirmąjį „Švietimo darbo“ numerį. Spaustuvė įsitaisė suremontuotame ir išnuomotame mūriniame name P. Kriaučiūno gatvėje. 1919 metų spalio mėnesį „Dirvos“ bendrovė išleido pirmąjį savo leidinį – dailininko A. Aleksandravičiaus parengtą vadovėlį „Braižinėliai ir piešinėliai“. 1921 metais bendrovė išsinuomojusi patalpas Kaune, Laisvės alėjoje (kur dabar Gamtos muziejus), įsteigė ir savo knygyną. (1939 metų pabaigoje įsteigė knygyną ir atgautame Vilniuje.) „Dirvos“ išleistos knygos buvo žymimos ženklu Kaunas–Marijampolė.

Marijampolėje „Dirvos“ knygynas įsikūrė J. Basanavičiaus aikštės 14 name. Teko konkuruoti su kitais knygynais, kurių Marijampolėje įvairiais metais veikė daugiau kaip 10. Žymesni: Vargdienių seselių vienuolių, „Šešupės“, „Spaudos Fondo“, J. Dapkūno ir t. t. Juose buvo pardavinėjamos savo ir kitų leidyklų išspausdintos knygos. „Dirvos“ bendrovė iki nacionalizacijos (1940 m.) išleido daugiau kaip 500 pavadinimų knygų (V. Žukas priskaičiavo 544): 1919 metais išleido vieną knygą, 1920 – 5 ir taip kasmet vis daugiau. Daugiausia išleido 1927–1931 metais, po to buvo leidybinis atoslūgis, 1936–1938 metais leidyba vėl padidėjo. „Dirvos“ spaustuvė spausdino ir kitų leidyklų knygas, daugiausia „Maldos“ bendrovės, kurios vienas vadovų kun. P. Dambrauskas gyveno Marijampolėje, buvo Marijampolės mokytojų seminarijos vadovas. 1930–1933 „Dirvos“ bendrovė leido knygų leidybos reikalams ir literatūrai skirtą žurnalą „Sėjos baras“, kurį laiką žurnalą vaikams „Saulutė“ ir laikraštį „Suvalkų kraštas“.

Tuo metu pelningiausia buvo leisti vadovėlius. Vadovėliai pradžios mokykloms sudarė apie ketvirtadalį „Dirvos“ leidinių. Daugumą tų chrestomatijų ir vadovėlių parengė J. Damijonaitis (1871–1926), M. Vasiliauskas (1877–1957), Marija ir Albinas Iešmantai bei kiti. Daug leidimų sulaukė M. Vasiliausko elementoriai „Žibutė“ ir „Rūtelė“. J. Damijonaitis, atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, tapo Kauno miesto pradžios mokyklų instruktorium-inspektorium. Kai jis pradėjo dirbti, Kauno mieste buvo aštuonios lenkiškos, penkios žydiškos, trys vokiškos, viena rusiška ir šešios lietuviškos mokyklos. Prieš jo mirtį 1926 metais Kaune veikė 51 pradžios mokykla.

„Dirva“ išleido keliasdešimt vadovėlių bei pagalbinių mokymo priemonių ir aukštesnėms vidurinių mokyklų klasėms bei aukštosioms mokykloms: M. Gustaičio „Stilistika“, prof. Merkelio Račkausko „Romėnų senybės“, A. Klimo „Lietuvos geografija“, prof. K. Pakšto „Afrikos regioninė geografija“ ir „Lietuvos ribų problema“. Prof. K. Pakštas (1893–1960), susirūpinęs dėl to, kad Lietuva nuolat puolama agresyvių kaimynų, nutarė ieškoti vietos ramesnėje pasaulio dalyje kitai Lietuvai, kur reikėtų telkti lietuvius kolonistus. Iš pradžių jam atrodė, kad tam tiktų prancūzų valdomas Madagaskaras. Po Antrojo pasaulinio karo jis nusižiūrėjo nedidelę tuometinę britų koloniją centrinėje Amerikoje – Britų Hondurą arba Belizą. Uraganų niokojamoje pakrantėje tuo metu gyveno vos kelios dešimtys tūkstančių gyventojų, daugiausia negrų ir mulatų. Pažymėtini prof. V. Dubo (1887–1937) darbai: monografija „Chateaubriand“ (Šatobrianas) ir „Literatūros įvadas“. Juos irgi išleido „Dirvos“ bendrovė.

Poezijos „Dirva“ išleido nedaug: M. Gustaičio (1870–1927) eilių rinkinį „Varpeliai“, Liudo Giros „Žalioji pievelė“ ir „Šilko gijos“, neskaitant antologijų ir A. Kazanavičienės bei V. Vitkausko eilėraščių rinkinėlių vaikams. Didelę dalį leidinių sudarė įvairių žanrų verstinė literatūra (nemažai A. Čechovo, A. Averčenkos ir kitų autorių kūrinėlių). „Dirva“ stengėsi paremti lietuvius autorius, išpopuliarinti žymesnius lietuvių rašytojus: išleido Žemaitės, J. Tumo-Vaižganto, Šatrijos Raganos raštus. Lietuvių rašytojus skatino rašyti Lietuvos istorijos temomis. J. Marcinkevičius (1900–1953) „Dirvos“ paragintas sukūrė didelį romaną „Kražių skerdynės“. „Dirva“ leido ir Justo Piliponio (1907–1947) kūrinius, pradedant „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928).

Vienas žymesnių „Dirvos“ nuopelnų yra gausūs leidiniai vaikams. Tuomet buvo skaitomas ir graibstomas „Dirvos“ leidinys – J. Jablonskaitės-Petkevičienės išversta E. Kiplingo (1865–1936) knyga „Džiunglės“. Pats produktyviausias vaikų literatūros autorius buvo Pranas Mašiotas (1863–1940). „Dirva“ išleido 7 originalias jo knygeles ir 31 išverstą. Originalios: „Sparnuočiai“, „Pašešupių knygnešiai“, „Kai knygas draudė“ ir kt. Iš jo verstų knygų gal populiariausios islandiečio Jono Svensono (1857–1944) autobiografinės knygos apie Nonį ir Hjū Loftingo (1886–1947) knygelių serija apie daktarą Dolitlį.

„Dirva“ išleido ir gaidų: J. Bendoriaus parengtą liaudies dainų rinkinį „Aušrelei beauštant“, Č. Sasnausko kūrinius. Mėgstamiausias bendrovės savininkų dailininkas buvo Kazys Šimonis (1887–1978). Jis apipavidalino nemažai bendrovės išleistų knygų. Pagaliau „Dirva“ 1938 metais išleido jam skirtą albumą „Kūryba“.

Atsargių, knygų leidybos verslą išmanančių savininkų tvarkoma bendrovė būtų ilgai gyvavusi, bet okupacija 1940 metais ją sunaikino. Spaustuvė ir knygynai buvo nusavinti, neišparduotos knygos sunaikintos. Buvo sunaikintos ir knygos bibliotekose. Mažaraščiai sovietiniai politrukai ir saugumiečiai naikino visas knygas, išleistas „buržuaziniais laikais“, net ir Sovietų Sąjungoj pripažintų autorių. B. Sirutis 1940 metų liepą buvo areštuotas, išbuvo Marijampolės kalėjime iki išlaisvinimo prasidėjus karui. Jo žmona su dviem vaikais, 1941 metais ištremta į Sibirą, grįžo Lietuvon tik 1958 metais. 1941 metų birželio 22 dieną vokiečių bombonešiai atakavo Marijampolės centrą. Sugriauti ir sudegė pastatai, kuriuose buvo „Dirvos“ spaustuvė ir knygynas.

 A. Dundzila ir B. Sirutis bandė atkurti bendrovę, bet iš nacių valdžios gavo leidimą atkurti tik knygyną Kaune. Greit priartėjo nauja sovietinė okupacija. B. Sirutis su dviem Lietuvoj likusiais vaikais ir Dundzilų šeimyna leidosi į Vakarus. Jis mirė Vakarų Vokietijoje nuo širdies priepuolio. A. Dundzila pasiekė Jungtines Valstijas ir vis svajojo apie pamėgtos veiklos atgaivinimą.

Įvairus likimas laukė buvusių „Dirvos“ bendradarbių. Prof. Mykolas Biržiška, prof. K. Pakštas, kun. P. Dambrauskas, marijampolietis literatas J. Sodaitis ir kiti 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Kai kurie žuvo okupacijos metais. Rusų rašytojo S. Minclovo kūrybos vertėjas Antanas Tarvydas 1941 metais kirtosi su Raudonosios armijos vadovybe dėl istorinių kultūrinių rinkinių naikinimo Žemaitijoj, o 1941 metų birželio 14 dieną Šiaulių „Aušros“ muziejuje raudonarmiečių ekskursijai aiškindamas eksponatus nukrypo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos temą, įsiutino kai kuriuos klausytojus. Čia pat, muziejuje, buvo areštuotas, išvežtas į Maskvą ir dingo be žinios. Sovietų lageryje žuvo rašytojas V. Bičiūnas (1893–1942), Lenos deltoje badu mirė prof. V. Vilkaitis (1892–1942), Seimo pirmininkas K. Šakenis (1881–1959) išlikęs gyvas lageriuose ir tremtyje sugrįžo numirti Lietuvon. „Dirva“ buvo išleidusi jo kelių dalių fizikos vadovėlį. 1947 metais Alytuje enkavedistai nukankino knygelių vaikams autorių K. Bajerčių. Kai kurie tęsė egzistenciją sovietų Lietuvoj. 1947 metais M. Vasiliauskas gavo nusipelniusio LTSR mokytojo vardą. Prof. J. Bendoriaus (1889–1954) „Beauštanti aušrelė“ buvo naikinama, bet vėliau už savo muzikinę kūrybą jis gavo netgi Stalino premiją. „Prisiklijavo“ prie bolševikų ir Liudas Gira. Neblogas lietuvių kalbos žinovas J. Žiugžda (1893–1979) tapo vienu niekingiausių okupantų pakalikų. Rašytojas J. Marcinkevičius irgi bandė kai kuriuos prieš okupaciją parašytus kūrinius sumaustyti ant sovietinio „kurpalio“. Bet vietoj padėkos susilaukė „pylos“ – perdirbtoj apysakoj neatsargiai paminėjo Buchariną. Gal nežinojo, kad šis J. Stalinui įsakius jau sušaudytas.

Medžiagos apie „Dirvos“ bendrovę liko prieškario Lietuvos spaudoje, Adomo Dundzilos knygoje „Lietuvos dirvonai“ (1935), jubiliejiniame bendrovės leidinyje „Dirva. Dešimt sėjos barų. 1918/9–1929“. 1994 metais Vilniuje išleista Vlado Žuko monografija apie „Dirvos“ bendrovę ir jos steigėjus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija