|
Branginkime laiką
Kai maestro Virgilijus Noreika įspūdingai dainuoja apie laiką, kurio nesustabdysi, laiko neatsuksi atgal, prieš laiką lygūs visi, laikas visagalis, atrodo, kad prieš laiką spyriotis beviltiška jis kaip nugalėtojas per pasaulį eina nesustabdomas. Akivaizdu, jog viskas laike keičiasi, tačiau pats paslaptingas laikas nėra apčiuopiamas, nekinta, nemiršta ir dėl to gali kiti įspūdis, kad laikas tikrai turi kažkokių valdovo savybių.
Taip, laikas mums be galo svarbus, nes būtent jame Viešpats, pasinaudodamas mūsų tikėjimo darbais tarsi specialiomis adatomis, kiekvienam iš mūsų siuva dieviškos garbės drabužį, kurį vilkėdami būsime atpažinti amžinybėje ir pakviesti įeiti į dangiškąsias Velykas.
Tačiau laiko mes nedieviname, nes jis yra vienintelio Visagalio Dievo kūrinys. Dievo Sūnus dėl to ir gimė laike, kad jį dar labiau pašventintų ir sukilnintų. Todėl dienos yra piktos tiems, kurie jį švaisto, ir palaimintos tiems, kurie gerai jomis naudojasi (Ef 5, 16).
Be abejo, geriausiai Žemėje laiką įprasmino Jėzus. Jis, užuot karštligiškai skubėjęs atpirkti žmonijos, atsidavė laiko tėkmei, nes puikiai suvokė, jog Jo kūrinys laikas yra Jam visiškai pavaldus ir todėl niekur nepabėgs. Viešpats net 30 metų ramiai ruošėsi Gerosios Naujienos skelbimui, nes žinojo, kad vis tiek ateis toji valandėlė, kai ateities kančia ir mirtis ant kryžiaus taps dabarties prasmingiausio perkeitimo triumfu. Jėzus žinojo, kad Jam prisikėlus iš numirusių bus atsiųsta Šventoji Dvasia, kuri, nužengusi ant pirmųjų Kristaus mokinių, per juos visus tikinčiuosius iki pat pasaulio pabaigos skatins taip gyventi, kad jiems dovanojamas laikas virstų dabar prasidedančio amžinojo gyvenimo dalimi.
Negalėdami savo gyvenimo laikrodžio rodyklės pasukti nei sekunde atgal, nei pirmyn, būkime budrūs, nes šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek daug laiko vagių (užtenka tik prisiminti nesuskaičiuojamas interneto gundančias virtualias erdves, kurios graso mūsų laiką pasiglemžti ir mus pačius praryti), kad be Viešpaties pagalbos mes patys vieni, užėjus žmogiško silpnumo valandai, įvairioms gyvenimo pagundoms nepajėgsime atsispirti ir nuodėmingai suklupsime.
Todėl tūkstantį kartų geriau būsimiems 2010 metų išmėginimams iš anksto pasirengti, kad juos (Dievui ir Marijai laiminant) garbingai pakeltume bei įveiktume ir, jokių stipresnių prisirišimų nebeturėdami, laisviau bei drąsiau Evangelija gyventume, negu pagundų ir vylių masinami patektume į nuopuolių pavojų.
Kad kitąmet ne tik mažiau klaidų mūsų gyvenime pasitaikytų, bet ir krikščioniškai stiebtumės aukštyn, verta apmąstyti šiuos ortodoksų arkivyskupo Antonijaus Bliumo žodžius: Sustabdydami laiką žodeliu ne, pamatysime, kad tuomet, kai sugebama sutramdyti vidinę įtampą, vidinį sąmyšį, nerimą bei baimę, laikas prabėga puikiai.
(...) Gali būti greitas ar lėtas, nejaučiantis laiko, nes darai tik tai, ką darai, ir ne veltui. Pamatysi tada, kad gali melstis kiekvieną gyvenimo akimirką. Tik audra, jei įsileisi ją vidun, užuot ūžavus aplink, sutrukdys tavo maldą.
Viešpatie Jėzau, padėk man taip įprasminti laiką, kad gebėčiau matyti tai, kas dabar svarbu, ir tuo pirmiausia pasirūpinčiau.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|