Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Prokurorai ir politrukai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Kai kuriuose Lietuvos regionuose per paskutinius kelerius metus pavyko sutramdyti įsigalėjusius korumpuotus klanus. Tokius klanus sudaro abejotinos reputacijos verslininkai, kriminalinių gaujų vadeivos ir korumpuoti vietos valdžios vadovai. Ryškiausi Trakų ir Panevėžio pavyzdžiai. Kriminalinės Trakų valdžios žlugimas prasidėjo 2008 metų pradžioje, kai prasidėjo tyrimas dėl rajono mero V. Petkevičiaus ir kitų rajono vadovų korupcinės veiklos. V. Petkevičius, vicemeras S. Raščiauskas ir savivaldybės administracijos direktorius L. Karnila buvo suimti, kiek vėliau  tyrimas pradėtas ir dar dviejų įtakingų Trakų valdininkų atžvilgiu. Tyrimo eigoje buvo atskleista, kad Trakų politikai kyšininkavo, grobstė vertingus žemės sklypus, artimai bendradarbiavo su „Narkušos“ gauja ir abejotinos reputacijos verslininkais. O Panevėžyje spalio pradžioje atskleista totali miesto valdžios korupcija nustebino ne tik miestiečius, bet ir daug ką mačiusius žurnalistus. Paaiškėjo, kad ir meras P. Vadopolas miesto vadovu 2008 metų birželį tapo neteisėtai, o vicemerė Z. Kukuraitienė, vicemeras K. Vainauskas, savivaldybės administracijos direktorius S. Karčinskas ir dar keli aukšto rango vietos valdžios veikėjai ilgą laiką piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – ėmė kyšius, klastojo dokumentus, bendradarbiavo su skandalingais oligarchais. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose korupciniai vietos valdžios klanai vis dar veikia. Tokia padėtis yra Prienuose, Alytuje, Švenčionyse, kai kuriuose Žemaitijos rajonuose.

Žurnalistų pokalbių pasiklausymo skandalas atskleidė, kad operatyvinės veiklos priemonės (asmenų sekimas, telefono pokalbių pasiklausymas ir elektroninio pašto stebėjimas) gali būti naudojamas ne valstybės, o šešėlinių grupuočių interesams patenkinti. Toks pasiklausymas tapo ypač intensyvus nuo 2006 metų vasaros – didelio dėmesio sulaukė žurnalistai, savo straipsniuose ar radijo bei televizijos laidose palietę pulkininko V. Pociūno žūties temą. VSD pareigūnai su prašymais išduoti leidimus klausytis telefono pokalbių kreipėsi į kai kuriuos Vilniaus teisėjus ir prokurorus – iš jų sulaukė neigiamo atsakymo. Tada kreipėsi į Šiaulių apygardos prokurorą A. Mirnyj ir Šiaulių apygardos teismo vadovą V. Kalainį. Pastarieji leidimus išdavė. Praėjusią savaitę europarlamentaras prof. V. Landsbergis Šiaulių apygardos teismą taikliai pavadino VSD filialu. V. Kalainis jau gavo kvietimą atvykti į Seimą pasiaiškinti dėl savo veiksmų. LRT žurnalistas Tomas Dapkus nuo 2006 metų rugpjūčio patyrė korumpuotų VSD pareigūnų persekiojimą ir spaudimą. Bandyta net sufabrikuoti baudžiamąją bylą, tačiau persekioti T. Dapkų nesutiko VSD veikėjų spaudžiami policijos pareigūnai. Šio žurnalisto teigimu, kai kuriems prokurorams ir VSD pareigūnams pedofilai kelia mažesnę grėsmę nei žurnalistai. Šiais metais sąžiningi policijos pareigūnai kreipėsi į prokurorus su prašymu pradėti pedofilijos byloje įtariamų verslininko A. Ūso ir teisėjo J. Furmanavičiaus sekimą ir leisti klausytis jų telefono pokalbių. Deja, jiems buvo kategoriškai uždrausta šių asmenų atžvilgiu atlikti bet kokius operatyvinius veiksmus.

Iki šių metų viešojoje erdvėje apie prokuratūros sistemos užkulisius buvo mažai svarstoma. Apie tai, kad 2003 metais mafijos klanai bandė nuversti policijos generalinį komisarą V. Grigaravičių, yra plačiai žinoma, bet kur kas mažiau nagrinėti pavykę generalinių prokurorų nuvertimo atvejai. 2000 metų pabaigoje iš pareigų buvo nušalintas generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia. Jis dar 1999 metų pabaigoje pradėjo tyrimus dėl V. Uspaskicho ir garsiųjų Klaipėdos oligarchų A. Boso, R. Stonio ir M. Gusiatino valdomų įmonių – „Jangilos“, „Stelae Vita“ ir „Itera Lietuva“ šešėlinės veiklos. Rasti duomenys, kad per šias įmones plaunami šimtai milijonų litų. Nuvertus K. Pėdnyčią visi tyrimai buvo nutraukti. V. Uspaskichas tapo Seimo nariu, Ekonomikos komiteto vadovu, o 2003 metais įkūrė Darbo partiją, kuri 2004 metų rinkimuose surinko daugiausia balsų ir gavo 41 Seimo nario mandatą. 2006 metais buvo atskleista, kad rinkimų kampaniją Darbo partija rengė už „Gazpromo“ ir Rusijos mafijos vadeivų pervestus pinigus. R. Stonys tapo Lietuvoje vienu įtakingiausių asmenų ir kartu su kitu „Dujotekanos“ akcininku, KGB majoru P. Vojeika ir pilkuoju kardinolu A. Januška spręsdavo ministrų ir kitų atsakingų valstybės pareigūnų atleidimo ir paskyrimo klausimus. Jiems tarnavo A. Pocius ir kiti VSD vadovai. Ir generalinis prokuroras A. Klimavičius pasirodė „valstybininkams“ nelabai tinkama figūra – jis pradėjo tyrimą dėl „Rubicono“ veiklos ir aiškinosi kitus rezonansinius tyrimus. („Rubicono“ veiklos tyrime figūravo ir įtakingų politikų – G. Steponavičius, V. Andriukaičio ir V. Kvietkausko pavardės.) Nušalinus A. Klimavičių, generaliniu prokuroru paskirtas A. Valantinas, o tyrimas dėl „Rubicono“ veiklos nutrauktas. Tai, kad A. Valantino kandidatūrą parinko A. Pocius ir dar keli „valstybininkų“ klano veikėjai, yra itin skandalinga. „Valstybininkų“ klanas – pavojingiausia ir įtakingiausia šalyje mafijos grupuotė. Ši grupuotė pradėjo formuotis apie 2000 metus, o 2003–2004 metais tapo labai įtakinga. Grupuotės branduolį sudarė žmonės, sovietmečiu dirbę komunistų partijos ir komjaunimo struktūrose, buvę KGB agentai ar rezervistai. Sovietmečiu tokie aktyvūs okupacinės valdžios veikėjai buvo vadinami politrukais. (Pavyzdžiui, D. Jurgelevičius dar 1987 metais dalyvavo N. Sadūnaitės, A. Tučkaus, A. Terlecko ir kitų disidentų šmeižto kampanijoje. 2004–2007 metais VSD vadovavęs A. Pocius KGB rezervistu tapo 1988 metų pabaigoje, kai Lietuvoje jau kilo Sąjūdžio banga.)

Užsienio reikalų ministeriją 2003 metais užvaldė „valstybininkai“, o 2004 metais jie įsigalėjo prezidentūroje ir Valstybės saugumo departamente. 2004 metų pabaigoje klanas pradėjo kontroliuoti ir Generalinę prokuratūrą, Finansų ministeriją ir kitas svarbias institucijas. 2003–2004 metais Lietuva atsidūrė prokremliškų jėgų rankose. „Valstybininkai“ palaikė ryšius su vienu artimiausių V. Putino bendražygių KGB generolu V. Jakuninu ir kitais buvusiais Rusijos KGB-FSB pareigūnais, Uspaskicho klanas – su kita Rusijos KGB-FSB grupuote ir vienu įtakingiausių Rusijos mafijos lyderių J. Goldovskiu, o dalis Lietuvos politikų ir verslo banginių susiliejo su GRU (Rusijos karinės žvalgybos) klanais. Tad abejotinos reputacijos prokurorai kartu su korumpuotais teisėjais ir saugumiečiais 2004–2008 metais sudarė klestėjusios korupcinės valdžios branduolį. Tik reikia pabrėžti – galios centras atsidūrė VSD ir šią specialiąją tarnybą kontroliavusio „valstybininkų“ klano rankose. Tai, kas šiais metais galutinai atsiskleidė apie VSD veiklą, yra itin skandalinga. 2004–2009 metais Valstybės saugumo departamentas veikė kaip formaliai valstybės nacionalinio saugumo interesus sauganti institucija, o faktiškai atstovavo šešėlinių grupuočių interesams. Šią specialiąją tarnybą kontroliavo „valstybininkų“ klanas, ir tokia padėtis tęsėsi iki 2009 metų rugpjūčio, kai buvo nušalinti VSD direktoriaus pavaduotojai D. Jurgelevičius ir D. Dabašinskas. Kažin ar VSD paskutinių kelerių metų veiklą galima laikyti Lietuvos specialiosios tarnybos veikla tikrąja ta žodžio prasme – greičiau tai pagal KGB metodus veikusi ir žurnalistus bei patriotinius politikus persekiojusi tarnyba. Tai, žinoma, nesumenkina sąžiningų pareigūnų darbo. Ypač tų, kurie dėl savo tyrimų korumpuotų VSD vadovų buvo persekiojami ar net pašalinti iš tarnybos. Šiais metais galutinai atsiskleidė tikroji tiesa – Lietuvoje veikė (o gal vis dar veikia) galingas mafijos tinklas, kurio viršūnėje yra įtakingas „valstybininkų“ klanas. Šis mafijos tinklas vienija oligarchus, įtakingus valstybės pareigūnus, politikus ir galingiausių kriminalinių gaujų vadeivas. Mafija panaudojo specialiąsias tarnybas jiems neįtikusių asmenų – politikų, žurnalistų, verslininkų – persekiojimui. Disidento, buvusio Seimo nario A. Petrusevičiaus politinė byla ir masiniai žurnalistų bei kai kurių laikraščių redakcijų sekimo atvejai parodė, kam tarnavo VSD – korumpuotiems, su Kremliumi susijusiems klanams. Todėl realūs žingsniai link VSD ir prokuratūros reformų kelia ypač didelį stagnatorių pasipiktinimą. Bijodami šių prezidentės D. Grybauskaitės ir ją palaikančių Seimo narių pradėtų reformų, jie bando joms sutrukdyti. Korumpuoti prokurorai ir VSD pareigūnai buvo pagrindinis išnaudotojiškos oligarchinės santvarkos ramstis. Vis dėlto permainos jau įgauna pagreitį ir išdavikams politrukams vargu ar pavyks jas sustabdyti.

Garsioji pedofilijos byla akivaizdžiai  iliustruoja teisinio nihilizmo pavojus. Štai dar lapkričio pradžioje teigta, kad bylos tyrimą planuojama baigti iki gruodžio mėnesio pradžios, vėliau – iki Kalėdų, o dabar jau sakoma, kad galbūt pavyks tyrimą baigti iki sausio pabaigos. Tad bylos tyrimas vilkinamas, o D. Kedžio sesuo Neringa Venckienė toliau šmeižiama ir žeminama. Skandalinga ir tai, kad spalio–lapkričio mėnesiais prie šmeižto prieš Kedžio artimuosius kampanijos prisidėjo kai kurie VSD pareigūnai. Verta prisiminti, kad 1999-2000 metų sandūroje kaimyninę Latviją irgi buvo sudrebinęs didžiulis pedofilijos skandalas. Paaiškėjo, kad į pedofilijos tinklą yra įsipainiojęs premjeras Andris Škelė, teisingumo ministras Valdis Birkavas, Mokesčių inspekcijos vadovas Andris Sončikas, įtakingas Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas Janis Meinartas, verslininkas Ingvaras Tunas ir kiti gerai žinomi asmenys. Nors pedofilijos skandalo tyrimas buvo sustabdytas (garsūs pedofilai nebuvo nuteisti, tik aiškiai įvardyti), vis dėlto 2000 metų balandį A. Škelė pasitraukė iš premjero posto, atsistatydino ir Latvijos generalinis prokuroras Janis Skrastinis.

© 2009 „XXI amžius“