2009 m. gruodžio 9 d.
Nr. 87
(1779)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Apie buvusio partizano Jono Kadžionio ir buvusio premjero Alberto Šimėno pensijas

Gintaras Visockas

Eglynas, į kurį atvežė buvęs partizanas Jonas Kadžionis, niekuo nesiskyrė nuo kitų Anykščių krašto miškų – tamsus, drėgnas, gūdus. Aplink jokių žmogaus buvimo pėdsakų – nei batų įspaudų, nei automobilių vėžių, nei šiukšlių. Regis, žmogus į šiuos brūzgynus nebus kojos kėlęs daugelį metų. Ir vis dėlto buvęs miško brolis paprašė surasti, jo paties žodžiais tariant, neseniai kažkur visai arti iškastą bunkerį. Nuoširdžiai ieškojau, atidžiai žvalgiausi, bet nieko įtartino nepastebėjau. Tada žalios maskuojamosios spalvos drabužius dėvintis J. Kadžionis pasilenkė prie pat mano kojų ir vikriu rankų judesiu pakėlė žeminės dangtį. Pasirodo, stovėjau prie pat angos, vedančios į žeminę, bet žeminės nemačiau. Ji buvo sumaniai užmaskuota.

Pirmasis į bunkerį įsirangė J. Kadžionis-Bėda ir uždegė prožektorių. Tada pakvietė ir mane. Įsliuogiau vidun. Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti neįmanoma, galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti oro. O juk slėptuvėje Vyčio Kryžiaus kavalierius su žmona gyveno maždaug vienerius metus. Kai Anykščių valsčiaus miškus „šukuodavo“ okupacinė kariuomenė, iš slėptuvės jie neišeidavo ištisomis dienomis. Kuo rečiau išlipti iš bunkerio stengdavosi ir žiemą – kad sniege netyčia nepaliktų pėdsakų.

Beje, bunkeryje gimė ir J. Kadžionio sūnus. Tai – dar viena neįtikėtina istorija. Kūdikis į šį pasaulį atėjo sveikas kaip ridikas, be jokių komplikacijų. Ir motina nesusirgo. Tą pačią dieną kūdikis buvo atiduotas auginti patikimiems žmonėms. Kadžionių sūnų auginti sutikę žmonės elgėsi drąsiai, sąžiningai. Ir vis dėlto nesunku įsivaizduoti, kaip Kadžioniams buvo sunku, skaudu ir baisu atsisveikinti su naujagimiu, nežinant, ar kada nors dar juos suves likimas.

Kadžionių naujagimio tomis gūdžiomis pokario dienomis istorija verta meninio filmo. Vaiką auginti sutikę žmonės bandė sumėtyti pėdas, esą rado pamestinuką. Priešingu atveju sovietų valdžia galėjo įtarti, jog tai – ne pamestinukas, o „bandito iš miško“ vaikas. Taigi naujieji tėvai vaiką paliko šalikelėje. Grįždami namo ketino vaiką „rasti“ toje pačioje vietoje, bet nerado – vaiką jau buvo paėmę kiti keliu atsitiktinai važiavę žmonės. Taip pat – geri, sąžiningi.

Šių metų pavasarį atstatytame partizano J. Kadžionio bunkeryje, kuriame jo gyventa gūdžiomis 1950–1951-ųjų dienomis, išbuvau maždaug pusvalandį, tačiau įspūdis tikriausiai išliks visam gyvenimui. Ramybės man nedavė klausimas, kaip galima tiek iškęsti. J. Kadžionis prisiminė, kaip kartą net šešias paras be vandens ir maisto slėpėsi nuo NKVD dalinių ir vadinamųjų liaudies gynėjų. J. Kadžionis pasakojo, ką jis su žmona jautė, kai virš jų slėptuvės vaikščiojo miške pasalą surengę sovietų kariškiai. Buvusio partizano teigimu, išlindus į paviršių visada svaigdavo galva – ir nuo oro, ir nuo ryškios šviesos. Saugiausias laikas išlįsti būdavo po pietų – mat pasalas ir atakas sovietai dažniausiai rengdavo anksti ryte. Tad jei nieko įtartino ryte nepastebėdavo, tai vakarop ar naktį išdrįsdavo trumpam išlįsti į paviršių. Trumpi pasivaikščiojimai būdavo labai brangūs. Ne tik kaulus pramankštindavo – tiesiog pasijusdavo žmonėmis… Apie J. Kadžionio gyvenimą vertėtų papasakoti kur kas daugiau: kokiose karinėse operacijose jis dalyvavo, kaip buvo išduotas, suimtas, kaip 25-erius metus kalėjo sovietų kalėjimuose, kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą išvydo savo sūnų, kaip Permės lageryje susidraugavo su žymiu Rusijos žmogaus teisių gynėju, disidentu, politiku Sergejumi Kovaliovu. Jei svarbiausius J. Kadžionio biografijos faktus ir išgyvenimus sudėtumėme į krūvą, išeitų nuostabiausias nuotykinis romanas ar meninis filmas, vertas prestižinių apdovanojimų. Tačiau nei Lietuvos, nei užsienio režisieriai ir rašytojai kažkodėl neskuba domėtis unikaliu J. Kadžionio likimu. Buvęs miško brolis 1950–1951-aisiais veikusį bunkerį atstatė šių metų pavasarį. Ne valstybės, bet savo jėgomis ir lėšomis. Atstatė lygiai tokį patį, koks jis buvo maždaug prieš pusę amžiaus, kad jaunoji karta turėtų autentišką pasipriešinimo kovų eksponatą. Į J. Kadžionio bunkerį jau atvažiuoja Kauno, Anykščių, Ukmergės mokyklų moksleiviai. Vaikai drąsiai lenda į slėptuvę ir prašo papasakoti, ką jautė partizanas, kęsdamas šaltį, alkį ar skausmą.

Regis, buvęs miško brolis turėtų džiaugtis šiandieniniu savo gyvenimu, tačiau į ateitį J. Kadžionis žvelgia su nerimu. Jis nesipiktina, nesiskundžia ir neburnoja, tik prasitaria: „Jei sumažins pensiją, tikrai nežinau, kaip reikės išgyventi“. Taigi pensijų mažinimo ir nemažinimo dilema – ne vien pinigų reikalas – tai ir teisybės, padorumo ir sąžiningumo klausimas.

Kalbėdamas su buvusiu partizanu J. Kadžioniu kažkodėl prisiminiau buvusio premjero Alberto Šimėno atvejį. J. Kadžionis nieko neišdavė, nepabėgo iš mūšio lauko, tačiau šiandien jis priverstas skursti ir iš jo grasinama atimti dalį tos varganos pensijos, kurią jis kruvinu prakaitu užsidirbo sovietiniuose lageriuose. A. Šimėnas lemtingomis Lietuvai dienomis mįslingai pasitraukė iš svarbaus posto. Būtent dėl A. Šimėno pasitraukimo valstybė agresijos akivaizdoje liko be vykdomosios valdžios galvos. Maža to, A. Šimėnas iki šiol nesiteikė net paaiškinti, kodėl 1991-ųjų sausio pradžioje jis paliko Seimą ir Vyriausybę ir pasislėpė provincijoje. Nepaisant šių nepalankių aplinkybių A. Šimėnas šiandien gauna labai solidų atlyginimą, kuris, mano žiniomis, yra kur kas didesnis nei dešimt tūkstančių litų.

Taigi būsimoji A. Šimėno pensija, lyginant su J. Kadžionio pensija, skirsis kaip diena nuo nakties. Šis palyginimas – ne Lietuvos valstybės naudai. Niekas nesako, kad ekonomikos mokslų ragavusio A. Šimėno darbas nevertas solidaus atlyginimo. Taip pat akivaizdu, kad J. Kadžionis dėl savo priešinimosi okupacijai negalėjo baigti prestižinių universitetų bei aukštųjų mokslų. Todėl jis, skirtingai nei A. Šimėnas, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje negalėjo užimti jokių svarbių postų. Tačiau kodėl valstybės neišdavusieji šiandien priversti skursti? Į partizano J. Kadžionio bunkerį atvykstantys moksleiviai viską puikiai mato: valstybę gynęs žmogus nėra turtingas, o valstybę išdavęs žmogus – maudosi prabangoje. Kokias išvadas po šių palyginimų daro Kauno, Ukmergės ar Anykščių moksleiviai? Įtariu, jog ne vienas iš jų mintyse skaičiuoja: ištikimai ginsi valstybę – būsi ubagas, valstybės reikalais nesirūpinsi – būsi turčius.

