2009 m. gruodžio 31 d.
Nr. 93
(1785)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Sudie, senieji, sveiki, Naujieji!

Baigiasi 2009-ieji, Lietuvos tūkstantmečio metai - prieš tūkstantį metų prasidėjęs Lietuvos krikščioninimas atvedė mus į Europą. Europos Komisijos sprendimu mūsų senoji sostinė Vilnius šiemet gavo Europos kultūros sostinės titulą. Tačiau tik nedaugelis Lietuvos piliečių dalyvavo šių įvykių renginiuose, nedaugelis tinkamai įvertino šio įvykio ir jiems skirtų renginių reikšmę. Dar daugiau, šie istoriniai ir dabarties įvykiai buvo sumenkinti pačios valdžios. Paskelbus vadinamąją krizę buvo mažinamos visos renginių programos, o subankrutavus Lietuvos oro linijoms Lietuva tapo atskirta nuo pasaulio – turistai į Lietuvą patekti galėjo tik didžiulių pastangų dėka. Daugelis kultūros ir meno atstovų mato prarają, į kurią ritasi valstybės ignoruojama lietuviška kultūra. 2009-aisiais Lietuvą drebino vadinamosios krizės (nieko bendro neturinčios su pasauline krize) pasekmės: nesurinktos įplaukos į biudžetą, padidinti mokesčiai, sumažinti uždarbiai, į gatvę vejami darbuotojai, antikonstituciškai mažinamos pensijos, socialinės pašalpos.

Jau šiandien uždaroma Ignalinos atominė elektrinė (IAE) sukels ne vien elektros kainas - pabrangs daugelis prekių bei paslaugų, pajusime ir kitus nepatogumus: daugiau nei pusę sunaudojamos elektros energijos pirksime iš Rusijos arba jos energetinei sistemai priklausančių šalių (Baltarusijos, Ukrainos). Kai tarptautiniai ekspertai teigia, kad Lietuvai uždarius IAE padidės jos priklausomybė nuo Rusijos, darosi nejauku. (Tiesa, Prezidentė teigia priešingai - esą 2010-ieji taps mūsų energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos metais.)

Neseniai Premjeras sugalvojo naują posakį – esą Lietuva tarp kitų krizėje besikapanojančių ES valstybių tapo „stipriu vidutinioku“, suprask, esame beveik priekyje. Tačiau, ne paslaptis, kad pagal daugumą kitų ekonominių rodiklių esame paskutinieji iš 27 ES valstybių. Ėmusis „antikrizinių“ priemonių per vienerius metus buvo sužlugdyta šimtai smulkiųjų ir vidutinių įmonių, kasdien beveik tūkstančiu padidėja bedarbių skaičius (dabar jų turime beveik 270 tūkst.), tad ne veltui daugelis Lietuvos piliečių išvyksta (negrįžtamai) į kitas šalis, nes ten randa puikių galimybių pritaikyti savo sugebėjimus ir išsimokslinimą. Tačiau Premjeras vėlgi ES institucijoms ir kitoms tarptautinėms įstaigoms ar jų atstovams vos ne kasdien teigia, kad Lietuva pasiekė didžiulių laimėjimų, o žabodama krizę didina darbo vietų skaičių, mažina skurstančiųjų skaičių. Ir vienu mostu nurėžęs pensijas pensininkams, jis kalba apie juos kaip laimingiausius visoje ES žmones. Jeigu laisvą kapitalo ir darbo jėgos nutekėjimą galima priskirti prie vieno didžiausių Laisvojo pasaulio sėkmių, kaip tada vadinti tokio masto emigraciją, kai jos dydis daugiau nei 500 tūkst.? Ji ne tik dešimt kartų viršija į Vakarus nuo okupantų pasitraukusių tautiečių skaičių, bet jau pralenkė ir į Sibirą penkių didžiųjų trėmimų metu išvežtųjų skaičių. Tai galima vadinti tautos genocidu. (Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ žinomas fotografas Antanas Sutkus tiesiai šviesiai pasakė: „Vykdoma genocidinė emigracija“.) Beje, tautos prognozės ateičiai yra dar liūdnesnės: 2060 metais Lietuvoje gyvens tik 2,5 mln. žmonių – ir dėl emigracijos, ir dėl demografinių rodiklių blogėjimo. Aišku, krizės metu valdžiai sunku, bet meluoti ir slėpti tautai iškilusias grėsmes – labai nepadoru, tiesiog šventvagiška. Todėl daiktus reikia vadinti tikrais vardais. Antai ministras Donatas Jankauskas, nors ir kaip jis maloniai atrodo, sakydamas: „vykdome drastiškus pertvarkymus“, turėtų teigti: „vykdome drastišką nuskurdinimą“. Valdančios koalicijos didžiausios partijos seniūnas teigia, kad pensijos sumažinamos „vidutiniškai“ 5 proc., bet „pamirštama“ pasakyti, kad dirbančių pensininkų pensijos mažinimos net 50 proc. Ir jeigu Premjeras teigia, kad pensininkas 2010-aisiais sumažinus pensijas gyvens geriau, nes sumažės komunalinių paslaugų mokesčiai, tai viską reikėtų suprasti priešingai: mokesčiai 2010 metais tik didės, nes kils elektros, dujų ir visos kitos kainos. Kai Premjeras sako: „Nesuprantu, kodėl Vilniaus kraštas toks nuskuręs“, jis turėtų kalbėti ir apie visiškai nuskurdintą Žemaitiją, ir apie skurdžią Dzūkiją ar net kai kurių didmiesčių apleistus mikrorajonus. Bet apie per metus užaugusią didžiulę valstybės skolą Premjeras net nemano užsiminti - ji dabar sudaro beveik 27 mlrd. litų, t.y. po 8000 litų ant kiekvienos galvos.

*   *   *

Atsisveikindamas su 2009 metais, „XXI amžius“ negali pasigirti dideliais laimėjimais – šie metai buvo sunkiausi iš visų. Praradome „Kregždutę“, vos išlaikėme „XXI amžių“: buvome priversti mažinti jo apimtį. Šį genocidą, kultūrinį smaugimą jaučiame visą laiką, net nuo šeštųjų nepriklausomybės metų negaudami jokios Spaudos fondo paramos. (O juk eina jau 20-ieji nepriklausomybės metai!) Dabar, padidinus mokesčius, tai pajutome ypač stipriai. Kai kiti kultūrininkai, pajutę paramos sumažėjimą, pradeda šaukti apie kultūrinį genocidą, katalikiško laikraščio likimas ar net pasitraukimas mažai ką jaudina. Premjeras dažnai gražiai papokštaudamas dėl savo padarytų klaidų (kurių niekada nėra įvardijęs) ir pasiteisindamas sako, kad nėra parašyta jokių vadovėlių, kaip išeiti iš krizės. Norėtųsi jo paklausti, gal žino vadovėlį, kaip išbristi iš skolų liūno penkis kartus didesniais mokesčiais užkrautam, suspaustam kitokių naujų suvaržymų (irgi finansiškai sunkinančių leidėjų padėtį) katalikiškų laikraščių leidėjui, ypač kai leidyklos skola dėl „krizinių“ mokesčių net viršija gaunamas pajamas? Gaila, kad nedaug žmonių, nedaug katalikų supranta šių laikų spaudos reikšmę. Kaip beje ir visos kultūros reikšmę. Vieni pasinešę į politiką, besąlygiškai gina valdžios savivalę (mokesčių didinimą kultūriniams religiniams laikraščiams, neduodant jiems jokios paramos), kiti – suprasdami giliausias teologines tiesas, pamiršta, kad gyvena modernioje visuomenėje, kurią perskrodžia dešimtys, šimtai ir net tūkstančiai interesų. Sunaikinus krikščionišką spaudą, nebeliks nieko, kas gina katalikiškas vertybes, liks tik „zakristijos sienos“, kurias katalikams kažkada buvo palikę ateistai. Ne geriau elgiasi ir tie, kurie pasinešę į buitinius (bažnyčių ir klebonijų statybų) rūpesčius, galvoja (o tikriausiai išvis negalvoja), kad katalikiška spauda, ir netgi stipri spauda, gali gyventi vien iš Šventosios Dvasios, ir nepajudina nė pirštelio jai padėti. Tokio mąstymo (ir „veikimo“) rezultatas – uždarytas vienintelis, Lietuvoje beveik 18 metų leistas unikalus laikraštis vaikams „Kregždutė“, jaunutėse širdyse žadinęs pagarbą krikščioniškumui ir tautiškumui. To rezultatas – taip pat metai po metų silpninamas „XXI amžius“, vienintelis krikščioniškas katalikiškas ir tautinis laikraštis. Sumažinus „XXI amžiaus“ apimtį, praradome begalę darbščių ir talentingų talkininkų, praradome savo tematikų įvairovę. Net ir prie palankiausių sąlygų sunku bus atgauti autorius, perėjusius dirbti kitur arba išvažiavusius į užsienį, juo labiau kad neatstatysime ir „Kregždutės“.

Tačiau nepaisant ištikusių sunkumų ir grėsmių mes ir toliau tęsiame darbą. Dar daugiau, jeigu mums pavyks įgyvendinti kai kuriuos sumanymus, tai „XXI amžiaus“ skaitytojai 2010 metais sulauks didelių netikėtumų – manome jie tikrai praskaidrins nuotaiką ir sudarys gerą įvaizdį.

Dėkojame mūsų talkininkams, platintojams, geradariams, kurių turime ne vieną dešimtį.  Dėkojame dirbantiems skaitytojams, kurie pervedė mums savo 2 proc. pajamų. Visiems jums nuoširdžiai dėkojame.

Palikdami senuosius metus, su naujomis viltimis, su naujais darbais sutikime Naujuosius 2010-uosius metus. Taigi, su Naujaisiais 2010-aisiais metais!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija