|
2010 metų jubiliejai
Istorinių įvykių jubiliejų minėjimas šiuolaikinėse visuomenėse turi panašią paskirtį ir prasmę, kaip ir valstybinių švenčių šventimas: telkti politinę bendruomenę, stiprinti jos politinę kultūrinę tapatybę, puoselėjant istorinę kultūrinę bendruomenės atmintį.
Žinoma, vienokią reikšmę ir pobūdį turi minėjimas tų istorinių įvykių, kuriuos siejame su dabarties, t. y. dabartinės visuomenės formos, praeitimi, ir kiek kitokią reikšmę ir pobūdį įgyja pasibaigusios, jeigu taip galima sakyti, praeities įvykių minėjimas. Dabarties istorinių įvykių minėjimas neišvengiamai turi daugiau politinio ideologinio aktualumo nei pasibaigusios praeities įvykiai, kurie paprastai minimi daugiau per kultūrinės atminties prizmę. Tiesa, ne visada taip būna, bet kaip istorikui norėtųsi, kad taip būtų. Nelabai smagu klausytis politikų kalbų apie kokį nors senosios Lietuvos veikėją, jei kalbėtojas iš esmės neskiria senojo ir naujųjų laikų valstybingumo principų.
Šiais metais Lietuva oficialiai, valstybės lygiu, minės net tris istorinius jubiliejus: 750 metų nuo žemaičių pergalės prieš Vokiečių (Teutonų) ordiną kautynėse prie Durbės upelio ir ežero, tuometinėse kuršių žemėse; 600 metų nuo jungtinių Lenkijos ir Lietuvos karinių pajėgų pergalės prieš tą patį priešą Žalgirio mūšyje ir 20-ąsias atkurtosios nepriklausomybės metines. Pirmieji du jubiliejai susiję su lemtingais senosios Lietuvos valstybės istorijos įvykiais. Beje, skirtumas tarp šių jubiliejų minėjimo datų vos dvi dienos: liepos 13-oji Durbės kautynių (1260 m.) diena, liepos 15-oji Žalgirio mūšio (lenkai jį vadina Griunvaldo, o vokiečiai Tanenbergo mūšiu) (1410 m.) diena. Šie įvykiai lėmė, kad Lietuva bent nedideliu žemės ruožu prieitų prie Baltijos jūros, kad Europoje išliktų baltų etnolingvistinę tradiciją kuriantys etnosai, iš kurių ilgainiui susiformavo dvi nedidelės šiuolaikinės baltų tautos: lietuviai ir latviai. Beje, abiem šiais atvejais įvykių epicentre buvo žemaičiai.
Galima neabejoti, kad Durbės ir Žalgirio pergalių minėjimas politiškai ir kultūriškai bus aktualus tik tai visuomenės daliai, kuri labiau domisi istorija. Jei tarp besidominčiųjų Lietuvos valstybės praeitimi ir kils tam tikrų nesutarimų dėl šių įvykių vertinimo, tai tie nesutarimai nelabai jaudins didžiąją visuomenės dalį.
O į atkurtosios nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimą didžioji tautos dalis neabejotinai žiūrės per dabartinės mūsų visuomenės ir valstybės būklės prizmę. O šia būkle, kaip žinoma, nors ji vertinama skirtingai, nedaug kas patenkinti. Tenka pripažinti, kad nepasitenkinimo pagrindas anaiptol ne konjunktūrinis, o, sakyčiau, pagrįstas politinės moralės kriterijais. Deja, atkurtoji Lietuvos valstybė ne tik dėl sovietmečio paveldo, bet ir dėl valdžiusiųjų tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų grupinio egoizmo, socialinės nejautros ir biurokratiškai technokratinio žiūrėjimo į politiką iki šiol ėjo, švelniai tariant, ne pačiu optimaliausiu istorinės raidos keliu ir nuvylė daugelio jos piliečių lūkesčius. Ir ne tik tokius, kuriuos galima pavadinti nepamatuotais. Žinoma, pozityvių pasiekimų tame kelyje buvo, bet matuojant tautos ir valstybės istorinio santykio masteliu pagrįsto nerimo dėl ateities yra aiškiai per daug. Būtų gerai, kad švęsdami šito neužmirštumėm.
Antanas Kulakauskas
LRT
© 2010 XXI amžius
|