Nesu iš tų, kurie žavisi ekonomine ir finansine lygybe. Daug dirbantys, rizikuojantys, daug besimokantys turi uždirbti daugiau už tuos, kurie tenkinasi minimumu. Tačiau valstybė visose sferose turi išsaugoti sveiko proto proporcijas. Skirtumas tarp tų, kurie uždirba mažiausiai, ir tų, kurie uždirba daugiausiai, neturėtų būti skaičiuojamas dešimtis kartų. Ekonomistas prof. Romas Lazutka pateikia dešimtis konkrečių pavyzdžių, kad socialinė ir turtinė atskirtis Lietuvoje – žymiai didesnė nei kitose demokratinėse Europos valstybėse. Neprotingai didelė. Tačiau, pasak prof. R. Lazutkos, net žodžių junginys „turtinė nelygybė“ Lietuvoje – tarsi kažkoks tabu. Apie didelę turtinę nelygybę Lietuvoje mažai kas drįsta net garsiau užsiminti. Pavyzdžiui, įvedus žodžius „turtinė nelygybė“ į paieškos sistemą internete, matyti, kad lietuviškuose leidiniuose apie šią negerovę kalbama vos ne keliolika kartų rečiau nei užsieniniuose leidiniuose. Taigi įspūdis turėtų susidaryti atvirkščias: Vakaruose – didelė turtinė nelygybė, Lietuvoje – maža. O juk šiuo požiūriu viskas apversta aukštyn kojomis. Trys Baltijos valstybės, ne tik Lietuva, iš ES šalių išsiskiria ypač didele pajamų nelygybe. Be to, ekonominės tendencijos byloja, kad turtinė nelygybė ir toliau sparčiai didėja. Praėjusiais metais skurstančiųjų buvo apie 160 tūkst. Šiemet skurstančiųjų – jau apie 250 tūkst., o 2010-aisiais, pasak prof. R. Lazutkos, bus apie 450 tūkst. Jei skaičiuotume, jog skurstantis žmogus yra tas, kuris per mėnesį uždirba mažiau nei 720 litų, tai skurstančiųjų bus, regis, per vieną milijoną. Tačiau užuot didinusi paramą skurstantiesiems, valstybė ją nuolat mažina.

Jei vieno šeimos atstovo pajamos mažesnės nei 350 litų, toks žmogus gali prašyti valstybės paramos. Bet statistika byloja, kad tik kas ketvirtam mažiau nei 350 litų per mėnesį uždirbančiam žmogui valstybė skiria  pašalpą. Nes Lietuvoje, skirtingai nei Europos Sąjungoje, pačios griežčiausios sąlygos finansinei paramai gauti.  Norintis gauti paramą žmogus turi įveikti dešimtis biurokratinių kliūčių. Galų gale valstybės paramos siekiantis žmogus neturi teisės turėti jokio nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, žemės. Jei turi žemės, valstybė paramos nesuteiks, nes manys, jog žmogus pirmiausiai turi parduoti sklypą ir pagyventi už pinigus, gautus pardavus žemę. Jei vieniša motina nori gauti paramos už vaiko auginimą, ji turi ilgai ir nuobodžiai įrodinėti, jog vaiko tėvas jos visiškai neremia, jog neįmanoma priversti tėvą mokėti alimentų. Pretenduoti į pašalpą gali tik tas, kurį iš darbo išmeta, o tie, kurie išeina savo noru, remiantis lietuviškais potvarkiais, gauti paramos negali. Nors valdžia puikiai supranta, kad dauguma bent jau šiandien „savo noru“ išeinančiųjų iš darbo yra tiesiog priversti parašyti pareiškimus.

Griežti apribojimai bet kokioms pašalpoms gauti buvo įvesti 2004-aisiais metais. Taigi per pastaruosius 10 metų pašalpų gavėjų Lietuvoje sumažėjo apie 3,5 karto, nors skurstančiųjų mūsų šalyje padaugėjo. Europa įvairiausioms socialinėms programoms, pensijoms bei pašalpoms vidutiniškai skiria du kartus daugiau lėšų nuo BVP, nei Lietuva, Latvija ar Estija. Įskaitant ir šias dienas – ekonominę krizę. Socialinėms pensijoms ir pašalpoms Lietuva skiria apie 13 proc., o ES vidurkis – 27 proc. Lenkijoje ir Čekijoje pensijoms ir socialinėms programoms išleidžiama apie 20 proc., todėl lenkų ir čekų pensininkai ir gyvena geriau nei lietuviai pensininkai. Kiekvienais metais Lietuva pašalpoms išleidžia vis mažiau ir mažiau pinigų. Šiandieniniai skaičiai byloja, kad pašalpoms valstybė skiria vos apie 62 mln. litų, nors, vadovaujantis socialinio teisingumo principais, turėtų skirti apie 170 mln. Todėl prof. R. Lazutka mano, kad valstybė neturi jokios teisės dar labiau karpyti socialines išmokas pensininkams ar skurstantiesiems.

Į paskaitą susirinkusiai jaunuomenei prof. R. Lazutka tvirtino, jog pinigų suma, kurios reikėtų, jei siektume paremti visus socialiai remtinus žmones, – nėra didelė. Tai – maždaug 0,63 proc. nuo BVP. Bet šiandieninė valdžia kažkodėl laikosi priešingos pozicijos: skurstančiuosius dar labiau engia, o turtinguosius – vis labiau remia. Kodėl skurstantieji susitaiko su apverktina padėtimi, pasak. prof. R. Lazutkos, sunku pasakyti. Jis pateikė tokius pavyzdžius. Lietuvos mokytojai nuolat grasina streikais, keletą streikų jau surengė, ir valdžia atsitraukė – padidino atlyginimus. Valdžią nuolat kritikuoja ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai, ragindami labiau paisyti verslininkų interesų. Todėl tiek Vyriausybė, tiek Seimas daugiau jiems ir pataikauja, o pensininkai ar socialiai remtini žmonės nėra organizuoti. Jei pensininkai valdžią spaustų kur kas labiau nei iki šiol, Vyriausybė, prof. R. Lazutkos manymu, turėtų labiau atsižvelgti į pensininkų interesus.

Prof. R. Lazutka pabrėžęs, kad nepriskiria savęs kairiesiems ekonomistams, teigė, kad kiekvienai valstybei labiau apsimoka remti skurstančius bei pensininkus nei su jais konfliktuoti. Jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje šiokį tokį progresinį mokestį galima įžvelgti tik tarp tų, kurie uždirba nuo 800 litų iki 3 tūkst. litų. Bet iš tų, kurie uždirba daugiau nei tris tūkstančius litų, kažkodėl vėl mažiau išskaičiuojama. Taigi daugiausiai į biudžetą nuo savo atlyginimų Lietuvoje atseikėja mažai ir vidutiniškai uždirbantys žmonės. Be to, valstybė, mananti, jog į biudžetą atkeliauja tik verslininkų uždirbti pinigai, jog visas bėdas sureguliuos pasiūla ir paklausa, visuomet bus pasmerkta ekonominėms krizėms. Tokia prof. R. Lazutkos pozicija. Šiuos teiginius jis parėmė pavyzdžiu. Aukštą ekonominį lygį pasiekusios valstybės seniai suprato, jog biudžetą pripildo iš tiesų ne verslininkai, o profesoriai ir mokytojai, nes būtent profesoriai ir mokytojai mokinius ir studentus išmoko verslo abecėlės. Taip pat išsivysčiusios valstybės perprato ir dar vieną taisyklę. Štai kad ir Vokietija. Benamiams, prasigėrusiems, niekur nedirbantiems valkatoms ji per dieną skirdavo po dešimt tuometinių markių. Penkias markes duodavo ryte, tiek pat – po pietų. Ir tada valstybėje sumažėjo vagysčių, žmogžudysčių, muštynių. O iki tol, kol šios socialinės grupės asmenys negaudavo jokios paramos,  valstybė būdavo priversta išleisti kur kas daugiau pinigų jų priežiūrai bei tramdymui. Tad kiekvienai valstybei labiau apsimoka remti skurstančiuosius, nei palikti juos likimo valiai.

Gaila, kad prof. R. Lazutkos paskaitą išklausiau jau po susitikimo su buvusiu miško broliu J. Kadžioniu. Būčiau perpasakojęs jam žymaus ekonomisto žodžius. Gal tada jis nebūtų gėdijęsis tvirtinti, jog iš sumažintos pensijos nepragyvens. Galų gale J. Kadžionis – ne valkata ir ne premjeras, lemiamu valstybei metu sprukęs į krūmus. Nėra jokio preteksto mažinti jo pensiją.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija