2009 m. gruodžio 16 d.
Nr. 89
(1781)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Apie pavojus visuomenei

Linas ŠALNA

Praėjo pirmi Andriaus Kubiliaus Vyriausybės darbo metai. Kalbėdamas Seime Vyriausybės pirmųjų darbo metinių proga premjeras Vyriausybės darbą įvertino taip: „Nors neišvengėme klaidų, aš santūriai didžiuojuosi tuo, kaip mums visiems kartu su visais Lietuvos piliečiais pavyko šį sunkiausią metą atlaikyti. Nepaisant to, kad buvo ir nevilties, ir pykčio kurstymo, kad buvo nemažai pagiežos ir ciniško melo, mes visi kartu atlaikėme ir atlaikysime. (…) Praėjo pirmieji mūsų Vyriausybės darbo metai. Metai buvo unikalūs savo iššūkiais, problemomis, įtampomis ir sprendimais. Darbo, o ne populizmo metai“. Taigi jau pirmaisiais žodžiais premjeras atskiria save nuo populizmo ir demonstruoja savo darbštumą bei ryžtą. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiui krizės situacija yra palanki: jei jo Vyriausybė per visą krizę (beje, jo paties sugalvotos mokesčių sistemos sukurtą) išsilaikys, su jo vardu bus siejamas išėjimas iš krizės ir tada A. Kubilius ilgam liks politikoje kaip krizės nugalėtojas ir neginčijamas (vienintelis!) lyderis dešiniajame flange. Todėl ne veltui premjeras dėkoja, (...) avansu, bendražygiams Vyriausybėje ir visuomenėje: „Esu dėkingas Lietuvos žmonėms, prezidentui Valdui Adamkui ir ypač prezidentei Daliai Grybauskaitei už tai, kad atlaikėme šiuos metus. (...) noriu padėkoti ne tik Vyriausybės bendražygiams, bet ir visam Seimui, (...) noriu padėkoti kiekvienam iš jūsų ir už paramą, ir už kritiką“. Nors dėkoti dar tikrai nėra už ką. Nebent už tai, kad Seimo langai nukentėjo tik vieną kartą. Nepasitenkinimas visuomenėje kyla, ir juo pasinaudoti netruks pirmiausia priešiškos jėgos.

Turėtume pripažinti, kad A. Kubiliaus Vyriausybė ne vien skolinosi ir karpė biudžetą ar pensijas bei atlyginimus. Lietuva išsaugojo stabilų litą, galimybę vykdyti savarankišką finansų politiką, o ši politika lėmė galimybę iki šiol laiku mokėti darbo užmokestį, pensijas, pašalpas. Vyriausybė nesikreipė pagalbos į TVF, nors faktiškai pati savanoriškai pradėjo vykdyti TVF reikalavimus – mažinti pensijas ir socialines išlaidas. Galima pritarti Energetikos ministerijos įkūrimui, nes tuo buvo atkirstos Ūkio ministeriją apraizgiusios arterijos, jungusios vadinamųjų socialdemokratų įtvirtintus kadrus. O neseniai pradėtas ardyti naujos atominės elektrinės statymo burbulus leidžiantis „Leo LT“. Aišku, tai buvo padaryta sutelktų aktyviosios visuomenės dalies, visų pirma, Jungtinio demokratinio judėjimo pastangomis. Nors pats ydingas sandoris taip ir liko nepanaikintas, bet buvo panaikinta G. Kirkilo Vyriausybės sukurta bendrovė. Galima tikėtis, kad apskričių reforma (jų panaikinimas) turėtų irgi duoti apčiuopiamą efektą – numatoma panaikinti apie 2500 valdininkų etatų. Svarbu, kad jie kokiais nors jiems vieniems žinomais kanalais neperplauktų į kitas šiltas vietas.

Šalia pagirtinų dalykų yra ir peiktinų. Vis garsinama ir giriama verslo skatinimo reforma visiškai nevyksta, todėl kasdien auga bedarbių skaičius, maitinantis nemažėjantį emigrantų srautą. Taip pat visiškai subliūško garsiai išreklamuota biurokratijos saulėlydžio akcija. O socialinės apsaugos sritis visiškai apleista, vienas susikompromitavęs ministras pakeistas kitu (paprasčiausiai įvyko jų rokiruotė). Panašu, kad ir naujasis ministras neturi vizijos, kaip apsaugoti vargingiausius sluoksnius, ir priverstas daryti tai, ką jau seniai daro premjeras – karpyti, durstyti ir vėl karpyti... Kaipgi nekarpysi, kai biudžetas priimtas su didžiausiu penkių milijardų litų deficitu. Matyt, be socialinės apsaugos struktūrinės reformos ką nors gero padaryti bus neįmanoma. Prieš metus A. Kubilius teigė, kad reikia arba didinti mokesčius, arba kirsti išlaidas – priešingu atveju biudžeto deficitas labai išaugs ir visa šalis prasiskolins. Tačiau Permainų koalicija sugebėjo viską suregzti taip, kad Lietuvą užgriuvo visos trys bėdos iš karto: padidėjo mokesčiai, nurėžtos net ir gyvybiškai svarbios išlaidos, o valstybės skola vis tiek pučiasi kosminiais greičiais. Nuo šių metų pradžios centrinės valdžios skola išaugo 64 proc. (10,3 mlrd. litų) ir spalį siekė 26,31 mlrd. litų. Panašias tendencijas žada ir kitų metų biudžeto skaičiai. 5 proc. mažinami pedagogų ir kultūros darbuotojų darbo užmokesčio fondai, valstybės tarnautojų – dešimtadaliu. Sumažintos pensijos ir socialinės išmokos. Didėja ir kai kurie dar pernai bei šįmet numatyti mokesčiai. Beatodairiškas išlaidų karpymas gali pasidaryti pavojingas. Sumažėjus mokytojų atlyginimų fondui mažiau pinigų gauna „Sodra“, mažėja vartojimas, taigi į biudžetą patenka mažiau pridėtinės vertės mokesčio. Lygiai taip pat pavojingas ir skolinimasis. Ypač kai pasiskolinti pinigai tiesiog pravalgomi. Be to, kreditai neišsprendžia problemų, tik atideda jas ateičiai, kai valdžioje bus jau visai kiti žmonės. Dėl šios priežasties nė viena Vyriausybė iki šiol neturėjo aiškaus ilgalaikio plano, kiek šalis turėtų skolintis ir iš kokių lėšų šios skolos bus grąžinamos. Tam ateityje reikėtų perteklinio biudžeto, o tokio Lietuvoje nebuvo net ir didžiausio ekonomikos augimo metais – Lietuva nesielgė taip, kaip elgėsi, pavyzdžiui, Estijos politikai. Dabar skolintis jau būtina. Tačiau reikėtų galvoti, kaip pigiau tai padaryti. Pigiausias variantas – kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą, tik tokiu atveju A. Kubilius turėtų pripažinti, kad jau metus daug ką daro mažų mažiausiai neprofesionaliai – pinigų sumanė „pasiskolinti“ iš pensininkų. Kyla nepasitenkinimas visuomenėje. Bet ir toliau kalbėtis su piliečiais ne tik nepavyksta, bet ir nenorima. Nebent su patriotiškai nusiteikusiais pensininkais, kurie pritaria bet kokiems ne tik diržų ant juosmens veržimosi metodams, bet ir kilpos ant kaklo užnėrimui.  Po sausio 16-osios pogromo prieš Seimo langus paskelbtas ilgalaikis dialogas su tauta („Forumas su Lietuva“), tiksliau, su keliomis dešimtimis vilniečių, užgeso jau po pirmojo mėginimo. Gal ir gerai – juk ne kalbos ir propaganda (viešieji ryšiai), o darbai rodo, kas vyksta. Bet tai – menkniekis lyginant su kitomis grėsmėmis. Už tai, kad išlaikyta didžiulė valstybės tarnautojų minia, už nesumažintus jų atlyginimus ir pensijas mokame didėjančia valstybės skola. Kvapą gniaužiantis skolos pagreitis jau kitąmet gali pavirsti Lietuvai dar neregėtu dydžiu – 40 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai – oficiali šalies valdžios prognozė. Po dvejų metų jos dydis priartės prie 50 proc. BVP. Lietuvos ekonomikai tokie skaičiai – jau katastrofą skelbianti sirena. Taip mano apžvalgininkai. Galima džiaugtis, kad Lietuva vis dėlto išvengė Latvijos arba Islandijos, arba Graikijos varianto. Tik keista klausytis premjero, kad nėra nieko blogo, kai „darome tai, ką ir Latvija daro“. Latvija skolinasi iš TVF. Skolinasi pigiai, bet su tam tikrais reikalavimais – mažinti pensijas ir socialines išmokas. Mes nesiskoliname iš TVF, bet pensijas ir išmokas vis vien mažiname. Bet užtat neįvedame kito svarbaus šio banko reikalavimo – progresinių mokesčių. Tų pačių mokesčių, kurie sumažintų milijonierių ar ir politikų dideles pajamas.

Taigi jeigu pažvelgtume į būsimą, Seime prastumtą biudžetą, pastebėtume, kad mažai pasaulyje tokių vyriausybių, kurios taip sparčiai didintų valstybės skolas. Planuojamos valstybės biudžeto pajamos – 13,378 mlrd. litų. Išlaidos – 18,308 mlrd. litų. Tai 4,93 mlrd. litų daugiau už pajamas, kurios tik planuojamos. O juk visi jau žinome, kaip nepavyko Vyriausybei planuojant šių metų biudžetą. Paskaičiavus pamatytume, kad prie kiekvieno savo „uždirbto“ lito valstybė turės pasiskolinti per 37 centus, ir visa tai bus pravalgyta. Padėtį kiek pataiso tik ES parama. Jos planuojama gauti 7,892 mlrd. litų. Tad bendros valstybės biudžeto pajamos su ES lėšomis turėtų siekti 21,27 mlrd., išlaidos – 26,2 milijardo litų. Biudžeto deficitas – 5,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pridėjus „Sodros“ biudžetą, bendras deficitas viršys 9 proc. BVP. Tad kitąmet reikės skolintis mažiausiai 7,63 mlrd. litų. Realiai ši suma bus dar didesnė, nes dalį paskolų teks skirti senoms skoloms grąžinti. Visa biudžeto deficito kaina kitąmet sieks 1,6 mlrd. litų (palūkanomis). 2011 metais palūkanų našta bus dar sunkesnė, nes iki tol valstybės skola dar išaugs.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija