2009 m. gruodžio 16 d.
Nr. 89
(1781)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Muziejuje – Vaižganto dovanota vaza

Vytautas Bagdonas

Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kunigiškių kaime veikiantis Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus neseniai pasipildė unikaliu eksponatu – lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto giminėms dovanota vaza. Spalvingais raštais ornamentuotą porceliano vazą Kunigiškių muziejui padovanojo Vaižganto sesers Severijos Mėginienės anūkė, Vilniuje gyvenanti Danutė Mėginaitė-Urnevičienė. Prieš keletą metų ši moteris muziejui dovanojo labai vertingų, spaudoje dar neskelbtų ir tik nedaugelio žmonių matytų fotografijų, kuriose Vaižgantas nusifotografavęs su savo giminėmis gimtuosiuose Malaišiuose ir Kunigiškių kaime, taip pat rašytojui priklausiusią porceliano peleninę.

Šią vazą Juozas Tumas-Vaižgantas dovanojo Kunigiškių kaime gyvenusiems Juozui ir Pranutei Mėginiams. Kaip prisimena Danutė Urnevičienė, jų namuose Vaižgantas dažnai lankydavosi. Jeigu tiktai pasitaikydavo kokia proga jam buvoti gimtajame Svėdasų krašte, visuomet užsukdavo ir pas Mėginius į Kunigiškius. Būdavo įprasta, kad Vaižgantas atvežtų ir dovanų jų šeimai. Kada ir kokia proga rašytojas padovanojo didžiulę vazą, Danutė neprisimenanti. Po tėvų mirties ši šeimos relikvija atiteko jai. Sulaukusi garbaus amžiaus, Danutė Urnevičienė brangų Vaižganto ir savo tėvų prisiminimą nusprendė palikti ateinančioms kartoms ir padovanoti jos gimtinėje veikiančiam muziejui.

Žvelgiant į Vaižganto pirktą, jo rankų lytėtą, artimiems giminaičiams dovanotą vazą, būtų pravartu prisiminti ir Mėginių šeimą. Rašytojo sesuo Severija Tumaitė iš Malaišių kaimo nutekėjo į netolimą Kunigiškių sodžių. Kaip rašė Juozas Tumas-Vaižgantas savo prisiminimuose, ji ištekėjo už Liudo Mėginio (kai kur rašoma Mieginio) – darbštaus ir gerbiamo žmogaus, dviejų valakų ūkininko. „Jaunatvė, sveikata, meilė, perteklius, garbė tiekė kone ponišką gyvenimą, tik vaikai nėjo rankon; jų gimė begalės, 15 ar 16, ir teužsikorė paskutinieji, patys mažieji... Kaip tik tuo sunkiuoju laiku ištiko ją nelaimė: bevažiuojant bažnyčion, geras arklys pasibaidė, kalamašką apvožė. Sesuo liko gyva, jos vyras nebegyvas... – taip savo sesers likimą aprašė Vaižgantas. – Išlepusiai, vaikais apkrautai, niekur iki tol į ūkio dalykus nesikišusiai moteriškei teko visa ūkio ir šeimynos sunkybė. Ir ji virto boba vyru. Beveik beraštė Severja buvo gyvas protas, inteligencija. Ji vertė savo vaikus daug skaityti ir vis balsu, kad ir ji girdėtų. Taigi žinojo visą lietuvių politiką, visus rūpesčius ir siekimus, tik viską ėmė labai atsargiai ir kritiškai, giliai apgalvodama, jausmams nepasiduodama. Ji galėjo apie einamuosius dalykus knygų stilium kalbėti su bet kokiu inteligentu. Ji nepadarė nė vieno klaidingo žingsnio. Ūkį laikė ne menkiau už tuos, kur dirbo ir rūpinosi du trys vyrai. Ir ūkyje buvo pažangi; ji su sūnum daugiausia prisidėjo prie išsiskirstymo didelių Kunigiškių į kolonijas...“

Nors Vaižgantas negaili gerų žodžių ir kitoms savo seserims – Onai (Aniotei) ir Marijonai, tačiau ypatingus jausmus reiškė Severijai: „Nors aš negyvenau namie, tačiau ši sesuo buvo mano padaras. Ji viena mane ir mano rolę kaip reikiant tesuprato, pritarė, manim didžiavosi ir mylėjo, mylėjo be galo; daugiau kaip savo vaikus. Aš irgi. Vargu bau begalima įsivaizduoti kitu du didesniu draugu ir susimylėjusiu broliu, kaip mudu su sesele buvova; vis drauge mintimis, nors tolimi vietomis. Ji savo lėšomis išleido mane į kunigus... Ji ypatingai sielojosi dėl mano priepuolių ir, nesulaukdama raminančių žinių, siuntinėjo į tolimuosius Žemaičius, į paprūsę, žmones, kad gyvai patirtų, ar aš tebesu nesuimtas. Laimingas tas, kam teko tokia širdis: tokie meilės ryšiai netrūksta ir vienam numirus. Sesuo Mieginienė ant mano rankų mirė Vilniuje 1910 m. iš pavojingosios anemijos, kaip tai atsitinka moterims, daug vaikų turėjusioms.

Jos drama, vyrą užmušus, nevirto tragedija tik dėl to, kad jos turėta geras saikas energijos ir sumanumo...“

Vienas iš gausios Severijos ir Liudo (Liudviko) Mėginių šeimos atžalų Juozas vedė kaimynę kunigiškietę Pranutę. Įdomus sutapimas: mergina, kuri krito į akį Juozui, buvo iš to paties kiemo, iš kurio išlėkęs šuo pabaidė važiuojančių į Svėdasų bažnyčią jo tėvų arklį ir tėvas žuvo.

Juozas ir Pranutė susilaukė trijų vaikų. Sūnus Bronius mirė jau senokai, dar kolūkiniais metais, dukra Aldona šiemet. Vilniuje gyvenanti Danutė remia gimtinės muziejų, dovanoja brangias relikvijas ir tebegyvena šviesiais anų dienų prisiminimais. „Per šventes Vaižgantas pas save pasikviesdavo, ne kartą su tėveliu teko važiuoti. Kokie įdomūs, mieli būdavo tie susitikimai... Kai rašytojas susirgo, irgi jį lankėme. O štai į laidotuves nebenuvažiavau – pati tuo metu susirgau. Tėvelis, grįžęs iš Vaižganto laidotuvių, kažkaip keistokai prasitarė: „Dabar jau bus mano eilė...“ Ir kas galėjo patikėti, kad po dvejų metų mirs ir jisai? Dar net ir 38 metų nesulaukė...“ – prisimena Danutė Urnevičienė.

Šios moters atmintyje išliko ir daugiau šviesių vaizdų iš gyvenimo Kunigiškiuose. Ji pamena, kaip tėvai prie namų sodino obelis. Talkino pats Vaižgantas, jis ir obelaičių kokį šimtą atvežė. Kadangi Mėginių troba stovėjo ant kalniuko, vėjai galėjo pakenkti liaunam sodui, tad Vaižgantas patarė sodą apsodinti eglaitėmis, kurios ir sulaikys vėją. Jis ir padėjo sodinti eglutes, kurios dabar išlakios, aukštos ir nuo kelio, Kunigiškius jungiančius su Gykiais, Moliakalniu, ir dabar gerai matyti.

Vyresnioji karta dar gerai pamena ir neįprastą, baltomis mūrinėmis kolonomis papuoštą medinę dviejų galų trobą, stovėjusią Kunigiškių vienkiemyje. Deja, kolūkmečiu trobesiai buvo nugriauti, Mėginių šeimai teko persikelti į gyvenvietę, laukai aplinkui tapo ganyklomis. Į ganyklų teritoriją pateko ir Juozo Mėginio su Juozu Tumu-Vaižgantu sodintas sodas. Taip iš didžiulio sodo teliko tiktai liūdnas prisiminimas.   

 Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija