2010 m. sausio 13 d.
Nr. 3
(1788)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Pasivaikščiojimas po kalėdinį Paryžių

Stasys POVILAITIS

Dailininkas grafikas Žibuntas Mikšys

Alpinistas Darius Paulauskas
Autoriaus piešiniai

Prie Eifelio bokšto

2009-ųjų pabaigoje šių eilučių autoriui vilnietė dailininkė Erika Baltrušaitienė, jos motina Emilija ir Erikos gyvenimo draugas Povilas padovanojo lėktuvo bilietą į Paryžių. Šiuo originaliu būdu per S. Povilaitį jie išreiškė savo simpatijas „XXI amžiui“.

Pirmoji pažintis Paryžiuje buvo su alpinistu Dariumi Paulausku, kuris prieš 10 metų mokėsi telekomunikacijų mokykloje Paryžiuje. Jis papasakojo, kad kartą per mėnesį Paryžiuje vyksta Prancūzijos lietuvių susirinkimas St-Joseph-Artisan bažnyčios parapijos namuose. Po mišių prie bendro stalo aptariami einamieji reikalai. Informuojama, kas kur įdomaus įvyko ar vyks, kur galima apsilankyti. Lietuvaičių vaikai ikimokyklinukai turi savo mokyklėlę, čia mokomi ir į lietuvių bendruomenę ateinančių mišrių šeimų vaikai. Mokoma dainuoti, piešti, deklamuoti, vaidinti. Nuolatinių lietuvių nedaug – gal 1000. Jie čia jaučiasi laisviau nei Lietuvoje, nes Paryžiuje gyvuoja laisvos asmenybės kultas. Gali elgtis kaip nori, rengtis ką nori, būti kuo nori.

Paryžius nuo seno garsėja kaip pasaulio menų ir menininkų sostinė. Daugelis menininkų lietuvių visais laikais svajojo čia pagyventi, kurti, pamatyti, kaip kiti kuria. Tas, kas bent savaitę, mėnesį ar pusmetį čia pabuvo, pasimokė, pagyveno, pasigavo čionykštės meno dvasios, Lietuvoje buvo labai vertinamas. Iš čia išteka ir į čia įteka vos ne viso pasaulio visų laikų menai. Net ir oras, dangus virš galvos, namai, gatvės, aikštės atrodo nuteikia brandžiai meninei, mokslinei ir kitokiai kūrybai.

Paryžiuje lankiausi tarpušvenčiu. Turėjau didelių ir gražių norų pabendrauti su čionykščiais lietuviais. Deja… Dauguma buvo labai užimti, kiti išvykę. Palaikiau ryšį elektroniniais laiškais ar kalbėjausi telefonu su ambasadore Jolanta Balčiūniene, ambasados darbuotojomis Lina Terra, Inga Kančas, Sofi Sergi ir Rita Lisauskaite. Daugiau bendravau su Paryžiaus lietuvių bendruomenės pirmininku Linu Maknavičiumi ir jo motina Adele.

Įdomu buvo diskutuoti apie meną su dailininku grafiku Žibundu Mikšiu ir jo žmona Miriam Meraite Mikšiene. Pokalbio metu nupiešiau Ž. Mikšio portretą.

Paryžiaus lietuviai geru žodžiu mini 2009 metų rudenį amžinybėn išėjusį šviesaus atminimo kunigą Joną Petrošių. Jis buvo vietinių lietuvių sielos vadovas, bendruomenės centras. Beje, kun. Jonas ne vieną dešimtmetį globojo išeivijos lietuvius, priimdavo ir priglausdavo mūsų tautiečius, pabėgusius iš Sovietų Sąjungos, rūpinosi Sausio 13-ąją sužeistų laisvės gynėjų tėvynainių gydymu.

Paryžiuje žymiai daugiau šviesių, šiltų, gal tik išoriškai laimingų žmonių negu Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje. Man toks susidarė įspūdis, duok Die, kad jis būtų klaidingas. „Atsibudęs ryte turiu du pasirinkimus – būti laimingu ar nelaimingu. Aš renkuosi visą dieną būti laimingu“, – prisiminiau kažkurio išminčiaus mintį. Prancūzai, man regis, renkasi būti laimingais. Laimingais rinkimės būti ir mes, visi Lietuvos piliečiai, ypač krikščionys, katalikai.

Prieškalėdinis ir priešnaujametinis sunkmetis, nors ir netiesiogiai, jautėsi ir Prancūzijoje, net jos širdyje – Paryžiuje. Prancūzų, kaip ir lietuvių veiduose, buvo galima įskaityti ir liūdnų minčių: buvome, o ir tebesame valdžios ponų išduoti, apgauti, išnaudoti, nuskurdinti, įbauginti ir vis dar išnaudojami. Kada krizė, arba sunkmetis, baigsis ir kas laukia po jo? Atsakymo neradau ir kalėdiškai šventiniame Paryžiuje. Tačiau viliuosi jį rasti naujais 2010 metais.

Vaikščiodamas po šventiškai nusiteikusį Paryžių susidariau įspūdį, kad jame daug kavinių,  restoranų, kurie, deja, tušti ar pustuščiai. Sunkmetis arba visi išvykę į užmiestį, galvojau. Gal prancūzai tapo namisėdomis, gal valgį gaminasi namuose, gal taupo kavinių ir restoranų sąskaita, gal nepriimta po kavines vaikščioti per Kalėdas.

Paryžiaus žmonės – šventiški, giedraveidžiai, visada optimistiški. Lietuvos žmonės šventiški tik prieš pat šventes. Būkime visada džiugūs, optimistiški, kaip ir paryžiečiai. Tebus 2010-ieji mūsų posūkio į džiaugsmą, dvasingumą ir laimę metai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija