2010 m. sausio 15 d.
Nr. 4
(1789)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Pirmąkart išvydau Vaižgantą... nuogą

Beveik dvi dešimtis metų rūpinuosi Svėdasų krašto muziejumi, populiariai vadinamu Vaižganto muziejumi. Neatsitiktinai sodžiaus muziejui prigijo lietuvių literatūros klasiko, tautos švietėjo ir patrioto, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardas. Juk muziejus carizmo laikais statytos ir ne taip seniai restauruotos buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate įsteigtas prieš daugiau kaip dvidešimt metų. Šią mokyklą lankė ir Juozas Tumas, čia mokėsi ir būsimasis akvarelės meistras Kajetonas Sklėrius, žymi išeivijos rašytoja Alė Rūta ir daug kitų žymių žmonių. Kunigiškių pradžios mokykla, kurią Vaižgantas globojo, buvo pavadinta jo vardu, rašytojas surasdavo laiko savąją mokyklą aplankyti, pabendrauti su mokytojais, mokiniais...


Kompleksų nelaisvėje (2)

Prievartinio sovietinio ateizmo tamsoje dešimtmečius ugdyta visuomenė prarado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, net nuodėmės sąvoka buvo iš žodyno ištrinta – liko tik nusižengimai sovietiniams įstatymas, tarp kurių didžiausi – priešinimasis marksistinei ideologijai, sovietinei santvarkai. Sovietinis „ugdymas“ be pėdsako neišnyko, jis pasireiškia visuomenėje atitinkamais kompleksais. Vienas jų – vagies kompleksas.


Kur  eini,  Lietuva?

Jau 20 metų, kai Lietuva ištrūko iš sovietinės imperijos gniaužtų ir tapo nepriklausoma valstybe. Kur  mes esame ir kur nuėjome demokratinio vystymosi keliu, galime pasakyti tik palyginę su kitomis buvusio sovietinio bloko šalimis. Baltijos šalys, 50 metų buvusios totalitarinio režimo sąlygose, palyginti su kitomis Rytų Europos valstybėmis, yra labiausiai pažeistos ne tik materialine, bet ir moraline prasme.  Nė vienas sovietams tarnavęs kolaborantas, jeigu jis nebuvo tiesioginis žudynių dalyvis, nėra nuteistas. Tarp mūsų vaikšto tie žmonės ir jų dvasioje išauklėti vaikaičiai, kurie skundė einančius į bažnyčią melstis mokytojus, lietuvius, kurie klausėsi „Amerikos balso“ radijo laidų. Tebevaikšto dar ir tie žmonės, dėl kurių tūkstančiai nekaltų lietuvių buvo ištremti į Sibirą, kolaborantai, kurie NKVD požemiuose tardė ir kankino sovietiniam režimui pasipriešinusius tautiečius. Valstybės tarnyboje dar dirba KGB rezervistai ir pilni neapykantos nepriklausomybei buvę kompartijos ir komjaunimo aktyvistai, netekę saldžios kolaboranto duonos.


Buvome, esame, išlikime

Nuo to laiko, kai pirmą kartą Europos istorijos puslapiuose buvo paminėtas Lietuvos vardas, praėjo tūkstantis metų. Savo istorijoje patyrėme visko – nuopuolių ir pakilimų, bet svarbiausia – išlikome. Išlikome todėl, kad turėjome aukso raidėmis į Lietuvos istoriją įsirašiusius Mindaugą, Gediminą, Vytautą, sukilėlių vadą Antaną Sierakauską, patriarchą Joną Basanavičių, vyskupą Vincentą Borisevičių, prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą, profesorių Vytautą Landsbergį ir laisvę mylinčius piliečius. Išlikome ir dėl to, kad mūsų senoliai ir močiutės, skiepydami tėvynės meilę, pasakodavo legendą apie Gedimino sapną, sekdavo pasaką apie Eglę, žalčių karalienę. Mylėjome tėvynę ir dėl to, kad dar carinės priespaudos metais ar prieškario Lietuvoje mokytojas mokiniams mokėjo pasakyti, kad Lietuva – pati gražiausia ir brangiausia šalis pasaulyje. Sulaukėme tūkstanties metų ir dėl to, kad ne tik valdovų, bet ir eilinių piliečių kartos gyveno suvokdamos, kad tautos egzistencijos pagrindas – valstybingumas.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija